Ką mes skaitome? #karantinas

Asociatyvi Unsplash.com nuotrauka

Galbūt dėl karantino turite daugiau laiko skaityti ir ieškote knygų rekomendacijų? Kaip įprasta, redakcijos žmonės pasakoja apie skaitomas knygas. 

Kristina Tamelytė, visuomenės temų redaktorė

Fernando Pessoa „Nerimo knyga“, Odilė, 2020. Iš portugalų kalbos vertė Audrius Musteikis.

Fernando Pessoa didžiausias prozos veikalas buvo išspausdintas jau po rašytojo mirties. Daugelis „Nerimo knygos“ ištraukų, buvo užrašomos įvairiausiuose po ranka pasitaikiusiuose popieriuose ir užrašų knygelėse: nuo maždaug 1912 m. iki 1935 m. (mirties) poetas nuolat vis ką nors palikdavo tiems, kurie galbūt jį perskaitys. Šios knygos pats autorius taip niekada ir neišleido. Niekada nebuvo ir populiarus rašytojas, susidomėjimo sulaukė tik po mirties. Kai kurie rankraščių skiautėse buvę žodžiai net nebuvo įskaitomi tiems, kurie juos rado.

Literatūrologas George’as Steineris rašė, kad būtent fragmentiškumas ir šios knygos neužbaigtumas yra Pessoa sielos esmė. Steineris portugalų poeto prozą vadino „balsų kaleidoskopu“. Pats autorius, dar būdamas gyvas, rašė naudodamas įvairiausius pseudonimus, tačiau šie pseudonimai nebuvo tik kiti to paties žmogaus vardai, o veikiau visiškai kitos tapatybės: su savais stiliais, biografijomis, asmenybės bruožais.

Per visą rašytojo gyvenimą jis turėjo net 72 „pavidalus“. Įdomu, kad „Nerimo knygos“ autorius nėra pats Pessoa, o veikiau Bernardas Soaresas, kurį Pessoa laikė artimiausia iš visų sukurtųjų savęs paties versijų. Sąmoningas įvairių tarsi nuo jo paties nutolusių, savą dvasinį gyvenimą turėjusių asmenybių sukūrimas parodo portugalų poeto polinkį nuolat save perkurti, permąstyti, bandyti nuolat patekti į vis kitokį žiūros, gyvenimo, būties tašką. Kitaip suprasti ir pajusti pasaulį – kartkartėmis iš naujo save susikurti.

Pessoa pasirinkta (arba leidėjų sukonstruota) literatūrinė forma leidžia skaityti šį kūrinį visiškai laisvai. Kitaip tariant, „išsiburti“ – atsiversti atsitiktinį puslapį ir tuomet pradėti skaityti: tik kelias eilutes, galbūt visą fragmentą, o gal ir visą kūrinį. Ši knyga – nors nurodo į nerimą – daro visą kūną (ir sielą) raminantį, meditatyvų poveikį. Pessoa kuriamas „dienoraštį“ rašančiojo pasaulis yra toks skaidrus ir mąslus, kad sunku juo nesižavėti. Sunku nesižavėti ir savotiška „atsidavimo“ pasauliui atmosfera. Šiais nerimo ir baimės laikais portugalų rašytojo kūryba – šviesa sielai, o štai viena maža ištrauka iš visai neseniai pasirodžiusio „Nerimo knygos“ vertimo į lietuvių kalbą:

„Visiems mums ateis naktis ir privažiuos diližanas. Aš mėgaujuosi man dovanotu vėjelio dvelksmu ir siela, kuri man duota juo mėgautis, ir jau nieko nebeklausinėju, dėl nieko nesuku galvos. Jeigu tai, ką paliksiu įrašęs keliauninkų knygon, kada nors bus per- skaityta kitų ir tai juos prablaškys kelionėje, bus gerai. Jeigu nebus perskaityta ar jeigu neprablaškys, irgi gerai.“

 

Augminas Petronis, dienos redaktorius

Evelyn Waugh „Sword of Honour Trilogy“. Penguin Books, 1984. Pirmieji trijų dalių leidimai: 1952, 1955, 1961.

Guy Crouchbackas – anglų aristokratas, giliai tikintis katalikas, Antrojo pasaulinio karo išvakarėse išgirdęs apie Ribbentropo-Molotovo paktą ir (lietuviui tai gali skambėti ypač keistai) dėl jo apsidžiaugęs: „Naujiena, šokiravusi politikus ir tuzino sostinių poetus, atnešė ramybę vieno anglo širdžiai. (…) Jis manė, kad jo šalis stos į karą panikuodama, dėl prastų priežasčių ar išvis be priežasties, su ne tais sąjungininkais ir gailesčio vertu silpnumu. Bet dabar viskas tapo nuostabiai aišku. Priešas galų gale buvo aiškiai matomas, didžiulis ir kupinas neapykantos, nusimetęs bet kokią maskuotę. Tai buvo modernusis amžius pasirengęs kovai. Kad ir kokia pabaiga laukė, Guy buvo vieta šiame mūšyje.“ Tad nieko nelaukdamas Guy stoja į Didžiosios Britanijos karių gretas ir pradeda ilgą, dažnai kankinančią kelionę po įvairus pasaulio kampus, dažniausiai toli nuo mūšių laukų, kuriuose sprendžiamas Europos ir pasaulio likimas.

„Garbės kardo trilogija“ kartais vadinama geriausiu anglų romanu apie Antrąjį pasaulinį karą. Jos autorius, vienas žymiausių XX a. anglų katalikų rašytojų, Evelynas Waugh, panašiai kaip pagrindinis romano veikėjas prasidedant Antrajam pasauliniam karui, tikėdamasis kovoti su naciais ir sovietais – pasirašyta nepuolimo sutartis atrodė kaip aiškus signalas, kad šios dvi totalitarinės pabaisos pasaulį bandys pavergti kovodamos ranka rankon. Jis tikėjosi dalyvauti herojiškame žygyje, tačiau vėliau jam teko nusivilti dėl daugelio dalykų.

Trijų dalių romanas yra autobiografiškas – kaip ir protagonistas, E. Waugh kamavosi ilgai laikomas rezerviniuose daliniuose Anglijoje ir Šiaurės Afrikoje, dalyvavo britams katastrofiškai nesėkmingame mūšyje dėl Kretos (šis įvykis ypač ryškiai aprašytas knygoje), tarnavo britų karinėje misijoje Jugoslavijoje. Biurokratinės karinio aparato bėdos, naivus britų požiūris į savo sovietinius sąjungininkus, karių nerūpestingumas, bailumas (ypač per Kretos mūšį), o kartais ir paprasčiausias kvailumas, iš kvailių herojus paverčianti spauda, amerikietiškos kultūros importas, Jugoslavijos raudonųjų partizanų barbariškumas – visa tai buvo medžiaga neprilygstamai E. Waugh satyrai, kurios pripildytas šis jo kūrinys.

Tačiau knygoje aprašoma ne tik kelionė per skirtingas šalis – protagonistas Guy Crouchbackas vyksta ir į dvasinę kelionę, kurioje praranda pasaulį supaprastinančias iliuzijas, susiduria su savo ir kitų ribotu žmogiškumu ir galų gale atranda, kad šio gyvenimo užduotys, kurias jam pavesta įvykdyti, yra visai ne tokios, kokių jis tikėjosi ar norėjo.

 

Rosita Garškaitė, vyr. redaktorė

Grigorijus Kanovičius „Miestelio romansas“, Tyto alba, 2014. Iš rusų kalbos vertė Aldona Paulauskienė.

Vienu metu skaitau keletą knygų, tačiau tik ši – lietuviška ir grožinė. Kelerius metus G. Kanovičiaus romanas gulėjo mano knygų lentynoje, atsiradęs ten dėl bičiulių rekomendacijų. Atrodė, kad aš viena visoje Lietuvoje jos dar neskaičiusi. Ironizuoju, žinoma, bet kai užvakar LRT Klasikos radijo laidoje „Pirmas sakinys“ užsiminiau, kad skaitau „Miestelio romansą“, vienas jos vedėjų Tomas Vaiseta pastebėjo, kad dabar tai madinga. Bent jau mūsų socialiniuose burbuluose. Prie populiarumo tikriausiai prisidėjo ir šiais metais pasirodęs naujas knygos leidimas.

„Miestelio romansas“ yra paremtas G. Kanovičiaus prisiminimais. Autorius pasakoja apie žydus, lietuvius, lenkus, gyvenusius Jonavos miestelyje tarpukariu. Centre – jo paties šeima, istorija prasideda nuo G. Kanovičiaus tėvų meilės istorijos, baigiasi jo paties ir tėvų išvykimu iš Jonavos Antrojo pasaulinio karo metais. Ši proza labai graži savo stiliaus paprastumu, jausmingumu (romansas visgi), turinio kasdieniškumu. Šis pasakojimas neįkainojamos vertės, nes užpildo didžiulę kolektyvinės atminties skylę apie Lietuvos žydų gyvenimą iki Holokausto. G. Kanovičius pasakoja apie Jonavą ir tuo pačiu apie bet kurį štetlą Lietuvoje.

„[A]tmintis – tai mūsų bendras stogas, po kuriuo įsikūrę gyvieji ir mirusieji, teisuoliai ir nuodėmingieji, žudikai ir aukos. Kad ir kaip norėtum, nieko iš ten neiškeldinsi, nes amžininkų neleista pasirinkti.“

Šios knygos ėmiausi prieš pat karantiną ir kasdien skaitau po skyrių ar kelis. Gali būti, kad jos puslapiai baigsis anksčiau nei ši neįprasta, nestabili gyvenimo situacija. Trapumas jaučiamas ir romane, tačiau papildomos baimės nekelia, veikiau atvirkščiai. Knygoje gausu dialogų, todėl labai tinka drauge su kuo nors skaityti garsiai. Jei gyvenate vieni – galima skaityti, paskambinus telefonu. Fizinio kontakto išvengsite, o bendrystę puoselėsite. 

Išsamiai „Miestelio romansą“ dienraštyje prieš penkerius metus yra pristatęs Donatas Puslys, jo tekstą skaitykite čia. O čia – šių metų pokalbis su devyniasdešimt pirmuosius metus einančiu, Izraelyje gyvenančiu autoriumi apie pačią asmeniškiausią, ne į vieną kalbą išverstą jo knygą. 

 

Simonas Bendžius, religijos temų redaktorius

Clive Staples Lewis „Narnijos kronikos. Paskutinis mūšis“, Alma littera, 2008. Iš anglų kalbos vertė Aurelija Jucytė.

„Bernardinų“ skaitytojai C. S. Lewisą turbūt žino kaip garsų krikščionybės apologetą, savo knygomis paprasta kalba aiškinantį Gerosios Naujienos esmę. Tai štai, tą jis darydavo ir kiek kitokiu būdu – rašydamas fantastiką. Lietuvių kalba turime išleistą Lewiso „Kosminę trilogiją“, skirtą suaugusiesiems, o vaikams jis parašė „Narnijos kronikas“. Pastarąją seriją sudaro 7 knygos, jas visas neseniai ir perskaičiau (bandžiau šiomis knygomis sudominti vyriausiąjį sūnų, bet jam tai pasirodė neverta dėmesio. Ką gi, pats kaltas).

Kas nežinote, Narnija – paslaptinga, stebuklinga šalis, kurioje vaikšto kentaurai, faunai, milžinai, dainuoja miško dvasios ir kitos pasakų ar mitologinės būtybės. Ir dar kalba gyvūnai, iš kurių vienas – ypatingas: tai milžiniškas galingasis liūtas Aslanas, Narnijos kūrėjas ir valdovas, kuris šioje šalyje tai pasirodo, tai kažkur dingsta. O veiksmas visose knygose dažniausiai sukasi apie mūsų pasaulyje, Anglijoje, gyvenančius vaikus, kurie kiekvienąkart netikėtai patenka į Narniją, kai tik ją ištinka negandos.

„Paskutinis mūšis“ – septintoji serijos knyga, jos keistą viršelį ir matote. Joje dedasi tikra pekla – Narnijoje ima rodytis Aslanu apsimetantis liūtas, kuris, tarpininkaujant suktai beždžionei, skelbia visuotinį pasmerkimą, liepia kirsti šventus medžius, daryti kitokias šventvagystes, o kas baisiausia – priimti į savo šalį priešiškos Kalormeno karalystės žmones, jiems vergauti ir dar pripažinti, kad Aslanas ir baisi Kalormeno dievybė Tašas – vienas ir tas pats dalykas. Na, įsivaizduokit, kad dabar į Žemę sugrįžtų Jėzus Kristus, kuris įsakytų tarnauti Šiaurės Korėjos diktatoriui ir jį garbinti. Netobulas pavyzdys, bet kažkas panašaus. Tai va, Narnija pakrinka, priešo kariuomenė siaubia kraštą – galima nujausti, kad artėja neišvengiama šio pasaulio pabaiga…

Niekam ne paslaptis, kad „Narnijos kronikos“ – atvirai krikščioniškas kūrinys. Lewiso bičiulis, katalikas J. R. R. Tolkienas „Žiedų valdove“ ir kitose knygose krikščionybę slepia po septyniomis antklodėmis, o „Narnijos kronikos“ varo tiesmukai. Ir batui aišku, kad Aslanas – tai Jėzus Kristus (antrojoje serijos dalyje aprašyta jo auka ir prisikėlimas), o (pasi)tikėjimas šiuo liūtu yra esminė sąlyga, kad kiekvienos knygos pabaiga taptų laiminga.

Ar tai reiškia, kad nekrikščionims ir jų vaikams „Narnijos kronikos“ bus neįdomios? Manau, kad tikrai ne. Lewiso istorija nėra sausas moralas – ji vyksta vaizdžiai aprašytame fantastiniame pasaulyje, kuriame pilna didingų, gražių, juokingų, taip pat – ir baisių, sielvartingų epizodų. Nors ir pritaikytas vaikams, „Narnijos kronikų“ pasaulis mane, suaugusįjį, smarkiai įtraukė. O tas „persikėlimo į kitą erdvę“ pojūtis ir vienija visus fantastikos mėgėjus, nepriklausomai nuo jų religijos ar kitų įsitikinimų.

O konkrečiai dėl krikščionių – jums visa širdimi patariu skaityti tiek „Narnijos kronikas“, tiek „Žiedų Valdovą“, tiek kitą maginę fantastiką. Gal skambės per drąsiai, bet šie kūriniai padės labiau suprasti savąjį tikėjimą. Kodėl? Pacituosiu teologą diakoną Beną Ulevičių: „Tai, kas [maginėje fantastikoje] rašoma, man juk yra tikrovė. Juk iš Bažnyčios tėvų, Katekizmo skaitome, kad yra „orkai“, „elfai“, „drakonai“ – visa alternatyvi tikrovė, kurios akimis nematome. Kas fantastikos mėgėjui yra fantastika, tikinčiajam tai yra kasdienis gyvenimas, kasdienė kova.“

 

Kun. Arūnas Peškaitis OFM, dvasinis asistentas

Jonas Grigolaitis „Nacių pragare“, UAB „Vaibra“, 2012 m.

Sausio pradžioje gulėjau Santaros klinikose, man atliko širdies stimuliatoriaus keitimo operaciją. Palatos kaimynas padovanojo šią knygą, sakydamas: „Suprantu, kad jums tai svarbu. Pats nusipirkau 8 egzempliorius iš leidėjo knygų mugėje. Knygynuose nerasit…“

Taip ta knyga ATSITIKO mano gyvenime. Jonas Grigolaitis (1902–1957) buvo ELTOS poskyrio Klaipėdos krašte vadovas iki naciams okupuojant tą teritoriją. Vėliau persikelia į Kauną, toliau dirba agentūroje ELTA redaktoriumi. Įsigalėjus sovietinei santvarkai, nelegaliai pasitraukia į Klaipėdos kraštą, tikėdamasis išvengti represijų. Ten suimamas gestapo, apkaltinamas „didžialietuvišku šovinizmu, siekiant kenkti nacionalsocializmo plėtrai“, 1941–1945 metais kalinamas Soldino ir Sachsenhauzeno – Oranienburgo koncentracijos stovyklose. Kalinys Nr. 40627 (taip pats save kartais vadina knygoje) amerikiečių karių išvaduojamas 1945 m. gegužės mėnesį, lieka gyventi Vokietijoje. Lietuvių bendruomenei parašo ir išleidžia 1948 metais šią atsiminimų knygą. Miršta Vokietijoje 1957 10 18 d.

Tai ne knyga. Tai žiaurus reportažas apie nežmogiškumą ir apie viltį išgyventi. Tik ta viltis ir sąlygojo autoriaus išlikimą. Skaitai, skaitai, o patikėt, pajaust, išgyvent tekstą beveik neįmanoma. SS „riteriai“ muša žmones. Ištisai. Einančius į darbą, į prausyklą, į tualetą. Neinančius, o bėgančius. Nacių stovykloje viskas turi būti daroma bėgte. Žmonės daužomi pagaliais, spardomi. Šaudomi. Ne už bausmę. Tiesiog. Kad bijotų. Kad taptų ne-žmonėmis. SS hierarchiją „papildo“ kalinių vyresnybė – jie naudojasi privilegijomis ir dažnai tampa žiauresni už nacionalsocialistų partijos narius – esesininkus. Tik nedidelė dalis tokių „kalinių – valdovų“ supranta ir atjaučia savo likimo brolius. Ir net padeda. Bet kokia žmogiškumo apraiška pragare sukrečia. Gal baisiausia skaityti apie maisto „misteriją“. Maisto visuomet per mažai, tenka kovoti dėl kiekvieno kąsnio, nusilpusieji ir nepajėgiantys – atstumiami. Kad keliautų į krematoriumą. Kad savo kūnais pašertų ugnį, kuri, rodėsi, niekuomet neužges…

Skaičiau visa tai gražioje Palangos sanatorijoje, kur buvo man skirta pooperacinė reabilitacija. Kiekvieną rytą mūsų – ligonių – laukė gausus švediškas stalas. Niekada visko nesuvalgydavome, daug likdavo. Bet kiekvienas stengėmės ateiti kiek ankstėliau, kad galėtume mėgautis mums patinkančiais patiekalais. Kitaip jų nerasime, ir teks valgyti nesirenkant… Skaičiau, žiūrėjau, regėjau. Valgiau. Ir aiškiau nei kokiame dogminės teologijos traktate suvokiau gimtosios nuodėmės esmę. Štai ji visam gražume. Mūsų išlepinta puikybė. Reikia vakcinos. Krikšto. Ir visą gyvenimą kartoti antivirusinių Viešpaties vaistų kursą. Kiekvieną dieną. Kitaip galime pražūti. Visi.

 

Apolonijos Dalevskytės-Sierakauskienės „Atsiminimai”

Rasa Baškienė, bendradarbė

Apolonija Dalevskytė-Sierakauskienė „Atsiminimai“,  Lietuvos nacionalinis muziejus, 2019.

Neseniai perskaičiau Apolonijos Dalevskytės-Sierakauskienės prisiminimus, lapkričio mėnesį išleistus lietuvių kalba. „Atsiminimus“ į lietuvių kalbą išvertė istorikė Tamara Bairašauskaitė. Šie „Atsiminimai“ – tai moters, žymaus sukilimo vado žmonos žvilgsnis į 1863-iųjų metų sukilimą. Juos ji rašė jau būdama garbaus 75-erių metų amžiaus, kai visuomenėje, minint sukilimo penkiasdešimtmetį, kilo nauja susidomėjimo juo banga. Savo „Atsiminimuose“ ji rašė apie brolius ir vyrą, sau neskirdama ypatingo dėmesio.

Amžininkai teigė, kad Lietuvoje nebuvo nelaimingesnės šeimos už Dalevskius, kurių likimai buvo paženklinti kova už laisvę, tremtimi ir sušaudymais. Keturi sūnūs ir šešios dukterys, gimę neturtingų bajorų Domininko Dalevskio ir Domininkos Dalevskienės (Narkevičiūtės) šeimoje, klausydamiesi tėvų ir senelio Narkevičiaus prisiminimų apie viltis, sudėtas į Napoleoną, ir apie vėlesnį nusivylimą juo, nuo vaikystės gyveno svajonėmis apie laisvą Tėvynę.

Viena seserų – Apolonija – vėliau ištekėjo už garsaus sukilimo vado Zigmanto Sierakausko. Numalšinus sukilimą, Muravjovas pakorė sužeistą Z. Sierakauską, o nėščią Apoloniją ištrėmė į Naugardą. Tremtyje gimusią dukrelę ji pavadino Zigmante. Deja, dukrelė greitai mirė…

Į tremtį Muravjovas išsiuntė ir Apolonijos motiną bei visas seseris: Teklę, Juzefą, Zuzaną, Ksaverą, Juliją. Vyriausiasis brolis Pranciškus gavo 20 metų sunkiųjų darbų katorgos. Jaunėlis Titas Dalevskis buvo sušaudytas 1864 m. sausio 11 d. Vilniuje. Konstantinas pabėgo į Prancūziją, kur keistomis aplinkybėmis 1871 m. buvo sušaudytas Liuksemburgo laukuose Paryžiaus komunos įvykių metu.

Vėliau, po caro dalinės amnestijos sukilimo dalyviams, visa šeima persikėlė į Varšuvą. Apolonija vertėsi pamokomis. Amžininkai stebėjosi be galo elegantiška ir gražia moterimi, atrodžiusia taip, lyg būtų gimusi gyventi šilkuose ir puoštis perlais, tačiau kuriai teko iškentėti didžiulę kančią.

Donatas Puslys, bendradarbis

Jonathan Sacks „Morality: Restoring the Common Good in Divided Times“ (liet. „Moralė: atkuriant bendrąjį gėrį susiskaldymo laikais“), Hodder & Stoughton, 2020.

Buvęs Jungtinės Karalystės vyriausiasis rabinas, filosofijos mokslų daktaras Jonathanas Sacksas naujausioje knygoje pratęsia svarstymą temų, kurias pradėjo analizuoti ankstesnėse knygose „Vilties politika“ ir „Namai, kuriuos statome kartu“. Jis kalba apie laisvos visuomenės krizę Vakaruose, kai augant individualizmui arba tai, ką lietuvių sociologas Vytautas Kavolis įvardijo kaip privatizmą, kai asmuo siekia laisvės tik sau visiškai nesirūpindamas visuomenės gėriu, ima nykti bendrojo gėrio suvokimas. Anot J. Sackso, laisvai visuomenei išlaikyti neužtenka tik laisvos rinkos ir liberalios demokratijos politinių institucijų. Dar reikia ir visuomenės sandoros, t. y. socialinio audinio, kuris skatintų asmenis suvokti, kad komanda yra daugiau nei paskiras žaidėjas, o žaidimas yra daugiau nei komanda.

J. Sacksas nagrinėja, kaip socialinio audinio irimas sukuria terpę visuomenės poliarizacijai, populizmo augimui, tapatybės politikos iškilimui, žodžio laisvės ribojimams universitetuose ir tiesiog civilizuotumo nykimui viešojoje erdvėje.

Anot jo, šiandien pastebime fenomeną, kai atsakomybė už mūsų asmeninius sprendimus yra perkeliama rinkai arba valstybei, kurių viena turi tenkinti mūsų troškimus, o kita pasirūpinti tais, kurie tampa vartotojiškos visuomenės pralaimėtojais. Taip laisva visuomenė užleidžia vietą globos valstybei, o paskiri asmenys, nors laikmetis ir žada beprecendenčių galimybių, jaučiasi kaip niekada pažeidžiami ir vieniši. Visa tai, anot J. Sackso, skatina piliečius atsigręžti į radikalias politines jėgas, kurios dešinėje kalba apie auksinę praeitį, kurios niekada nebuvo, o kairėje žada auksinę ateitį, kurios niekada taip ir nebus. Neapsiribodamas tik ydų įvardijimu, J. Sacksas pasiūlo ir kelius, kuriais eidami galime išsaugoti laisvą visuomenę. Tačiau, pabrėžia jis, laisvė yra neįmanoma be atsakomybės, rūpinimosi savo artimu, bendruoju visuomenės gėriu.

 

Milda Vitkutė, bendradarbė

G. K. Chesterton „Saint Thomas Aquinas: The Dumb Ox“ (liet. „Šventasis Tomas Akvinietis: nebylus jautis“), Doubleday Image Book, 2001.

Vis labiau suprantu, kodėl man taip patinka biografijos – tai įžvalga ne tik į paties žmogaus, bet ir į jo laikmečio gyvenimą. Vis dėlto biografas biografui nelygu. Iš patirties žinome, kad yra žmonių, prie kurių kiti atsiskleidžia visu savo gražumu, ir iš visų mano skaitytų knygų apie šv. Tomą Akvinietį gražiausiai jis nušvito G. K. Chestertono biografijoje. Turbūt retas sugalvotų paklausti, kaip, pertrauktas iš gilaus susimąstymo, sureaguodavo šv. Tomas, didikų šeimos sūnus, Šventosios Romos imperijos imperatoriaus pusbrolis, Paryžiaus Sorbonos universiteto žvaigždė.

Yra daugybė knygų, kurios parodo, kad „tamsieji amžiai“ – Apšvietos sukurtas mitas, bet ši knyga tiesiog išmuša iš vėžių. Kaip kokios Vilniaus senamiesčio gatvės, į kurias pasukęs, nesi tikras, kuria kryptimi nueisi. Atrodo, pažįstami įvykiai, pažįstamos filosofinės koncepcijos, netgi pažįstami žodžiai, bet staiga gatvė pasisuka ir nuveda priešinga kryptimi. Visgi jautiesi ne apgautas, o lyg užvestas ant kalno, nuo kurio atsiveria platesnis vaizdas. Chestertonas parodo, koks organiškas ir platus buvo šv. Tomo Akviniečio laikų pasaulis, o gal tiksliau, kaip plačiai šis šventasis regėjo tikrovę. Jis į viską stengėsi pažvelgti kuo plačiau ir kartu, Chestertono žodžiais tariant, „iš vidaus“, ypač į savo filosofinių oponentų mintis. Kai kurie šv. Tomą Akvinietį kaltina krikščionybės užteršimu pagoniškąja filosofija, t. y. Aristoteliu. Visgi, kaip pažymi Chestertonas, krikščioniška doktrina vystosi kaip ir kiekvienas gyvas organizmas: naudodamasis išoriniais šaltiniais, pavyzdžiui, kaip augalas saule ar vandeniu, augdamas tampa ne vis labiau jais, bet pačiu savimi.

Ar galėtų būti kas nors geriau šiomis dienomis, kai atrodo, kad tiek daug ko negalime daryti, nei pamatyti, kokia vis dėlto įvairi yra tikrovė. Prieš apkeliaujant pasaulį, daug ką galima atrasti savo namuose. Ir tam tinka bet kuri G. K. Chestertono knyga. Pristatytą knygą anglų kalba galite skaityti internete.