2020 03 25

Regina Jasukaitienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Esatis, alsuojanti ramybe

Geriausia ta knyga, kuri ateina laiku, kai jos labiausiai reikia. Poezijos skaitymas – ypatinga prabanga, reikalaujanti neskubaus laiko sau. O gal ne laiko, gal erdvės savyje? Švarios erdvės, prastumdžius į šalis buitį, paskalas, reklaminį šurmulį? Nuvijus sarkazmą, užkrėtusį kone visą žiniasklaidą ir mus, paprastus žmonelius, tais gandais mintančius?

Šį rytą klausausi Johanno Sebastiano Bacho, sunkiomis baroko klostėmis uždengiančio coronos sukeltą nerimą. Ir jau galiu įsileisti poeziją, atitariančią didžiojo klasiko muzikai. Tokia yra Zitos Mažeikaitės poezija, iš pirmo žvilgsnio paprasta, daugiau regimoji, tapanti daiktus, sustojanti prie atskirų detalių, išdidinanti jas, švelniu prisilytėjimu nuglostanti… Būtent po Bacho vargonų gausmo pajuntu tylą, nutiesiančią taką eilėraščiui. Sunku būtų išsirinkti tą vienintelį – visi jie tarsi mano balsu išsakyti, nors patirtys skirtingos.

Einu eilėraščio žingsniu, ramiu, mąsliu, vis įsižiūrėdama į prasikalančią žolę, į pumpuruojantį alyvos krūmą, į pernykščius variu šlamančius ąžuolo lapus… Skaitau Z. Mažeikaitės „Esanti“ ir pajuntu, kaip pasaulis aplink mane nurimsta. Neužtikau nė vieno jos eilėraščio, kur būtų skubama, bėgama, lekiama… Sklinda ramybė, kylanti iš močiutės Magdalenos užkalbėjimų, iš prisiminimų apie mamą, dzūkių moterų gyvenimą jau išeinančiame kaime. Plaikstosi vėjyje sukabintos amerikoniškos skarelės, ištrauktos iš kuparo, sutrandiję, musių nutupėti šventųjų paveikslai – kažkur matyta, grauduliu per širdį pereita, o dabar jau tyliai nugulę į esaties klodus.

„Lyg eičiau per buvusius gyvenimus“, – prisipažįsta poetė. Visa, prie ko eilėraščio žmogus prisiliečia žvilgsniu ar tik mintim, dvelkia išminties nugludinta ramybe.

Ramybe pridengti gilūs klodai – taip apibūdinčiau Zitos Mažeikaitės poeziją. Raktinis žodis – rinkinio pavadinimas – „Esanti“. Lietuvių kalboje gyvenimui nusakyti yra bent keli žodžiai. Kuo savo prasme skiriasi žodžiai „būtis“ ir „esatis“? (Ar kada nors buvo žodis „esėti“?) Mano krašto žmonės, garliaviškiai, ir dabar vietoj veiksmažodžio „būti“ esamojo laiko trečiojo asmens „yra“ pavartoja kalbininkų išbrauktą „esa“, tačiau tik tuomet, kai kalba apie žmogų: aš esu, tu esi, jis, ji esa.

Turtingas tas, kas gali į save, į savo vidinę erdvę priimti tuos, kurių niekada ir nepažinojo: senamiesčio batsiuvį pusrūsyje, siuvėją, dygsniuojančią namo palėpėje…

„Einu senamiesčio gatve, / gatve, kurios nebėra, – prisipažįsta poetė. – Tarsi praveriu / prieš šimtmečius čia buvusio namo duris: / prietema, ant virvės padžiauti skalbiniai, / medinis kibiras, rūkstanti krosnis, /prikaistuvy verda žirnienė (…).“ Visa tai – iš kitos tikrovės, bet pro atvertą vaizduotės, prisodrintos skaitytų, girdėtų istorijų, pasakojimų, langelį įeina ir gyvena kaip sava patirtis. Daiktai, perverti minties, pasakoja savas istorijas. Žvilgsniu užgriebta detalė netikėtai atveria gilius klodus.

Ar galima Zitos Mažeikaitės poeziją pavadinti daiktiška? Jos esmė – tam tikru būdu į grandinėlę suvertos daiktų detalės-vaizdai, kurią užbaigia „pakabutis“ – raktas, juo atrakinama eilėraščio „paslaptis“. Grandinėlės nuoseklumas (netinkamai parinkta detalė gali nutraukti vaizdą ar mintį) lemia, ar įžvalga įtikina skaitantįjį, ar atliepia suvokiančiojo jausmus, ar atranda erdvės įsibūtinti

Visai naujas man, kaip skaitytojai, patyrimas buvo senų, nebeveikiančių bažnyčių „lankymas“, senų, medinių šventųjų perduodama žinia: „Sakyklos nelikę. Dievo žodžiai nubirę / nuo apsilaupiusių sienų“ (eil. „Baltoji mergelė“). Nežinomų meistrų nuglostyti, nugludinti žmonių ir laiko, mediniai šventieji – ar jie dar gali paguosti, priglausti? O gal senose, nebeveikiančiose bažnyčiose Dievo daugiau nei minios šurmuly? „Grigališkasis giedojimas – / senovinės Mišios Švento Kryžiaus bažnyčioj. / Lotyniški žodžiai sūpuoja mane kaip vaiką, / atklydusį į kitą pasaulį“( eil. „Švento Kryžiaus bažnyčioj“) – ramybės ir pabuvimo su Dievu poetė ieško būtent ten, kur daugiau erdvės tikram išgyvenimui.

Ramybe pridengti gilūs klodai – taip apibūdinčiau Zitos Mažeikaitės poeziją. Raktinis žodis – rinkinio pavadinimas – „Esanti“. Lietuvių kalboje gyvenimui nusakyti yra bent keli žodžiai. Kuo savo prasme skiriasi žodžiai „būtis“ ir „esatis“? (Ar kada nors buvo žodis „esėti“?) Mano krašto žmonės, garliaviškiai, ir dabar vietoj veiksmažodžio „būti“ esamojo laiko trečiojo asmens „yra“ pavartoja kalbininkų išbrauktą „esa“, tačiau tik tuomet, kai kalba apie žmogų: aš esu, tu esi, jis, ji esa.

Esatis – gyva, kintanti, nuolat judanti, savin suimanti praeitį ir dabartį buvimo forma, būtis – sustingusi, griežtai apibrėžta, į lentynas tvarkingai sudėliota, įtvirtinta ir įsitvirtinta gyvenimo forma. Palyginu veiksmažodžius: esu ir būnu… 2009-aisiais išleistas poetės eilėraščių rinkinys sakė: „Tenoriu būti“, po dešimtmečio kūrėja gerokai drąsiau teigia „Esanti“. Rinkinių palyginimą ir pavadinimų parinkimo paslaptis tegul atskleis literatūros kritikai… Kalbos jausmas sako, kad dalyvinė forma „esanti“ kur kas turtingesnė ir ne tokia tiesmuka kaip atliepimas „esu“…

Įdomus yra dailininkės Deimantės Rybakovienės, apipavidalinusios knygos viršelį, matymas: išdidinto lapo arterijos, venos ir kapiliarai primena… žemėlapį – gyvenimą su daugybe kelių ir kelelių; ant tamsoko fono – persišviečiantis žalsvas šviežias lapelis, forma panašus į obuolį. Gal tai – taikliai parinkta žmogaus gyvenimo metafora, kurioje sutelpa visa esatis? Neuždaroma, nes nesibaigianti, visom arterijom ir kapiliarais sutekanti į pažinimo obuolį kaip amžiną gyvenimą.