2020 03 24

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Italo gydytojo laiškas iš tranšėjos

EPA nuotrauka

Amedeo Capetti, infektologo ir Pasaulio sveikatos organizacijos konsultanto, laiškas italų dienraščio „Il Foglio“ redaktoriui, publikuotas kovo 18 d. 

Esu Milano Luigi Sacco ligoninės pirmojo infekcinių ligų skyriaus gydytojas, iki vakar buvau antiretrovirusinio gydymo ekspertas, dirbęs su 650 ŽIV pacientų, vėliau kaip visi pervestas į COVID-19 skyrių.

Šiandien turiu nedidelę pertrauką ir rašau Jums, kad pasidalinčiau mintimis, kurios dūzgė mano galvoje šį rytą, kai vairavau automobilį, važiuodamas į ligoninę.

Pirmoji mintis nederėjo prie forsuoto optimizmo, kurį matau aplink šiomis dienomis, plojimų, naujos stabmeldystės gydytojų ir slaugytojų kategorijai. Mano nuomone, visa tai yra suprantami bandymai išvaryti labai žmogišką baimę, bet silpni savo turiniu. Išties, ką reiškia „mes sugebėsime“? Kad turime žiūrėti tik į epidemijos pabaigą, apeidami dabarties dramatiškumą? Ir kas „sugebėsime“? Aš ir Jūs, kurie rašome vienas kitam? Italų tauta suvokiama abstrakčiai? Visa tai mane mažai įtikina ir, nuoširdžiai sakau, man kelia sumišimą.

EPA nuotrauka

Antroji mintis. Pastebiu ir manau, kad tai labai svarbus simptomas, kad beveik visiškai dingo nusiskundimai. Mano pacientai, užuot skundęsi, man kasdien rašo žinutes ir klausia, kaip jaučiuosi, ir išgyvena neįtikėtiną bei ypatingą patirtį, kurią išgyvenu ir aš. Ir tai yra tikroji priežastis, kodėl nuspendžiau Jums parašyti.

Iš tiesų tai, ką išgyvenu, bet manau, kad tai ir daugelio kitų patirtis: vyksta dalykas, kurį mes, gydytojai, neretai matome, kai žmogus išvengia galimai mirtino pavojaus: patirtis, kai atmerki akis ir pastebi, jog niekas nebėra savaime suprantama. Tai yra, kad viskas yra dovana – nuo atsibudimo ryte, nuo pasisveikinimo su savo artimaisiais iki kiekvieno mažo dalyko kasdienybėje, kurią kai kam reikia kažkuo užpildyti, kitiems, kaip aš, ji tapo, jei kada nors tai buvo galima įsivaizduoti, dar labiau audringa nei anksčiau.

Šios naujos savimonės malonė radikaliai perkeičia tai, ką darome, kelia nuostabą, kuria draugystę, žiūrime vienas į kitą ir sakome vienas kitam: šiandien negalime apsikabinti, bet šypsena mums pasako daugiau, nei galėtų pasakyti apsikabinimas. Šis sąmoningumas mums leidžia dalyvauti pacientų dramoje ir visiškai nėra atsitiktinumas, kad bendradarbiai manęs prašo melstis ne tik už jų artimuosius, bet ir už jų pacientus, taip niekada nėra atsitikę anksčiau. Ir tai irgi yra užkrečiama. Vakar man paskambino viena moteris iš Kremos miesto pasiteirauti naujienų apie savo senelę, paguldytą į Sacco ligoninę, kurios būklė labai sunki. Ji man papasakojo apie kitą senelę, mirusią nuo koronaviruso, ir mamą, gulinčią reanimacijoje, Kremoje, paskui tarė: „Matot, gydytojau, iš pradžių aš meldžiausi, dabar jau net nebesimeldžiu.“ Aš jai atsakiau: „Suprantu jus, ponia, nesirūpinkite, aš pasimelsiu už Jus.“ Tai išgirdusi ji krūptelėjo ir atsakė: „Ne, gydytojau, jei Jūs tą darote, tą darysiu ir aš. Ir taip pat už mano mamą melskimės kartu.“

Visa tai yra turtas, malonė, kuri, jei daugiau žmonių tą suvoktų, galėtų, mano nuomone, turėti ir didelę pilietinę vertę: pripažinimas, jog esame trapūs, kad viskas mums yra dovanota pradedant nuo kvėpavimo, šiandien taip mažai savaime suprantamo, panaikintų daugybę nesutarimų ir nereikalingų diskusijų.

EPA nuotrauka

Paskutinė mintis buvo apie tai, kas bus po to: bendra patirtis rodo, kad po didelio entuziazmo laikotarpio, laikui bėgant, viskas užgęsta, ir senosios ydos vėl išlenda, kaip jau skundėsi Dante Alighieri, lygindamas savo laikmetį su ankstesniu amžiumi. Kas mus gali išgelbėti nuo šios tikėtinos bėdos? Tiek, kiek aš suprantu apie tai, reikia, kad šis dėkingumas taptų apmąstytu vertinimu, žiūrint į tai, kas vyksta, jį gerai atskleidžia smalsumas ir klausimas, kurį visi sau keliame šiomis dienomis ir kuris mus sujungia: kokios galiausiai yra viso šito ištakos? Kodėl staiga mūsų akys atsivėrė ir pradėjome įžvelgti tikrą dalykų gelmę? Kur mus gali nuvesti ši patirtis? Kur vėl atrasti šį tokį žmogišką vienų į kitus žvilgsnį, kurį šiomis dienomis matome daugybėje situacijų? Kas gali mums padėti?

Man patirtis, kai į gyvenimą įsiveržia nuostaba, dėl kurios niekas niekada nėra savaime suprantama ir viskas yra duota, prasidėjo prieš daugelį metų, ir, kai atsitinka vėl, tai tampa nauja pradžia, kuri atnaujina mano tikrumą dėl ištakų. Kitiems tai bus naujas kelias. Aš negaliu ir nenoriu pateikti iš anksto parengtų atsakymų, nes kiekvienas galės suprasti, kaip ir aš, tik išgyvendamas to patirtį. Bet galiu patarti prašyti, kad niekas nebūtų laikoma savaime suprantama ir netaptų estetiniu ar painiu susiaurinimu. Tada atvažiavau į ligoninę.

Tekstą vertė „Comunione e Liberazione“ bendruomenė Lietuvoje