2020 03 23

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Ar susilaikymas nuo Eucharistijos gali būti į naudą? Popiežiaus Benedikto XVI atsakymas

EPA nuotrauka

Per karantiną ne vienas katalikas skausmingai išgyvena netektį to, kas seniau buvo lengvai prieinama, kartais tapę netgi kasdieniška: kelionės į Mišias sekmadienį (ar bet kurią kitą dieną), pažįstamų suolų, smilkalų kvapo, giedojimo, kartu su susirinkusia bendruomene kalbamų atliepų ir to, kas yra pačiame Mišių šventimo centre – susitikimo su Dievu Eucharistijoje.

Atrodo, turime kone laikytis priverstinio pasninko nuo Komunijos – galime nebent priimti ją dvasiškai, dalyvaudami šv. Mišiose per transliaciją. Tačiau šis išgyvenimas Bažnyčiai nėra visai naujas dalykas: seniau visi pasaulio katalikai Didįjį penktadienį susilaikydavo nuo Švenčiausiojo Sakramento priėmimo – bandydama susijungti su Kristaus kančia, anot popiežiaus Benedikto XVI, Bažnyčia šią praktiką priimdavo kaip dėl jaunikio netekties gedinti nuotaka (plg. Mk 2, 20).

EPA nuotrauka

„Ar nesame linkę dažnai perlengvai žiūrėti į Švenčiausiojo Sakramento priėmimą? Ar toks dvasinis pasninkas negalėtų būti naudingas ar net būtinas pagilinti ir atnaujinti mūsų santykių su Kristaus Kūnu?“ – klausia popiežius Benediktas XVI, tuo metu dar Josephas Ratzingeris knygoje „Pažvelkite į Perdurtąjį“ (Schauen auf den Durchbohrten, 1984). Anot jo, nuo pat Apaštalų laikų Bažnyčioje buvo tokia praktika: „Nėra abejonės, kad susilaikymas nuo Eucharistijos Didįjį penktadienį buvo Bažnyčios dvasingumo dalis.“

Knygoje Benediktas XVI siūlo pasvarstyti, ar toks pamaldumo būdas negalėtų būti sugrąžintas. „Šiandien, manau, pasninkavimas, susilaikant nuo Eucharistijos, priimtas rimtai, galėtų būti prasmingiausias gerai apgalvotomis progomis“, – rašo jis ir įspėja, kad tokia praktika turėtų būti „atvira Bažnyčios vedimui“, o ne taikoma savavališkai. Anot popiežiaus, ypač tokia praktika tiktų Didįjį penktadienį arba Mišiose, kuriose dalyvauja nepaprastai didelis skaičius žmonių, ir dėl to sunku išdalinti Komuniją pagarbiai – „tokiais atvejais susilaikymas nuo Sakramento iš tiesų galėtų išreikšti daugiau pagarbos ir meilės nei priėmimas, kuris neteikia deramos svarbos neįtikėtinam to, kas vyksta, reikšmingumui.“

EPA nuotrauka

„Toks pasninkas, – rašo popiežius, – (…) galėtų pagilinti asmeninį ryšį su Sakramente esančiu Viešpačiu.“ Žinoma, kaip teigia Benediktas XVI, kad būtų galima pasninkauti, pradžioje reikia normaliai valgyti – tai galioja tiek dvasiniam, tiek biologiniam gyvenimui. „Tačiau kartkartėmis mums reikia gydytis nuo kritimo į rutiną, kurioje nėra jokios dvasinės dimensijos. Kartais reikia alkio, fizinio ir dvasinio alkio, kad naujai ateitume prie Viešpaties dovanų ir suprastume alkstančių brolių kančią. Tiek dvasinis, tiek fizinis alkis gali nešti meilę.“

Žinoma, karantinas – ne visai tai, apie ką čia kalbėjo popiežius Benediktas. Tačiau vienas jo pastebėjimas atrodo ypač naudingas mūsų situacijai: kad dvasiniam gyvenimui nesveika virsti gryna rutina – bukoje rutinoje nesusimąstome, kodėl ką nors darome, joje nėra vidinės aistros ir sąmoningo pasirinkimo. Tad karantinas, sutrikdantis įprastą rutiną – taip pat ir dvasiniame gyvenime – gali tapti mums naudingas, jei jam pasibaigus iš naujo atrasime, koks lobis mums buvo tapęs savaime suprantamas: ne tik gražus giedojimas ar pažįstamas smilkalų kvapas – labiau nei visa kita susitikimas su Dievu, tikru Kristaus Kūnu virtusioje duonoje.

EPA nuotrauka

Pagal CatholicWorldReport parengė Augminas Petronis

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.