2020 03 24

Monika Zavistauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Istorinių traumų įveika: ar tauta gali būti pacientė?

Asociatyvi EPA nuotrauka. Bombardavimas Gazos ruože. 

Gana dažnai, kalbėdami apie specifinį bendros tapatybės jungiamos visuomenės tarpusavio santykį, savotišką ryšį su aplinka vartojame sąvokas „tautos sąmonė“, „kolektyvinė atmintis“. Tokiu būdu siekiame suprasti individų asmeninį elgesį, tarsi perkeldami į kolektyvinę – bendros istorijos, bendros kultūros, bendrų džiaugsmų ir vargų – plotmę. Tenka pripažinti, jog šiame kontekste daug dažniau kyla poreikis kalbėti ne apie bendrus džiaugsmus, o kaip tik apie bendrus vargus – žiaurius, istorinių žaizdų atvėrusius įvykius, kolektyvines traumas. 

Pati sąvoka „trauma“ savaime nurodo į ilgalaikes pasekmes, į savotišką emocinį „užšalimą“, „sąstingį“, kurį sukėlė karas, genocidas, prievartos, politinės priespaudos patirtys, negebant to sąmoningai prisiminti, reflektuoti ir po viso to palikti praeityje. Kolektyvinė trauma iškyla kaip visuotinis jausmas, kuriuo nebyliai tarpusavyje dalinasi praeitį dabartyje jaučianti tauta, jausmas, kurį išreiškiantys žodžiai stipriai žeidžia visą tautą apskritai, ne vien individualiai. Moksliniai psichoterapijos laimėjimai leidžia padėti asmenims keisti požiūrį į asmenines traumas ir nuo jų išgyti, tačiau ar didelė žmonių grupė, pavyzdžiui, tauta gali tapti paciente ir priimti istorinių traumų gydymo procesą? Ar apskritai galime remtis psichoterapija, bandydami atrasti tautos kolektyvinės traumos įveikos būdus? Ko galime pasimokyti, žvelgdami į kitų tautų patirtas traumas ir specifinius jų gijimo procesus?

Šie ir dar daugelis klausimų buvo aptarti tarptautinėje konferencijoje „Neužgijusios praeities žaizdos: pasekmės ir įveikos būdai“, organizuotoje Užsienio reikalų ministerijos, bendradarbiaujant su VDU Andrejaus Sacharovo tyrimų centru, Vilniaus universiteto Psichologijos institutu ir kitais partneriais. IV sesijoje „Kolektyvinių traumų įveika ir pamokos ateičiai“ pranešimus skaitė prof. Danutė Galienė (Lietuva), dr. Maheshas Ganesanas (Šri Lanka), prof. Simonas Wessely (Jungtinė Karalystė), dr. Cheryl Lawther (Šiaurės Airija, Jungtinė Karalystė), diskusiją moderavo Nerija Putinaitė (Lietuva).

Socialinės aplinkos kaita kaip traumos raiškos terpė

Kolektyvinei traumai būdingų ilgalaikių padarinių gali būti labai įvairių, jie priklauso nuo pačios traumos pobūdžio, traumavimo trukmės, tautos kultūrinių įpročių, tautinės savivokos. Kiekvienos tautos skausmas – unikalus, susikūręs iš daugybės dedamųjų. Prof. D. Gailienės teigimu, sovietmetis tam tikrais laikotarpiais tiesiogiai lėmė savižudybių paplitimą Lietuvoje. Iki sovietų okupacijos Lietuva buvo valstybė, kurioje Europos mastu savižudybių skaičius buvo labai mažas, tačiau okupacijos metu ir po jos savižudybių skaičius, ypač tarp vyrų, pradėjo itin sparčiai kilti. Polinkis į savižudybes, atsiradęs sovietinės priespaudos metu, tarsi kiek suprantamesnis negu suicidinis elgesys po Nepriklausomybės atkūrimo – tačiau būtent čia ir galime pastebėti sovietinės traumos padarinių. Prof. D. Gailienė teigia, kad būtent po Nepriklausomybės atkūrimo labai stipriai pasikeitęs gyvenimo būdas, tiek politinės, tiek socialinės reformos lėmė individo „pasimetimą“ naujai formuojamame gyvenime, stipriai kintantys santykiai tarp valstybės ir žmogaus, žmogaus ir visuomenės natūraliai vedė į nežinią, o nežinia – į sprendimą pačiam baigti savo gyvenimą. 

Po sprogdinimų įvairiose maldos vietose Šri Lankoje. EPA nuotrauka

Įvairiomis formomis ir simptomais pasireiškiančių istorinių traumų padarinių galime matyti ir tarptautiniame kontekste. Pasak psichiatro dr. Mahesho Ganesano, nors 1983 m. prasidėjęs Šri Lankos pilietinis karas baigėsi prieš daugiau nei 10 metų, tačiau jo atvertos žaizdos toli gražu nėra užgijusios. „Emocinė parama, kurią galime pasiūlyti vieni kitiems, be galo sumažėjo. Žmonių nedomina šalia esančiųjų kančia, smurtas, įvairiomis formomis pasireiškiantis visuomenėje, yra labai gajus“, – teigia psichiatras, pabrėždamas po karo atsiradusį itin stiprų, kultūriškai nebūdingą visuomenės abejingumą, atsainumą, žemą tarpusavio pasitikėjimą. 

Tuo tarpu dr. Cheryl Lawther, svarstydama apie Šiaurės Airijos konfliktą, vykusį 1968–1998 m., pabrėžia, kad praeities persekiojimas šiame regione pasižymi itin stipriu „aukų kultu“ – pastebima labai aiški tendencija viešojoje erdvėje viešinti žiaurius praeities aktus, sužeistuosius, prisiminimai čia iškyla kaip būdas „įteisinti“ ir pateisinti visą praeityje vykusį smurtą. Čia galima pastebėti stiprų polinkį traumuojančias patirtis suvokti kaip savo identiteto dalį – nuolatinis tautos biografijos tamsių puslapių atvertimas tarsi leidžia visuomenei būti labiau savimi, iškyla tam tikra aukų hierarchija, visa tai kuria uždarą ratą, iš kurio niekaip neleidžia ištrūkti neišspręstas praeities palikimas.

Vienas esmingiausių potrauminių padarinių – bendras tautos atsisakymas priimti skaudžius praeities įvykius tik kaip istorinius faktus. Ši visuotinė būsena trukdo ramiai, sąmoningai apmąstyti praeitį, įsigilinti, kas iš tikrųjų įvyko, iškyla ir specifinis paties prisiminimo pobūdis – egzistuoja ne traumuojantis įvykis kaip pats savaime, o veikiau to įvykio jausmas, emocinis ryšys, susijęs su atmintimi, erdve ir laiku. Galima teigti, kad šis bendras tautos jausmas yra tarsi apimantis visus kitus potrauminius padarinius, jis yra jų šaltinis, lemiantis skirtingas „neiškalbėtos“ praeities pasekmių formas. Nepaisant daugelio tautų savotiško potrauminio „jausmo“ bendrumo, skirtingai pasireiškiantys traumos simptomai sąlygoja ir skirtingus jų įveikos būdus, tai galima matyti žvelgiant į įvairias tarptautiniame kontekste taikytas praktikas.

Ko galime vieniems iš kitų pasimokyti?

Psichiatras dr. Maheshas Ganesanas, dalindamasis savo tautos traumų įveikos patirtimis, gana plačiai aptarė jau kurį laiką Šri Lankoje vykdomą programą, paprastais būdais skatinančią žmones reflektuoti savo elgesį, garsiai kalbėti apie jaučiamas emocijas ir galimą jų kilmę. Programos esmė – nedidelės žmonių grupės, klausydamos trumpų istorijų apiegyvūnų, įgavusių žmogiškąją elgseną, tarpusavio santykių problemas (kurios dažniausiai egzistuoja ir pačioje visuomenėje), vėliau analizuoja istorijos turinį, vertindami veikėjų sprendimus elgtis vienaip ir kitaip. Tokio pobūdžio gana vaikiškai pateiktų istorijų analizė dalyviams kuria savotišką spaudimą pažinti jų pačių emocijas, kalbėti apie jas garsiai, nors ir „įsijautus į kito kailį“. 

Malda Šri Lankoje. EPA nuotrauka

„Turime kurti inovatyvias strategijas, juk gydoma trauma negali būti tiesiog sureguliuota tam tikru tinkamu būdu“, – teigia psichiatras, pabrėždamas žmogiškųjų ir finansinių išteklių svarbą tokių programų sėkmei. Jam antrina ir psichiatras prof. Simonas Wessely, sakydamas, kad tiek valstybės, tiek įvairių sričių mokslininkų indėlis į tautinės traumos pavertimą sąmoningu prisiminimu yra itin svarbus, ypač suvokiant potrauminių sutrikimų kaitą ir polinkį išlikti bei įvairiomis formomis reikštis kitose kartose. Kalbėdamas apie karo veteranus ir jų santykį su aplinka, prof. Simonas Wessely išskiria, kad dažnu atveju ne pats karas savaime yra psichologinių sutrikimų šaltinis, daug didesnę įtaką specifinėms per karą stipriai nukentėjusioms grupėms daro visuomenė, kurios tapatybė nejučia imama grįsti kolektyvine trauma. Tokiu būdu traumą patyrusi visuomenė įgauna savotišką smurtautojo įvaizdį – ankstesnis buvimas aukos vietoje lemia pokyčius, kurie stipriai žeidžia tame visuomenės kaitos procese nedalyvavusias grupes, šiuo atveju – karo veteranus. Tie socialiniai pokyčiai dažnu atveju nėra aiškiai apčiuopiami, jie nėra statiški, tai reiškia, kad patys nėra vien žalojantys, tačiau kartais gali tapti smurto šaltiniu. Visuomenės susitelkimas ties „asmeninėmis bėdomis“ nukreipia dėmesį nuo itin pažeidžiamos, sunkiu laikotarpiu visuomenės gyvenime nedalyvavusios, grupės – kare kovojusių asmenų. Tai lemia emocinę atskirtį, aukštesnius sergamumo depresija rodiklius, negebėjimą tinkamai įsilieti į socialinį gyvenimą, ir, panašu, tai yra ne karo, o visuomenės elgsenos pasekmės. Anot prof. Simono Wessely, savaime suprantama, kad tas pats žmogus skirtingais gyvenimo periodais gali būti ir smurtautojas, ir smurto auka. Tenka pripažinti, kad taip yra ir su tauta, ir su kultūra, tad taikos laikotarpis tam tikrai tautos daliai kartais gali būti dar sunkesnis negu karo. 

Iš neigimo į gijimą

Ar įmanoma sukurti kokį nors metodiškai pagrįstą gydymo „planą“, bent iš dalies užtikrinantį tautos potrauminio gijimo sėkmę? Kaip, specialistų teigimu, iš traumos fakto neigimo pereiti prie šių faktų pripažinimo, susitaikymo su jais ir sugebėjimo palikti praeityje? Nors konferencijos dalyviai vienbalsiai sutaria, kad universalaus gydymo būdo nėra, tačiau pabrėžtinai išskiria, jog šiame kontekste itin svarbią vietą užima atkuriamasis teisingumas, įvairios materialinės kompensacijos nukentėjusiesiems, simboliniai aukų prisiminimo ir pagerbimo aktai. Svarbu paminėti kolektyvinės atminties atskleidimo būtinybę, kalbėjimas apie patirtas traumas tarsi leidžia tautai „išsiliūdėti“, galbūt ši gijimo fazė ir linkusi į per didelį emocionalumą, tačiau gebėjimas garsiai prisiminti traumuojančias patirtis yra vienas pagrindinių žingsnių į suvokimo vartų atvėrimą.

Po sprogdinimų maldos namuose Šri Lankoje. EPA nuotrauka

Dr. Cheryl Lawther teigia, kad siektina ne vien garsiai kalbėti apie traumą, tačiau ir sąmoningai suvokti, jog tam tikri istoriškai susiklostę įvykiai yra trauma, tokiu būdu ji atpažįstama ankstesnėse stadijose, ir tai leidžia užtikrinti įvairių psichologinių paslaugų prieinamumą nukentėjusiesiems. Nors kalbant apie istorines tautos žaizdas kolektyvinė atmintis nuo to neatsiejama, tačiau konferencijos dalyviai pabrėžia būtinybę galvoti ir apie individualią atmintį, apie kiekvieno „sergančioje“ visuomenėje gyvenančio asmens atsakomybę reflektuoti savo paties elgesį, santykį su dabartine aplinka ir praeitimi. Juk kolektyvinė atmintis nesiformuoja kaip nors izoliuotai „virš“ individų, ji kaip tik stipriausiai iškyla individų tarpusavio santykiuose. 

Ar yra pagrindo manyti, kad neigiamos traumuojančios patirtys gali virsti teigiamomis, tautą auginančiomis ir darančiomis brandesnę? Konferencijos dalyviai sutaria, kad kartais žmonės, turintys itin traumuojančių patirčių, sugeba atrasti išskirtinai daug stiprybės, polėkio žvelgti į save ir į ateitį per gyvybės, kaitos prizmę, be savotiškų praeities „akinių“. Gal ir tautos, patyrusios istorinių traumų, nors ir daugiau ar mažiau jaučia neigiamas pasekmes, tačiau suvokia kažką labai svarbaus, kažką labai specifinio? Juk istorija, kad ir kokia ji būtų, yra tautos kalbėjimo apie save pagrindas. Tad gal ir istorinės traumos pripažinimas ir jo įveika yra kelias į kažką daugiau, į kažką brandžiau?