Lietuvos tarpukario miestų ir miestelių modernizacija: Alytus

Alytaus panorama. 1939 m. leidinio „Alytus“ nuotrauka

Dr. Vaidas Petrulis yra architektūros istorikas, KTU Architektūros istorijos ir paveldo tyrimų centro vadovas.

Retas kuris tarpukario Lietuvos apskrities centras turėjo tokią aiškią urbanistinę viziją kaip žaliojo miesto įvaizdį puoselėjęs Alytus. Tarpukariu leistos knygos bei spauda knibždėte knibžda poetiškų Alytaus gamtinės aplinkos apibūdinimų.

Antai Juozas Balčiūnas veikale apie Dzūkijos kraštą rašo: „Beveik iš visų pusių miestą supa kalvos, apaugusios tankiais krūmais, o aplink ošia puikūs miškai, skleisdami malonų pušų ir eglių kvapą. Poetingi upės krantai, aukšti ir statūs, kartu su seneliu Nemunu sudaro puikų gamtišką Alytaus papuošalą, kuriam ne vienas kitas mūsų miestas tikrai pavydi.“ Netenka stebėtis, kad 1931 m. pirmos eilės miestu tapęs Alytus po metų gavo ir kurorto statusą. Tačiau kaip tai atsispindi miesto raidoje ir alytiškių gyvenime?

Besidominčiam Alytaus istorija nebus naujiena, kad tarpukariu miestas vystėsi kaip dvi gana atskiros dalys. Pirmasis Alytus, priklausęs Vilniaus gubernijai dešiniajame arba rytiniame Nemuno krante, buvo vadinamas rusų. O antrasis Alytus kairiajame arba vakariniame Nemuno krante buvo vadinamas Suvalkų. Jau apie 1930-uosius amžininkai fiksuoja ryškėjančią takoskyrą tarp senosios ir naujai besiplečiančios teritorijos: „Anksčiau visas miestelis: bažnyčia, turgavietė, teismas, visas judėjimas buvo dešiniojoje Nemuno pusėje, vadinamajame Vilniaus Alytuje. Kairiojoje Nemuno pusėje, arba Suvalkų Alytuje, buvo ant kalnelio medinė koplytėlė, pinučiais kapeliai aptverti, kelios šiaudinės bakūžėlės ir panemunėje – dvaras. Dabar viskas atvirkščiai. Visas judėjimas, turgus, valdžios įstaigos, autobusų stotis ir kt. Suvalkų dalyje, kur statomi mūriniai ir mediniai namai, – čia miestas žymiai plečiasi.“ Bėgant laikui šis istorinių aplinkybių lemtas perskyrimas įgavo pagreitį, kontrastas tik stiprėjo, senasis Alytus ne tik neaugo, bet „diena po dienos nyko ir mažėjo“, o naujasis – „statėsi kaunietišku tempu“.

Alytaus paštas, inž. Kleopas Gaigalis, 1930 m. 1939 m. leidinio „Alytus“ nuotrauka

Alytaus apskrities valdyba, inž. Stasys Taškūnas, 1931 m. Leidinio „Bankai Lietuvoje. XIX a. pab.–XX a. I pusė“, 2003 m., nuotrauka

Toks „naujo miesto“ suformavimas senąją teritoriją paliekant nuošalėje – universalus 20 a. pradžios miestų pertvarkymo receptas. Istorinė dalis planuotojams neretai atrodydavo kaip pernelyg komplikuota, chaotiška ir nepakankamai lanksti įgyvendinant modernizacijos sumanymus. Nors aplinkybės bei mastelis Alytuje gerokai skyrėsi nuo didžiųjų pasaulio miestų, tačiau ryškų dviejų miesto dalių atskyrimą galime laikyti panašaus pobūdžio reiškiniu.

Kintantį vakarinio kranto identitetą puikiai iliustruoja žymioji 1939 m. miesto nuotrauka iš oro. Kurorto administracijos publikuotas vaizdas puikiai atskleidžia kaip mažaaukštis, Alytui charakteringas užstatymas kontrastuoja su plačiomis, medžių alėjomis, atskirtomis dviejų krypčių gatvėmis. Vizionieriškai, o gal ir kiek ekstravagantiškai atrodančios plačios gatvės byloja, kad naujoji dalis buvo projektuota siekiant sukurti šiuolaikišką ir modernų ateities miestą.

Žaliojo miesto įvaizdį alytiškiai puoselėjo aktyviai prižiūrėdami miesto parkus. Vakariniame krante jų buvo netgi du: 40 ha plotą užimantis miesto parkas bei 10 ha Kipro Petrausko vardo parkas – pušynas. Paskutiniaisiais nepriklausomybės metais parkams skirtas ypatingas dėmesys. Sutvarkyti takai, užveisti gėlynai, pastatyti poilsio suolai bei kiti praktiniai ir dekoratyviniai parko infrastruktūros elementai. Atlikus atnaujinimus K. Petrausko parke grojo ir ulonų pulko orkestras. 1937 m. pagal miesto inžinieriaus Vytauto Trečioko projektą K. Petrausko vardo parke buvo įrengtas fontanas. Bemaž tuo pat metu pastatytas ir naujas stadionas su tribūnomis bei aikštelėmis įvairioms sporto šakoms. Tad, palyginti su kitais apskričių centrais formuojant žaliąsias poilsio erdves, Alytus buvo vienas iš lyderių.

K. Petrausko parko fragmentas po 1937 m. rekonstrucijos, inž. Vytautas Trečiokas. Alytaus kraštotyros muziejaus archyvo nuotrauka

Povilo Lukšo vasarnamis Alytaus vasarvietėje, stat. tech. Juozas Pranckevičius, 1936 m. 1939 m. leidinio „Alytus“ nuotrauka

Naujojo Alytaus veidas itin sparčiai keitėsi kelerius paskutiniuosius nepriklausomybės metus, vis plačiau įsitvirtinant kurortiniam statusui. Intensyvios modernių vilų, tuomet vadintų „vasarinėmis“, statybos prasidėjo apie 1934 m., kai „Žemės ūkio ministerija prie Alytaus parko, gražiame pušyne, išnuomojo 48 metams daug sklypų viloms statyti“. Lelijų ir J. Basanavičiaus gatvių ribojamoje vietovėje naujakuriai kūrėsi praktiškai miško teritorijoje. Kaip rašyta to meto spaudoje, čia „pušys tiesiog pro langus lenda į kambarius“. Tokia aplinka kiek primena žymaus britų urbanisto Ebenezerio Howardo plėtotas mintis apie miestą-sodą, kuriame darniai dera modernaus pasaulio patogumai ir gamta.

Pirmoji Alytaus pradžios mokykla, inž. Stasys Taškūnas, 1932 m. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Miesto pokyčius iliustruoja ir 1939 m. savivaldybės nustatytos kurorto taisyklės. Vienas iš ambicingiausių pokyčių – kurorto rajone namų savininkams buvo „uždrausta laikyti gyvulius – karves, arklius ir kiaules“. Šis po ilgų debatų priimtas sprendimas yra svarbus Alytaus modernizacijos dokumentas. Tiesa, taisyklėse galime atrasti ir netikėtų epizodų. Antai, gyventojams nebegalima kabinti skalbinių matomose vietose prie gatvių ir aikščių. Būta pareigų ir patiems poilsiautojams. Pavyzdžiui, buvo nevalia gaudyti ir baidyti voverių bei naudingų paukščių, parkuose ir miške lošti kortomis, gulėti ant suolų ir triukšmauti.

Tiesa, ne visi sprendimu plėsti miestą žaliojoje teritorijoje buvo patenkinti. Kritikai teigė, esą „miškas kertamas, gadinamas, išraižytas plačiausiomis gatvėmis“. Tuo tarpu „gyvenamiesiems namams statyti užtenka tuščių sklypų naujame mieste, tad kam taip gardinti gražųjį mišką“. Piktinamasi buvo ne be reikalo. Vadinamajame kurorto vasarviečių rajone turėjo būti kuriama infrastruktūra poilsiautojams apsistoti. Tačiau retas kuris objektas čia buvo skirtas tik vasarojimo reikmėms.

Rengiant projektus dominavo įprasti privatūs, sodybinio užstatymo namai. Tuo tarpu poilsiautojams nuomojamų patalpų dramatiškai trūko. Iliustruodama šią situaciją, spauda buvo pamėgusi vaizdelį apie užsienietį profesorių, kuris, matyt, 1938 m. „atvykęs į Alytų vasaroti, niekur negavo išsinuomoti kambarį ir buvo priverstas šile pasistatyti palapinę ir joje praleido visą vasarojimo laiką“.

Dekoratyvinis bareljefas ant Antano Juozapavičiaus tilto, skulpt. Juozas Zikaras, 1938 m. 1939 m. leidinio „Alytus“ nuotrauka

Antano Juozapavičiaus tiltas, inž. A. Rozenbliumas ir kt., 1938 m. 1939 m. leidinio „Alytus“ nuotrauka

Žvelgiant į šių pastatų architektūrinis sprendimus taip pat galima konstatuoti, kad vasarinėms būdingi elementai pastebimi tik atskiruose projektuose. Būdingas pavyzdys medinis dviejų aukštų Povilo Lukšo namas 17-tame Alytaus vasarvietės sklype (1936 m., stat. technikas Juozas Pranckevičius). Antrasis aukštas čia buvo numatytas kaip vasarinis. Kitas kurortinės architektūros pavyzdys: Eugenijos Stepanovienės vieno aukšto medinis namas Lelijų g. (1939 m. inž. V. Trečiokas) – modernaus išplanavimo namas įstiklinta kampine veranda bei dengta terasa. Visgi panašūs projektai buvo reti ir iliustravo tik pirmuosius kurorto infrastruktūros kūrimo darbus.

Tuo tarpu, vertinant architektūrinės estetikos požiūriu, galime kalbėti apie akivaizdžias modernizacijos tendencijas. Net ir paprasti, tačiau „gražiai stilizuoti ir dažyti“, charakteringais lėkštais stogais mediniai vienaukščiai buvo ryški naujovė ir gerokai skyrėsi nuo tradicinės miestelio aplinkos. Lelijų, Pušyno, Maironio ir kitose gatvėse vis dar galima aptikti išlikusį vieną kitą autentišką, tarpukario laikus menantį medinį vienaukštį.

Kiek retesnis reiškinys – mediniai dviejų aukštų, kelių butų namai. Du tokie vis dar išlikę V. Krėvės gatvėje 1 ir 4. Tuo tarpu mūriniai pastatai buvo gerokai brangesni ir statomi rečiau. Juose kūrėsi naujasis miesto elitas, advokatai, gydytojai, patys projektuotojai. Vienas iš įspūdingiausių mūrinės architektūros pavyzdžių – miesto bei apskrities inžinieriaus Stasio Taškūno šeimos namas Vytauto ir Margio g. kampe. Statinio dekoratyvių linijų ritmika kiek primena kauniečio architekto Broniaus Elsbergo braižą.

Antano Juozapavičiaus vardo šaulių namai, inž. Adolfas Lukošaitis, 1938 m. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Moderniausi visuomeninės architektūros pastatai taip pat išaugo kairiajame krante. Šios miesto dalies architektūriniai pokyčiai pirmiausia išryškėjo pastačius naujuosius pašto rūmus (1930 m., inž. Kleopas Gaigalis) bei apskrities valdybą (1931 m., inž. S. Taškūnas).

Pastarojoje antrame aukšte patalpas buvo išsinuomojęs Lietuvos bankas. Abu šie objektai, nors ir tipiški laikmečio architektūrinės estetikos pavyzdžiai, tačiau stilistiniu požiūriu dar gana konservatyvūs. Istorinių stilių įtaka itin ryški pašto pastate, kurio simetriškas lenktas tūris centrinėje dalyje akcentuotas arkiniais langais. Liūdna, tačiau šis visuomeninių pastatų ansamblis iki šių dienų neišliko – pašto rūmai sugriauti, o savivaldybės – neatpažįstamai pertvarkyti.

Alytaus apskrities ligoninės projektas, inž. Stasys Taškūnas, 1937 m. Lietuvos centrinio valstybės archyvo brėžinys

Alytaus apskrities ligoninės fragmentas, inž. Vytautas Trečiokas, 1937 m. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Svarbus Alytaus modernizacijos ženklas – pradžios mokyklos. 1932 m. tuometinis miesto inžinierius S. Taškūnas suprojektavo pirmąją mūrinę pradžios mokyklą, o penkerių metų iškilo trečioji pradžios mokykla. Pastarąją, ko gero, būtų galima įvardinti kaip ryškiausią architektūrinio modernizmo reprezentantą Alytuje. Pastatą projektavo inž. V. Trečiokas, neseniai mokslus baigęs VDU absolventas, tuometis naujasis miesto vyriausiasis inžinierius. Ne mažiau svarbus miestelio infrastruktūros modernėjimo ženklas – 1938 m. iškilusi inž. S. Taškūno projektuota naujoji apskrities ligoninė. Savo masteliu tai buvo didžiausias šio daugelį metų Alytuje dirbusio inžinieriaus-architekto darbas.

Neatskiriama Alytaus istorijos dalimi tapo Antanas Juozapavičius, pirmasis Lietuvos kariuomenės karininkas, 1919 m. žuvęs už Lietuvos nepriklausomybę. Įdomu, kad karininko atminimas buvo įprasmintas ne tik kapavietėje. A. Juozapavičiaus vardas buvo suteiktas šaulių namams (1938 m., inž. A. Lukošaitis), kuriame buvo įkurtas ir kambarys karininkui atminti bei gelžbetoniniam tiltui (1937 m., inž. A. Rozenbliumas ir kt.). 1938 m. „Kardo“ korespondentas rašo, kad „žymi mūsų sąmoningos visuomenės dalis jau pradeda galutinai įsitikinti, kad tinkamiausias būdas įamžinti nusipelniusiųjų mūsų tautai asmenų vardams geriau tinka ne bronziniai ar akmeniniai meno paminklai, bet naudingi kraštui pastatai“. Tokiu būdu svarbiems miestelio objektams suteiktas simbolinis pradas.

Eskizinis pradžios mokyklos Birutės g. brėžinys, inž. Vytautas Trečiokas, 1937 m. Lietuvos centrinio valstybės archyvo brėžinys

Pradžios mokykla Birutės g., inž. Vytautas Trečiokas, 1937 m. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Stiprumu ir patvarumu atitikęs „pirmos klasės magistralinių Europos kelių tiltų normas“ gelžbetoninis A. Juozapavičiaus tiltas buvo vienas iš reikšmingiausių Alytaus infrastruktūrinių darbų. Tuometis susisiekimo ministras inž. Jokūbas Staniškauskas per atidarymo ceremoniją šį 195 metrų ilgio objektą įvardino kaip vieną moderniausių ir vienintelį tokios konstrukcijos Baltijos kraštuose. Tačiau įdomu, kad archyviniuose dokumentuose yra išlikusi nuoroda, bylojanti, jog tilto statyba projektavimas vien tik inžinerinis sumanymas.

1936 m. vyriausiasis statybos ir sauskelių inspektorius A. Novickis diskusijose dėl galimo tilto projekto rašo: „Mieste bendrai, o ypač kalnuotoje vietoje statyti arkinį tiltą su viršutine važiuojama dalimi estetiniais sumetimais neleistina. Karininko Juozapavičiaus atminimo estetiškas įamžinimas įmanomas, jei važiuojama dalis bus virš arkų. Verčiau būtų statyti geležinį tiltą, jei negalima važiuojamosios dalies sukonstruoti virš arkų.“ Ko gero, į šias pastabas buvo atsižvelgta, nes tilto konstrukcija pasirinkta su važiuojama dalimi viršuje.

Apibendrintai išskiriant Alytaus specifiką tarpukario apskričių centrų kontekste galima teigti miestą buvus įdomiu Lietuvos urbanistikos pavyzdžiu, kuriame itin ryškiai atsiskleidė miesto ir gamtos sąveika. Plečiant miesto įsisavinimas teritorijas išryškėjo dar vienas Alytaus bruožas – ekstensyvumas.

Kaip vaizdingai rašyta to meto spaudoje: „Veltui stengsiesi pamatyti visą miestą – jis tarsi nelauktos atakos belaukdamas, užsimaskuoja žalumynų vainikais, pats nežymiai juose ištirpdamas ir sunykdamas. Tada, metęs platų akių žvilgsnį, pamatysi spalvotus namus – vasarines, kurios, lyg suprasdamos žmonių meninius polinkius, gražiai prisiderina prie esančių gamtoje spalvų, sudarydamos visumos harmoniją, kažkokią neišardomą vienybę.“ Tuo tarpu architektūriniai tarpukario ženklai nėra tokie ryškūs. Šiandienos Alytuje, ko gero, pirmiausia į akis krenta jauno talentingo architekto J. Trečioko projektuota trečioji pradinė mokykla bei daugelis gyvenamųjų namų, kurie vis dar išlaikė to meto charakterį.