2020 03 22

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Artėti prie Dievo klystkeliais. „Kino pavasario“ filmai apie tikėjimą

Kadras iš rež. Jano Komasos filmo „Kristaus kūnas“ („Boże Ciało“, „Corpus Christi“, 2019 m., Lenkija, Prancūzija, 115 min.)

Nesvarbu, iš kur tu – kur kas svarbiau, kur keliauji. Šiuose lenkų režisieriaus Jano Komasos filmo „Kristaus kūnas“ („Boże Ciało“, „Corpus Christi“, 2019) pagrindinio veikėjo žodžiuose slypi esminė mintis.

Gal ir banali iš pažiūros, tačiau įvilkta į režisieriaus natūralią grožio audinio formą įgauna ypatingą subtilumą.

Kad apmąstymuose į kelionę Dievo link vedantis „Corpus Christi“ bus vienas iš „Kino pavasario“ favoritų, jokių abejonių nekilo dar tada, kai šis filmas, prisiskynęs festivaliuose apdovanojimų, atsidūrė šiųmečių „Oskarų“ geriausio filmo užsienio kalba nominacijoje. Galėjo, tiesą sakant, „Parazitas“ ir nusileisti jam čia iš solidarumo. Ir vis dėlto, kalbant apie „Kino pavasarį“, be J. Komasos „Kristaus kūno“, šalia tikėjimo klausimus gerokai išraiškingesne vizualiai forma gvildena norvegų režisierės Jorunn Myklebust Syversen „Disko“ („Disco“, 2019).

Apie abu filmus trumpai.

Kam patiks: 

Tiems, kuriems patiko Cédrico Kahno „Malda“ („The Prayer“, „La prière“, 2018) arba Andrėjaus Zviagencevo „Leviatanas“ („Leviathan“ / Левиафан, 2014). 

Abu filmai čia:

https://zmonescinema.lt/filmas/kristaus-kunas-corpus-christi-2019

https://zmonescinema.lt/filmas/disko-disco-2019

Kadras iš rež. Jano Komasos filmo „Kristaus kūnas“ („Boże Ciało“, „Corpus Christi“, 2019 m., Lenkija, Prancūzija, 115 min.)

„Kristaus kūnas“: antroji gyvenimo galimybė

Janas Komasa – jaunosios kartos lenkų režisierius, apie kurį pasaulis išgirdo 2011 metais, jam pristačius pilno metro filmą „Savižudžių salė“ (Suicide Room, Sala Samobójców), kuris aštriai nagrinėja jaunų žmonių norą pabėgti nuo realybės problemų į virtualųjį pasaulį. Po to J. Komasa metėsi į istorinių temų apmąstymą savo darbais „Varšuvos sukilimas“ (Powstanie Warszawskie, 2014) bei „Miestas 44“ (Miasto 44), kurie tą pačią temą papildo skirtingais žanrais. Abu šiuodu filmai verti dėmesio, vis dėlto J. Komasos festivalių hitu tapo „Kristaus kūnas“: apdovanojimai Venecijoje, Stokholme, Liuksemburge, be jokios abejonės – Gdynės festivalyje. Na ir tas nelaimėtas „Oskaras“ geriausio filmo užsienio kalba nominacijoje.

„Kristaus kūno“ istorija paremta tikrais įvykiais. Scenarijaus autorius Mateuszas Pacewiczas dirbo ilgai ir kruopščiai. Vienas šiuo metu Lenkijoje perspektyviausių lenkų aktorių Bartoszas Bielenia, pagrindinis herojus, didžiulėmis, giliomis, ilgesingomis akimis, pirmuosiuose kadruose pasirodo kaip nuteistasis Danielis, niekuo neypatingas iš kitų nuteistųjų. Tačiau paaiškėja, kad turi nuoširdžią religinę pajautą. Netgi svajoja įstoti į kunigų seminariją, tačiau – turint teistumą tai neįmanoma. Lygtinai paleistas į laisvę, Danielis vyksta darbuotis į lentpjūvę ir, netikėtoms aplinkybėms susiklosčius, tampa vieno mažo Lenkijos kaimelio dvasininku. Vietos klebonas keliauja gydytis, ir būtent Danieliui, – kaip jis prisistato – tėvui Tomaszui, tenka visos pastarojo atsakomybės. Kodėl istorija paremta tikrais įvykiais – pasirodo, apsimetėlių dvasininkų Lenkijoje pastaruoju metu yra pasitaikę nemažai, ir apie tai šio filmo scenaristas yra rašęs keletą reportažų.

Režisierius J. Komasa meistriškai žongliruoja žanrais: nuo kriminalinės dramos iki komedijos, nuo melodramos ir filosofinės alegorijos. Ir jokio čia atsakymo, kaip ką vertinti žiūrovui, nėra. J. Komasos filmas įsiterpia kryžkelėje dviejų ryškių pastarojo laikotarpio lenkų kino šios temos tendencijų. Pirmoji – kodėl gyvenimas yra toks, koks yra; kodėl esame tokie, kokie esame – ir tai J. Komasai jo „Kristaus kūne“ artima panašiai, kaip ir Piotrui Domalewskiui „Tylioje naktyje“ (2017, Silent Night, Cicha noc): žvilgsnis į paprastų periferijos žmonių gyvenimus ne iš katedrų smailių aukštumų, kitaip tariant, ne pasitelkiant ironiją ar sarkazmą, bet su empatija, su noru suprasti. Antroji tendencija – klausimas, ką mums šiandien reiškia religija. Ir štai čia prisiminkime Wojciecho Smarzowskio „Klerą“ (2018) – apie tamsiąsias kertes dvasiniame gyvenime.

Iš tiesų ir „Kleras“, ir „Kristaus kūnas“ savita kino kalba kalba apie būtinybę Katalikų bažnyčiai reformuotis: tik Smarzowskis, kaip jam įprasta – gelia ir graužia, o J. Komasos filme ši tema apmąstymui žiūrovui pasiūloma lyg atsitiktinai – su švelnumu.

„Kristaus kūne“ vis iškyla mintis, kad turime siekti santaikos tarp žmonių, atviriau su savo skauduliais gyventi tarpusavyje. Man graži empatijos idėja šiame filme – judėjimas empatijos link palengva, neforsuojant. Galbūt dėl to JAV Kino akademija atkreipė dėmesį į šį filmą, juk nieko vizualiai išraiškingo jame lyg ir nėra – kitaip nei, tarkime, akis taip žavinčioje Paweło Pawlikowskio „Idoje“.

„Kristaus kūnas“ – tai kinas apie antrąją galimybę, tai krikščioniškiausias visomis prasmėmis kinas. Kruopščiai sudėliotas, tragikomiškas – kai mažutėje lokalioje Lenkijos vietovėje su visomis bėdomis susitvenkia visa šalis. Visa Rytų Europa. Visas pasaulis.

Filmo anonsas:

„Disko“: radikalus tikėjimas

Debiutuojančios režisierės Jorunn Myklebust Syversen „Disco“ pirmąsyk parodytas San Sebastiano filmų festivalyje, nuskynė pagrindinį apdovanojimą Tokijo kino festivalyje, laurais pasitiktas ir Geteborgo kino festivalyje.

Tai filmas apie radikalumus – radikalų šuolį iš vieno kulto į kitą: iš pasaulio, kuriame karaliauja tobulai ištreniruotas kūnas, į krikščioniškojo evangelinio pasaulio atšaką, kurios nariai Dievo šviesą pasitinka šviesia siela, tačiau iki tos šviesos tam tikrais atvejais reikalaujančia kruopščių fizinių parengčių.

Pagrindinė filmo herojė Mirjam (akt. Josefine Frida Pettersen) – du kultai. Disko šokių konkursas, kuriame pagal dunksinčią elektroninę muziką, blyksint šou apšvietimui merginos, vilkinčios minimalistinius blizgučiais nusagstytus pramoginių šokių apdarus ir prie jų priderintą ryškų makiažą, atlieka sudėtingus choreografinius judesius, taip demonstruodamos savo jaunatvišką lankstumą ir kūno žydėjimą. Mirjam tarp jų.

Kitas kultas – šiuolaikinė krikščioniškoji evangelinė bendruomenė „Laisvė“, savo susibūrimuose naudojanti lazerių šou, didžiulius TV ekranus, neonines šviesas. Ir ten Mirjam – irgi žvaigždė, nes jos patėvis – šios bendruomenės pamokslininkas. Kaip ir kiti, ji skelbia Evangeliją atlikdama rėksmingo krikščioniškojo roko kūrinius ar popdainas.

Režisierė Jorunn Myklebust Syversen subtiliai ir giliai užgauna bei atveria Mirjam abiejų pasaulių tuštumą. Mirjam vienintelis prieglobstis – tikėjimas, jos vienintelis pabėgimas – bažnyčia. Tačiau, psichologo paklausta, ar tikinti į Dievą, ji atsako: tenka. Tenka? – perklausia psichologas.

Jausdama dvasinę tuštumą Mirjam renkasi radikalią evangelinės bažnyčios kryptį – galbūt dėl nuovargio nuo šiuolaikinio gyvenimo, galbūt glausdamasi prie tikėjimo – to tikro, kai nusiramini, kai atsitrauki, kai būni su savimi.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Filmo anonsas: