2020 03 26

Ramūnas Aušrotas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Gailestingumo ribos

Kadras iš rež. Jano Komasos filmo „Kristaus kūnas“ („Boże Ciało“, „Corpus Christi“, 2019 m., Lenkija, Prancūzija, 115 min.). Aktorius Bartoszas Bielenia.

Ar žmogaus nuodėmės nubraukia jo gerus darbus? Šis klausimas tapo itin aštrus po to, kai „Arkos“ bendruomenė paviešino, kad jos įkūrėjas Jeanas Vanier, pasinaudodamas savo autoritetu, piktnaudžiavo kelių moterų pasitikėjimu ir įtraukė jas į seksualinius ryšius. Šį klausimą aktualizuoja lenkų režisieriaus Jano Komasos filmas „Corpus Christi“, arba „Kristaus kūnas“ (Boże Ciało, 2019), pasakojantis apie iš pataisos darbų kolonijos išleistą jaunuolį (Bartoszas Bielenia), kuris apsimeta kunigu ir laikinai pavaduoja mažos parapijos kleboną, nusprendusį be vadovybės žinios išvykti gydytis. Juosta tarsi klausia, ar per nusikaltėlį gali veikti Dievo malonė, ir atsako: tikrai taip. 

Filmo įvadinėse scenose matome, kaip kalėjimo kapelionas aukoja šv. Mišias ir sako kaliniams: „Jūs visi esate kunigai.“ Tai užuomina į Vatikano II susirinkimą, kuris priminė tikintiesiems apie visuotinę (visų pakrikštytųjų) kunigystę (Lumen gentium, 9). Jam patarnaujantis Danielis tai supranta tiesiogiai, kaip pakvietimą sakramentinei kunigystei. Tačiau dėl padaryto nusikaltimo jam kelias į seminariją yra uždarytas. 

Lenkiškos katalikybės, vis dar pažymėtos Tridento susirinkime atsiradusio atskyrimo tarp aktyvaus klero ir pasyvios pasauliečių daugumos, kontekste šis filmas yra priminimas apie tai, kad per kiekvieną pakrikštytąjį gali veikti malonė. Kunigo statuso pasisavinimas savotišku būdu „išlaisvina“ Danielio širdyje slypinčią pranašiškąją, kunigiškąją ir karališkąją galias, kurias Sutvirtinimo sakramentu turi visi pakrikštytieji. 

Kad filmo pagrindinė tema ne sakramentinė, o pasauliečių kunigystė, nurodo ir pavadinimas. Taip II Vatikano susirinkimas apibūdina Bažnyčią, visuotinį Išganymo sakramentą, kurios nariai vadinami Dievo tauta ir sudaro mistinį Kristaus Kūną (Lumen Gentium, 7). Režisierius kalba apie visą Kristaus kūną, taigi ir apie miestelio bendruomenę, suskaldytą dėl įvykusios tragedijos, kuri yra ne mažiau sužalota negu kalėjime sėdėjęs Danielis.* Pastarojo ėjimas į žmones pasinaudojant kunigo statusu leidžia apmąstyti ne tik sakramentinę, bet ir sielovadinę dvasininko funkciją. Be kitų dalykų, jam privalu sutaikyti ir telkti bendruomenę.

Janas Komasa kalba apie tai, ko Lenkijos (ir ne tik) Bažnyčia stokoja: pripažinimo, kad ne tik kunigai, bet ir pasauliečiai yra Kristaus darbininkai, veikiantys pasaulyje savu būdu, kad tikrovė reikalauja naujų sielovados metodų („atgailai pasivažinėk dviračiais su savo vaiku“). Ir nors maldos yra reikalingos, išgydyti gyvenimo paliktas žaizdas dažnai reikia ir terapijos. 

Filmo pabaiga gali turėti dvi interpretacijas. Mes žinome, kad kunigas veikia Kristaus vardu (in persona Christi), ir todėl kunigas turi savo gyvenime, atlikdamas savo tarnystę, tapti Alter Christus, kitu Kristumi, būti Kristumi Dievo tautai. Bet taip pat mes žinome, kad joks žmogus nėra vertas veikti Kristaus vardu ir joks žmogus niekada negalės būti kitam Kristumi. Kunigas toks yra tik dėl malonės. Ir tik dėl malonės jis gali būti Kristumi Dievo tautai. Bendruomenės sutaikinimas, kuris pasiekiamas per kunigu apsimetusį Danielį, yra priminimas, kad be Dievo malonės nėra Bažnyčios. Būtent tai ir pamiršta Danielio globėjas, kalėjimo kapelionas, ir įvyksta tragedija. Filmas tarsi sako: jei Bažnyčia tai pamirš, Dievo tauta mirs. Arba atrodys kaip Danielio veidas paskutiniame filmo kadre. 

Kita vertus, galima ir kita interpretacija. Galima tvirtinti, kad „Kristaus kūnas“ yra sekuliarus filmas, nes jis pateikia žmogų kaip vilties šaltinį. Be abejonės, tokią filmo etiką paveikia mūsų laikų eschatologija. Juk sekuliarios visuomenės pagrindas ir tikslas yra žmogus. Tiesa, tas centre esantis žmogus yra tiek pat sužeistas, kaip ir jo ganomieji. Tokia filmo koncepcija šiuolaikinį krikščionį vilioja ir traukia, bet svarbu nepamiršti, kad žmogus kaip toks yra netikra viltis. Tai mums sako ir Jeano Vanier tragedija. Lumen Gentium, kalbėdama apie pasauliečių kunigystę, mums primena teisingą dalykų tvarką: „Šio kūno galva yra Kristus. Jis yra pirma visko, ir viskas juo laikosi“ (Lumen gentium, 7). 

Danielius yra buvęs kalinys. Sakoma, kad kaliniams yra būdinga puikybė, kurią jie maskuoja savo savivertės stoka. Kalėjime nerasi kalinio, kuris nebūtų teisus, nebūtų nekaltas, neturėtų visų atsakymų į visus gyvenimo klausimus. Iš to ir Danielio mokėjimas kalbėti. Jis puikiai pažįsta nuodėmę, puikiai žino, kaip reikėtų gyventi, netgi trokšta taip gyventi, bet neturi gebėjimo, ir, beje, didelis klausimas, ar nori taip gyventi, ar pasirinktas kelias yra dar viena išlikimo strategija (nepatekti į lentpjūvę). Panaši sąmonės struktūra būdinga kiekvienam priklausomam žmogui, alkoholikui, narkomanui. Beje, liudininkai sako, kad kai jau jie atsiverčia iš tikrųjų, o ne tariamai, jie sako: solo Deo – tik Dievas, tik Jis, tik per Jį ir su Juo yra įmanoma.

Bet tokia koncepcija lemia filmo tragiškumą (neleidimo aukoti šv. Mišias scena), kaip ir katarsinį efektą žiūrovui. Kino atsiradimas pakeitė tradicinį dramaturginį modelį: graikams tragedijos šaltinis ir priežastis buvo peržengti socialines normas, o kine tragedija kyla iš negalėjimo ką nors padaryti, teisės (net ir tariamos) atėmimo ar uždraudimo ką nors daryti. Tokiu būdu graikams tragedija iš esmės funkcionavo kaip žiūrovą norminanti institucija, o šiuolaikinis kinas (ir menas apskritai) labai dažnai yra maišto (visų pirma širdyje) prieš sistemą iniciatorius ir kurstytojas. Prisiminkime kad ir „Džokerį“ (Joker, rež. Toddas Philipsas, 2019). 

Žvelgiant krikščioniškai, filmas „Kristaus kūnas“ yra proga pamąstyti (kaip Jeano Vanier atvejis yra gera proga parodyti) apie ne selektyvų, bet tikrą gailestingumą. Tokį, nors ir ribotą, filme demonstruoja Danielis. Tikrovėje, be abejo, tai sunku ir galbūt net neįmanoma. Bet tik susidūrę su realiu gailestingumo iššūkiu mes, katalikai, pagaliau baigsime kitiems ir vienas kitam aiškinti, kad reikia būti gailestingam, suprasdami, kad tik vienas Dievas iš tikrųjų yra (ir gali būti) gailestingas.

Nes gailestingumo gebėjimą atskleidžia ne gražios kalbos (net ir pasakytos popiežiaus), ne socialinis darbas su žmonėmis, kurie MAN nieko nepadarė, bet skausmas, kuris paliečia mane asmeniškai. Tikras gailestingumas yra ant kryžiaus ir su kryžiumi, o ne nestokojančiojo socialinė išmalda stokojantiesiems. Būtent tada išsilieja malonės versmė.

* Todėl jei vienas narys ką nors kenčia, kenčia drauge ir visi kiti; jei vienas narys pagerbiamas, drauge džiaugiasi ir visi (plg. 1 Kor 12, 26). (Lumen Gentium 7)

Filmą žiūrėkite čia:

https://www.kinofondas.lt/filmas/kristaus-kunas-corpus-christi/

https://zmonescinema.lt/filmas/kristaus-kunas-corpus-christi-2019

https://teliaplay.telia.lt/store/video/lt.telia.title.vod.3324965

https://go3.lt/tvod/kristaus-kunas,vod-1503371

Filmo anonsas: