2020 03 24

Algis Bitautas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min

„Nepatogios“ temos ugdymo programose už pusę etato

Algis Bitautas. Kristinos Kutiščevos nuotrauka

Viešojoje erdvėje prasidėjus diskusijoms dėl mėginimų atnaujinti mokomųjų dalykų bendrąsias programas, iš esmės net nekalbama apie patį programų turinį: ko ir kaip šiuo metu moko mokyklose? Tai labai svarbu siekiant išsiaiškinti, ko ir kaip reikėtų mokyti(s) ateityje. Reikia pažymėti, kad, tarkim, mokyklinės istorijos ugdymo turinys visuomet yra ir buvo tam tikrų atrinktų temų rinkinys. Pasak vienų specialistų, mokyklose per mažai mokoma(si) apie baltų kultūrą, pasak kitų, – apie partizaninį karą ir Laisvės kovas, o treti tvirtina, kad mokykliniuose istorijos vadovėliuose mažai puslapių apie Holokaustą. Tragiška XX a. Lietuvos istorija nėra vien tik „kovų ir kančių“ pasakojimas apie iškiliausius Laisvės kovotojus, partizanus, disidentus ir jų kančias bei ryžtą iki pat savo paskutinio atodūsio visą gyvenimą bei gyvybę aukoti Tėvynei ir Bažnyčiai. Lietuvos istorijoje netrūksta „nepatogių“ ir „jautrių“ temų, vadinamųjų istorinės atminties „randų“. 

Tai rodo ir konkretūs pavyzdžiai: neišspręstas ginčas dėl paminklo Lukiškių aikštėje (bunkeris ar Vytis?). Reakcijos į 2019 m. vasarą nuimtą Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentą ir Kazio Škirpos alėjos pervadinimą į Trispalvės alėją kardinaliai skyrėsi nuo Boriso Dauguviečio (1974–2003 m. stovėjo Odminių skvere) ir Liudo Giros (1977–2013 m. stovėjo A. Volano gatvėje, priešais Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministeriją) paminklų nukėlimų. Atminties karų kontekste Antanas Smetona, J. Noreika-Generolas Vėtra, K. Škirpa, Petras Cvirka, Salomėja Nėris, Justinas Marcinkevičius, Algirdas Mykolas Brazauskas – tai tik keletas istorinių asmenybių, dėl kurių vaidmens istorijoje ir įamžinimo viešosiose erdvėse nesutariama. Nuomonės labai skiriasi net dėl tautinių simbolių: Vytis ar „neužmirštuolė“, Gedimino stulpai ar „kardelis“? Šiame kontekste labai svarbu pažvelgti, kaip minėti kontroversiški istorijos klausimai (ne)pateikti mokykliniuose istorijos vadovėliuose.

Manyčiau, kad šiandien yra trys esminiai istorijos „randai“, vis atgyjantys, pūliuojantys ir neleidžiantys mums toliau ramiai gyventi. Pirma, lietuvių ir lenkų santykiai, kartu su kitomis sudėtinėmis trauminės atminties dalimis pasireiškiantys įvairiai vertinamais reiškiniais bei įvykiais, tokiais kaip lenkų kalbos ir kultūros plitimas (lenkėjimas) Rytų Lietuvos apylinkėse; Vilniaus klausimas ir Liucijano Želigovskio vaidmuo, Armijos Krajovos veiksmai Vilniaus krašte ir lenkų autonominis judėjimas Vilnijoje 1989–1991 m. Ne visada prisimenami Lietuvos lenkų klystkeliai 1990 metais, kai 1990 m. kovo 11-ąją už Lietuvos nepriklausomybės aktą nebalsavo šeši lenkų tautybės Aukščiausiosios Tarybos deputatai. Kodėl jie susilaikė?

Antra, iki šiol nevienareikšmiškai vertinamas Antrasis pasaulinis karas bei pokaris kartu su visomis sudėtinėmis trauminės atminties dalimis, tokiomis kaip Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), 1941 m. Birželio sukilimas, Lietuvos laikinoji vyriausybė (LLV), žydų genocidas (Holokaustas) ir 1944–1953 m. vykęs partizaninis karas. Iš tiesų, Birželio sukilimas svarbus tiek politiniu, tiek moraliniu atžvilgiu. Tiek sukilėlių, tiek Laikinosios vyriausybės veikla sugriovė propagandinį Maskvos mitą, esą 1940 metais Lietuva savanoriškai ir džiaugsmingai įstojusi į SSRS (Landsbergis, 2012; Liekis, 2000; Valiušaitis, 2020). Kita vertus, reikia pažymėti, kad LLV tam tikrais klausimais bendradarbiavo su nacistiniu režimu, ypač imantis atitinkamų veiksmų prieš žydus (Sužiedėlis, 1991; Truska, Vareikis, 2004; ir kt.). Todėl, net ir šiandien siekiant sumenkinti antisovietinį Birželio sukilimą bei pokario partizanus, dažnai to nematydami ir nesusimąstydami, kai kurie ne tik užsienio šalių, bet ir mūsų veikėjai vis dar naudoja sovietinio naratyvo klišes. 

Kazys Škirpa. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotrauka

Pastaraisiais metais tiek užsienyje, tiek Lietuvoje vienas po kito pasipylė kaltinimai Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui, Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, Kaziui Škirpai ir kitiems. Ar tikrai žinomesni partizanų vadai bei sukilėliai buvo žydų žudynių vykdytojai? Ar jau išmokom istorinei tiesai pažvelgti į akis? Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiandien Rusijos propagandos pastangomis siekiama diskredituoti ne bet kokius, bet pačius žymiausius partizanų vadus: Joną Žemaitį-Vytautą, Adolfą Ramanauską-Vanagą, Juozą Lukšą-Daumantą ir daugybę kitų patriotų. Jiems netgi klijuojama žydšaudžių etiketė. Nuolat skleidžiama dezinformacija perrašoma Vakarų šalių istorikų darbuose. Pavyzdžiui, net žinomas amerikiečių istorikas Timothy’is Snyderis viename veikale pareiškė: „Sovietai trėmė lietuvius tą patį mėnesį, kai į Lietuvą įžengė vokiečių kariuomenė, o NKVD kalėjimuose juos šaudė vos prieš kelias dienas iki atvykstant vokiečiams. Lietuvos diplomatas Kazys Škirpa rėmėsi šiomis kančiomis radijo laidose, skatindamas minias žudyti“ (Snyder, 2011). Ar nėra čia tam tikros mūsų kaltės, kad per trisdešimt atkurtos nepriklausomybės metų nesugebėjome parengti populiarios studijos apie 1940–1990 metus anglų kalba, nepastatėme nė vieno į Vakarų rinką orientuoto filmo šia tema?

Trečia, dar viena diskutuojamą tema galėtume apibūdinti konceptu „prie ruso buvo geriau“. Sovietinės okupacijos laikotarpio (1940–1990 m.) atmintis dabartinėje Lietuvoje nuo pat nepriklausomybės atkūrimo nėra vienalytė. Daug aistrų tebekelia nevienareikšmiškai vertinamos asmenybės, tokios kaip Juozas Baltušis, Eduardas Mieželaitis, Algirdas Mykolas Brazauskas, jų laikysena tautinio atgimimo išvakarėse, santykis su komunistų partija, asmeninė pozicija dėl tolesnės Lietuvos ateities. Kovo 11-osios Lietuvoje per trisdešimt nepriklausomybės metų jau spėjo užaugti nauja karta, kuri savaip vertina ir ateityje vertins prieštaravimų bei nesutarimų pilnus nesenos praeities įvykius bei asmenybes. 

Todėl nebijokim su mokiniais skaityti sovietinės nomenklatūros veikėjų atsiminimų iš serijos Ir tuomet dirbome Lietuvai. Taip pavadinti LPK CK pirmojo sekretoriaus, o vėliau pirmojo nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidento Algirdo Brazausko prisiminimai apibūdina visą buvusių komunistų nomenklatūrininkų atsiminimų srovę, formuojančią teigiamą atmintį apie gyvenimą Tarybų Lietuvoje. Mokiniai pirmiausia turėtų stengtis suprasti, o ne smerkti ar teisinti tam tikras istorines asmenybes ir jų veiklos motyvus. Kodėl su mokiniais bijome panagrinėti Juozo Baltušio, Vytauto Petkevičiaus, Eduardo Mieželaičio ir kitų kūrybą bei gyvenimo vingius? Pavyzdžiui, E. Mieželaitis, sovietmečiu iškeltas į literatūrinio Olimpo viršūnę (už eilėraščių rinkinį Žmogus anuomet gavo itin reikšmingą Lenino premiją), atkūrus nepriklausomybę dramatiškai išgyveno niekam nereikalingo žmogaus būseną (autobiografinė knyga Nereikalingas žmogus. Akcentai, 2003). Rekomenduoju perskaityti Nobelio premijos laureatės iš Baltarusijos Svetlanos Aleksijevič knygą Laikas iš antrų rankų: gyvenimas ant socializmo griuvėsių, kuri šiandien mums leistų suprasti homo soveticus virsmą ir kaitą nepriklausomoje Lietuvoje.

Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas. Pauliaus Lileikio / Šiaulių „Aušros“ muziejaus fotografija

Problemos ir nesusikalbėjimas kyla dėl tam tikrų politikų mėginimo įstatymų keliu reguliuoti pačią istorijos politiką. Seimui svarstyti pateiktas „Tautos istorinės atminties įstatymo“ projektas akivaizdžiai parodė, kad pirmiausia pati istorikų bendruomenė tarpusavyje yra susiskaldžiusi ir neturi suformuotos aiškios istorijos politikos sampratos. Tai labai svarbu ir mokyklinei istorijos programai, nes galima teigti, kad įsivaizdavimas, kaip turėtų atrodyti istorijos politika, sąlyginai skyla į dvi stovyklas: „tautininkų“ ir „kosmopolitų“. 

Akivaizdu, kad šios dvi grupuotės labai margos, todėl pateiksime keletą pavyzdžių. „Tautininkai“ lieka ištikimi patriotiškai gimtosios istorijos paskirčiai – ugdyti tautos savimonę, meilės savo Tėvynei jausmą, puoselėti dorovines vertybes. Dažniausiai šie žmonės, kurie mokyklą baigė dar praėjusiame šimtmetyje, reikalauja sustiprinti Lietuvos istorijos dėstymą mokyklose, Lietuvos istoriją padaryti atskiru privalomu mokomuoju dalyku, įtraukiant tam tikras temas, įvedant privalomą valstybinį istorijos egzaminą, taip pat iš esmės „apvalyti“ Lietuvos istorijos naratyvą nuo dabar mokyklinėje programoje ir vadovėliuose vyraujančio eurocentrinio ir globalaus požiūrio į ugdymą ir grįžti prie „Tautinės mokyklos“ idėjos. Užtenka paminėti Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininko, LVŽS frakcijos nario, buvusio istorijos mokytojo Arūno Gumuliausko pasiūlymą Seime priimti rezoliuciją, kuri pripažintų, kad Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta Holokauste nedalyvavo, nes tuo metu buvo okupuota (Modesta Gaučaitė, Gumuliausko siūlymas sukėlė reakciją Izraelyje – žydų bendruomenė atsisako dalyvauti Kovo 11-osios minėjime, LRT.lt, 2020-03-05).

Tuo tarpu kitos – „kosmopolitų“– stovyklos atstovai tvirtina, kad svarstomas istorinės atminties įstatymas leistų cenzūruoti istorinę atmintį. Pastarieji Lietuvos istorijos neromantizuoja ir neaukština, o pateikia faktus, skatinančius diskutuoti, abejoti ir savarankiškai vertinti anksčiau heroizuotus objektus. Šiame kontekste man keistas pasirodė poeto ir eseisto Sergejaus Kanovičiaus komentaras jo veidaknygėje: „Kodėl Holokaustas Lietuvoje daugeliui yra atgrasus, o kam ne kam skamba beveik kaip keiksmažodis. Esu peržiūrėjęs istorijos vadovėlius vyresniosioms klasėms. Jau esu anksčiau rašęs, kad per dešimt puslapių papasakoti beveik 600 metų gyvenimą, besinaudojant štampais apie „bendrabūvį“, „sugyvenimą“ yra neįmanoma. Dar per kelis puslapius tuos šešis šimtus metų pakiša po velėna. […] Kol nebus papasakota žydų bendruomenės gyvenimo istorija, kol nenustosime bijoję prisiimti moralinę atsakomybę viešai vertindami LAF, Laikinąją Vyriausybę, kol nepakeisime mokyklų curriculum, tol auginsime kartas, kurioms ir Holokaustas, ir bet kas, kas susiję su Lietuvos žydais bus atgrasoma“ (S. Kanovičiaus „Facebook“ įrašas, 2020-03-09, kalba netaisyta – A. B.). Ar iš tiesų mokyklose tylima šia tema?

Į VII fortą Kaune varomi žydai. Asociatyvi Wikipedia.org nuotrauka

Holokaustas yra viena iš reikšmingiausių temų, kuri per istorijos pamokas privalomai aptariama 5, 10 ir 12 klasėse. Apie žydų tautos tragediją taip pat kalbama per lietuvių kalbos ir literatūros, dorinio ugdymo (etikos), pilietiškumo pagrindų ir kitų dalykų pamokas. Neseniai mokiniams į rekomenduojamų perskaityti knygų sąrašą įtraukti Vilniaus geto kalinio Icchoko Rudaševskio (1927–1943) ir Lietuvos žydų poetės Matildos Olkinaitės (1922–1941) dienoraščiai. Galima sakyti, kad šios mokinių bendraamžių patirtys – tai pasaulyje gerai žinomo ir Holokausto istorijai svarbaus Anos Frank dienoraščio lietuviškieji variantai. Su Holokaustu susiduriama kasmet rugsėjo 23-iąją minint Lietuvos žydų genocido dieną, lapkričio 16-ąją – Tarptautinę tolerancijos dieną ir sausio 27-ąją per Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną įgyvendinant įvairius Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato edukacinius projektus.

Pažiūrėkime, ką mums šiais jautriais klausimais kalba mokyklinių istorijos vadovėlių tyrimo medžiaga. Vienos populiariausių leidyklos „Briedis“ vadovėlių autoriniame tekste rašoma: „Nacistai stengėsi nuslėpti savo nusikaltimus, sukurti įvaizdį, jog susidorojimai vyksta neva masiškai antisemitiškai nusiteikusių lietuvių iniciatyva. Žudynių organizatorius esesininkų generolas Valteris Štalekeris rašė: „Užėmus miestą, jau pirmosiomis valandomis buvo stengiamasi sukurstyti pogromus, nors ir sunkiai sekėsi sukelti vietines antisemitines jėgas. Ką tik iš sovietų išlaisvintame Kaune jam pavaldus ir nacistinės Vokietijos saugumo agentų vadovaujamas tariamų sukilėlių būrys įvykdė keletą pogromų.“ Antai mokiniams pažymima: „Nacistams pavyko į šį nežmonišką nusikaltimą bendrapiliečiams įtraukti ir nedidelę dalį vietos gyventojų. Vieni aklai vykdė tarnybines pareigas, kiti susigundė žydų turtu, pasidavė nacistinės propagandos įtakai ir ėmėsi beprotiško keršto. […] 1941 m. vasarą ir rudenį žydų žudynes vykdė daugiausia specialūs būriai, tokie kaip „skrajojantis“ (žudyti automobiliais važinėjo po visą Lietuvą) esesininko Joachimo Hamano ir Vilniaus ypatingasis (daugiausia žudė Paneriuose). Būriams vadovavo keliasdešimt naikinimo grupių narių vokiečių esesininkų, o juodžiausius žmogžudžių darbus atliko apie 100 lietuvių. Nacistų įsakymu žudynių parengimo darbus privalėjo atlikti vietinės lietuvių savivaldos įstaigos, policija. Jos turėjo surinkti žydus iš aplinkinių kaimų ir mažesnių miestelių, juos surašyti bei uždaryti į sinagogą, kareivines ar apleistą pastatą didesniame miestelyje ar mieste. Čia neturėdami jokių galimybių išsigelbėti, kęsdami patyčias ir kankinimus mirčiai pasmerktieji laukė lemtingos dienos. Atvykus žudikams, kai kurie lietuvių policijos ar savisaugos batalionai aukas lydėjo į egzekucijos vietą, ją saugojo, o kartais ir patys dalyvavo žudynėse. Prieš žudynes vykdytojams dažnai duodavo svaigalų, kad atbukintų sąžinę“ (Laikas 10 (atnaujintas), 2016). 

Tuo tarpu analogiškame leidyklos „Baltos lankos“ vadovėlyje dešimtokams papasakota priešingai – aprašyta, kad Holokaustui Lietuvoje didelę įtaką darė LAFʼo skelbtas antisemitizmas: „Didžiausios žudynės vyko nuo 1941 m. birželio pabaigos iki rudens. Nuo liepos vidurio iki spalio pradžios sunaikinta nuo 60 tūkst. iki 77 tūkst. Lietuvos gyventojų, daugiausia žydų. Daugumą jų nužudė SS leitenanto Joachimo Hamano (Hamann) vadovaujamas budelių būrys (vok. Rollkommando). Didesnę jo dalį sudarė leitenanto Broniaus Norkaus vadovaujamas lietuvių specialusis dalinys: būryje buvo 40 vokiečių ir apie 50 lietuvių karių. […] Dalis lietuvių tikėjo, kad Vokietija karą laimės. Todėl šis įsitikinimas savaip „įkvėpė“ tuos, kurie prisiplėšė daug žydų turto ir užėmė jų ekonominę padėtį. Suvarius žydus į getus ir daugumą jų sunaikinus, liko nemažai nekilnojamojo turto, kuris atiteko okupacinei vokiečių vadovybei ar tai nedidelei vietos gyventojų daliai, kuri prisidėjo Lietuvoje kuriant „naują tvarką“. Daugiausia tai buvo kriminaliniai, degradavę asmenys arba siekiantieji atkeršyti žydams, suvesti su jais asmenines sąskaitas. Nereikia pamiršti, kad skyrėsi lietuvių ir žydų požiūris į sovietų bei vokiečių okupacijas. Žydai bijojo, kad vokiečių kariuomenė įžengs į Lietuvą, o lietuvių tauta to laukė kaip išganymo, ypač po 1941 m. birželio viduryje sovietų vykdytų trėmimų. Tai negalėjo neveikti abiejų tautų santykių. Aistras pakurstė dar pirmosios sovietų okupacijos metais lietuvių tautoje atsiradęs žydų bolševiko, Lietuvos nepriklausomybės duobkasio, mitas. Nors 1940 m. vasarą prievarta prijungus Lietuvą prie Sovietų Sąjungos daliai žydų, kaip ir lietuviams, buvo suteikta galimybė daugiau prisidėti prie valstybės valdymo, aktyviau dalyvauti visuomenės gyvenime, per pirmąją sovietų okupaciją jie smarkiai nukentėjo dėl trėmimų ar nacionalizacijos. Be to, Holokaustui Lietuvoje didelę įtaką darė Lietuvių aktyvistų fronto skelbtas antisemitizmas. Lietuvių aktyvistų fronto programoje buvo numatyta atkurti nepriklausomą Lietuvą, taip pat galutinai išspręsti žydų klausimą. Kuriant Lietuvių aktyvistų fronto programą daugiausia prisidėjo jo vadovas Kazys Škirpa, žymus filosofas, Lietuvių aktyvistų fronto ideologijos komisijos pirmininkas Antanas Maceina, rašytojas, tautininkas Bronys Raila. Lietuvių aktyvistų fronto programoje, platinamuose atsišaukimuose [nuoroda į šaltinį „Ištrauka iš atsišaukimo“A. B. pastaba], nuo 1941 m. vasaros Kaune leidžiamame dienraštyje „Į laisvę“ buvo galima rasti gausybę žydus smerkiančių straipsnių. Žydai buvo lyginami su bolševikais, raginta juos išvyti iš Lietuvos, net atšaukti XIV a. dar Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto jiems suteiktą svetingumo privilegiją.“ (Raktas 10, 2010).

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Šių eilučių autoriaus atliktas vadovėlių tyrimas parodė, kad skirtingų leidyklų vadovėliuose pristatant lietuvių dalyvavimą žydų žudynėse išties esama dviprasmiškumo. Iš atliktos analizės aiškiai matyti, kaip analogiškuose vadovėliuose skirtingai vertinamas LAFʼas, Birželio sukilimas ir Laikinoji vyriausybė. Palyginimui nurodysiu, kad išsamiausiai ši jautri tema nušviesta Mindaugo Tamošaičio parengtame istorijos vadovėlyje (Baltos lankos 12, 2012), kuriame jai skiriama net 13 puslapių teksto! Autorinis tekstas iliustruotas šaltiniais, pvz., pateikta ištrauka iš LAFʼo atsišaukimo „Apvalyti lietuvių tautą nuo grybo“, išspausdinto dienraštyje Į laisvę, taip pat net per du puslapius pateikiama medžiaga „Lietuvos Holokausto etapai ir jų charakteristika“ – perspausdintas istoriko Arūno Bubnio straipsnis (Arūnas Bubnys, Trumpa holokausto Lietuvoje istorija, istoriografija ir bibliografija, „Genocid.lt“; Baltos lankos 12, 2012). Analogiškame leidyklos „Briedis“ vadovėlyje dvyliktokams temai „Antisovietinė rezistencija ir 1941 m. Birželio sukilimas“ skirti vos 4 puslapiai (Laikas 12 (atnaujintas), 2015).

Įsigilinus į vartojamų žodžių konstrukcijas, irgi galima teigti, kad vadovėlių autoriniame tekste, medžiagos komponavime esama dviprasmiškų dalykų. Pavyzdžiui, „Baltų lankų“ vadovėlyje rašoma: „LAFʼo organizacijos programoje ir kituose dokumentuose buvo nemažai nacionalsocialistinės ideologijos apraiškų, daug antisemitizmo“ (Baltos lankos 12, 2012), o analogiškame – jau tik „Kai kuriuose LAF pažymėtuose dokumentuose ir atsišaukimuose skelbti antisemitiniai šūkiai“ (Laikas 12 (atnaujintas), 2015). Taip pat matyti, kad autoriai remiasi skirtingais istorikų darbais bei jų interpretacijomis. Štai „Baltų lankų“ vadovėlyje remiamasi pirminiais šaltiniais: (ištraukomis iš LAFʼo atsišaukimo, Julijos Maceinienės dienoraščių) bei šių istorikų: Valentino Brandišausko, Liudo Truskos, Arūno Bubnio, Dalios Kuodytės ir Arvydo Anušausko, tyrinėjimais (Baltos lankos 12, 2012). Tuo tarpu leidyklos „Briedis“ vadovėlyje remiamasi vien 1941 m. Birželio sukilimo dalyvio J. Ženausko atsiminimais ir istoriko Sigito Jegelevičiaus nuomone (Laikas 12 (atnaujintas), 2015). Numanu, kad tokia padėtis mokiniams neleidžia susidaryti išsamaus ir visapusiško prieštaringai vertinamų LAFʼo, Birželio sukilimo ir Laikinosios vyriausybės vaizdo. Dar kitaip istoriniai įvykiai pateikti leidyklos „Ugda“ vadovėlyje. Autorinis tekstas čia iliustruotas svarbia nuotrauka, kurioje matyti, kaip prieš egzekuciją aukos buvo verčiamos išsikasti sau kapaduobes (Ugda 12, 2015). 

Visų nagrinėtų vadovėlių autoriniame tekste nuo mokinių neslepiama, kad į žydų žudymą įsitraukė ir dalis lietuvių. Skiriasi tik tokios informacijos pateikimo principai. Manyčiau, kad vadovėliuose reikėtų vengti mokiniams užduoti klausimus, kuriais siekiama ieškoti kaltų ar teisti, o J. Noreika-Vėtra bei K. Škirpa ir kitos tragiško likimo asmenybės turi būti istorijos vadovėliuose, tačiau jų didvyriais skelbti nereikėtų. Svarbu pabrėžti, kad visose mokymo priemonėse pirmiausia rašoma apie žydšaudžius, o tik temos pabaigoje papasakojama apie Pasaulio tautų teisuolius. Kai kuriuose vadovėliuose jie minimi itin lakoniškai (Ugda 12, 2015). Siūlyčiau mokinius supažindinti, kad žydus 1941–1944 m. gelbėjo labai garsūs to meto žmonės – Lietuvos prezidento K. Griniaus, Sondeckių, Binkių šeimos, M. K. Čiurlionio žmona Sofija su dukterimi Danute ir žentu Vladimiru Zubovu, prof. Vytauto Landsbergio motina Ona Jablonskytė-Landsbergienė. Tokių asmenybių, kaip kunigas Bronius Paukštys, Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė, Stefanija Ladigienė, Ona Šimaitė ir kt., kilnūs poelgiai galėtų tapti jaunajai kartai patraukliu pavyzdžiu.

Algis Bitautas yra istorijos ir etikos mokytojas, socialinių mokslų daktaras

Straipsnis parengtas remiantis šiais šaltiniais:

Mokykliniai vadovėliai

  • Mindaugas Tamošaitis. Istorijos vadovėlis. 1/2 d. X kl. (serija „Raktas“). Vilnius: Baltos lankos, 2010.
  • Ignas Kapleris, Antanas Meištas, Karolis Mickevičius, Andželika Laužikienė, Živilė Tamkutonytė-Mikailienė. Laikas 10 (atnaujintas). Istorijos vadovėlis. 1 d. X kl. Vilnius: Briedis, 2016.
  • Mindaugas Tamošaitis. Istorijos vadovėlis. 1/2 d. 12 kl. Vilnius: Baltos lankos, 2011.
  • Ignas Kapleris, Rimvydas Laužikas, Antanas Meištas, Karolis Mickevičius. Laikas 12 (atnaujintas). Istorijos vadovėlis. 1/2 d. 12 kl. Vilnius: Briedis, 2015.
  • Virginijus Navickas, Artūras Svarauskas. Istorijos vadovėlis 12 kl. (IV gimnazijos kl.). Kaunas: Ugda, 2015.

Knygos ir straipsniai

  • Svetlana Aleksijevič. Laikas iš antrų rankų: gyvenimas ant socializmo griuvėsių. Vilnius: Kitos knygos, 2016.
  • Algis Bitautas. Daugiaperspektyvio požiūrio ugdymo raiška Lietuvos istorijos vadovėliuose: Daktaro disertacija, socialiniai mokslai, edukologija (07 S). Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2018.
  • Algimantas Liekis. Lietuvos laikinoji vyriausybė (1941.06.22–08.05).Vilnius, 2000.
  • Vytautas Landsbergis. Rezistencijos pradžia. 1941-ųjų Birželis: dokumentai apie šešių savaičių laikinąją Lietuvos Vyriausybę. Vilnius: Jungtinės spaudos paslaugos, 2012.
  • Dainius Noreika. Skirtingų istorijų sankirtos: Holokaustas, birželio sukilimas ir partizanų karas. In Holokaustas nacių okupuotose Rytų ir Vakarų Europos valstybėse: tyrimai ir atmintis = The Holocaust in the Eastern and Western European States Occupied by the Nazis: Studies and Memory. Kaunas: Kauno IX forto muziejus, 2017, p. 66–75, 240–249.
  • Dainius Noreika. Lietuvos partizanai epochų kontekstuose: Vanagas, Holokaustas ir faktai. In Iš Panevėžio praeities: Miško broliai. Panevėžys: Panevėžio kraštotyros muziejus, 2018, p. 8–28.
  • Aistė Petrauskienė. Partizaninio karo vietos: įamžinimas ir įpaveldinimas nepriklausomoje Lietuvoje: daktaro disertacija: humanitariniai mokslai, istorija (05 H). Vilnius: Vilniaus universitetas, 2017.
  • Timothy Snyder. Kruvinos žemės: Europa tarp Hitlerio ir Stalino. Vilnius: Tyto alba, 2011.
  • Saulius Sužiedėlis. Penkiasdešimčiai metų praėjus: Lietuvių tautos sukilimo ir Laikinosios vyriausybės istorijos interpretacijų disonansai. Metmenys, 1991, 61, p. 149–172.
  • Liudas Truska, Vygantas Vareikis. Holokausto prielaidos: antisemitizmas Lietuvoje. Vilnius: Margi raštai, 2004.
  • Vidmantas Valiušaitis. Bendras pagrindas – antitotalitarinė praeitis.In Kazys Škirpa. Sukilimas Lietuvos suverenui atstatyti. Vilnius: Žara, 2020, p. 31–78.
  • Tomas Venclova. Lietuvos istorija visiems. T. 2. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2019.