Miego sesuo. Ištrauka iš C. Rovelli knygos „Laiko tvarka“

Fizikas ir rašytojas Carlo Rovelli. Leidyklos „Tyto alba“ archyvo nuotrauka

Italų fizikas ir rašytojas Carlo Rovelli knygoje „Laiko tvarka“ (vert. Toma Gudelytė, „Tyto alba“) kviečia leistis į intriguojančią kelionę po mus supantį pasaulį ir geriau suprasti bene didžiausią Visatos paslaptį – laiką. Laikas – tai misterija, neišvengiamai paliečianti ir įtraukianti visus.

Laiko prigimtis, ko gero, lieka didžiausia paslaptimi. Keistos gijos saisto laiką su kitomis dar neįmintomis didžiosiomis paslaptimis: proto prigimtimi, Visatos kilme, juodųjų skylių likimu, gyvybės dėsniais. Kažkas esmingo vis grąžina mus prie laiko prigimties.

Italų fizikas ir rašytojas C. Rovelli, išgarsėjęs bestseleriu „Septynios trumpos fizikos pamokos“ („Tyto alba“, 2016), naujoje savo knygoje „Laiko tvarka“ leidžiasi į unikalią kelionę, skirtą bene didžiausiai Visatos paslapčiai – laikui.

Ar laikas teka viena kryptimi ir vienodai visiems? Ne: kalnuose jis lekia sparčiau, o lygumoje sruvena lėčiau dėl Žemės traukos. Ar vis dar galioja klasikinis laiko skirstymas į praeitį, dabartį ir ateitį? Bendroji reliatyvumo teorija ir kvantinė gravitacija, kurios vienas didžiausių autoritetų mokslo pasaulyje yra C. Rovelli, linkusios ir šią triadą peržiūrėti iš naujo: praeitis ir ateitis nebesupriešinamos, o patikimiausia atrodžiusi dabartis fizikos požiūriu pradingsta apskritai.

Laikas lieka paslaptimi ne tik fizikos profanams, bet ir mokslininkams. Todėl C. Rovelli pasakojimas skirtas visiems ‒ tiek skaitytojui, pasiryžusiam leistis į visiškai naują kosminių dėsnių ir tolimųjų galaktikų pasaulį, tiek fizikos teorijos žinovui.

***

Carlo Rovelli

Miego sesuo 

(ištrauka iš knygos „Laiko tvarka“)

Nenorėčiau gyventi taip, lyg būčiau nemirtingas. Mirtis manęs negąsdina. Bijau kančios. Mane visada gąsdino senatvė, nors regint giedrą ir gražią tėvo senatvę dabar gąsdina kiek mažiau. Bijau silpnumo, kad gali stigti meilės. Bet mirtis manęs nebaugina. Jaunystėje jos nebijojau, bet anuomet maniau jos nebijąs todėl, kad mirtis man rodėsi tolima. Šiandien, sulaukus šešiasdešimties, šioji baimė neapniko. Myliu gyvenimą, bet gyvenimas – tai ir vargas, kančia, skausmas. Apie mirtį mąstau kaip apie pelnytą poilsį. Miego sesuo – taip ją vadina J. S. Bachas nuostabioje kantatoje BWV56. Švelni sesuo, netrukus ateisianti užmerkti man akių ir paglostyti galvos.

Jobas mirė senatvėje, „pasisotinęs gyvenimo dienomis“. Kaip gražiai pasakyta. Aš taip pat norėčiau, kad mane aplankytų toks jausmas ir galėčiau su šypsena leisti užsidaryti šiam trumpam gyvenimo ratui. Aš dar galiu juo mėgautis, taip: mėnulio šviesa virš jūros, mylimos moters bučiniais ir jos buvimu šalia, visa įprasminančiu, sekmadienio popietėmis žiemą, kai patogiai drybsodamas ant namų sofos pripildau puslapius ženklų ir formulių, svajodamas atskleisti nors menkutę paslaptį iš tūkstančio mus vis dar supančių paslapčių…

Man patinka manyti, kad dar galiu mėgautis šia aukso taure; banguojančiu gyvenimu, švelniu ir atšiauriu, skaidriu ir iki galo neišaiškinamu, netikėtu… bet aš jau nemažai atsigėriau iš tos saldžios ir karčios gyvenimo taurės, ir jeigu šią akimirką mane aplankytų angelas ir sakytų: „Carlo, metas“, neprašyčiau jo leisti užbaigti šį sakinį. Nusišypsočiau jam ir sekčiau iš paskos.

Mirties baimė man atrodo evoliucijos klaida: daugelis gyvūnų instinktyviai reaguoja į grėsmę išgąsčiu ir sprunka netoliese pajutę plėšrūną. Tai sveika reakcija, ji leidžia išvengti pavojų. Bet tai tėra akimirkos baimė, ji nėra ilgalaikė. Toji pati atranka sukūrė ir nuplikusias beždžiones – žmones su hipertrofiškomis priekinėmis smegenų skiltimis ir išvystytu gebėjimu numatyti ateitį. Tokia prerogatyva, žinoma, padeda, tačiau parodė mums, beždžionžmogiams, mirties neišvengiamybę, o tai sustiprino baimės instinktą ir poreikį pabėgti.

Trumpai tariant, manau, kad mūsiškė mirties baimė tėra atsitiktinė ir kvaila interferencija tarp dviejų nepriklausomų evoliucinių spaudimų – tai blogų automatinių jungčių mūsų smegenyse produktas, o ne kas nors naudingo ar turinčio mums prasmę. Viskas turi ribotą trukmę. Taip pat ir žmonija („Žemė neteko savo jaunystės, ši praėjo tarsi gražus sapnas. Dabar kiekviena diena mus artina prie sunaikinimo, prie sausros“, – Mahābhāratoje sako išminčius Vjasa).

Bijoti perėjimo, bijoti mirties – tai tarsi bijoti tikrovės ar bijoti saulės: kodėl? Toks būtų racionalus paaiškinimas. Tačiau gyvenime mus motyvuoja ne vien racionalūs argumentai. Protas padeda išgryninti idėjas ir įvardyti klaidas. Bet tas pats protas rodo, kad mūsų elgesio priežastys įrašytos į mūsų vidinę struktūrą – žinduolių, medžiotojų, socialių būtybių: protas nušviečia šias jungtis, bet jų nekuria. Mes nesame vien racionalios būtybės. Galbūt galime tokios tapti, daugiau ar mažiau. Mūsų pirminiai poreikiai – troškimas gyventi, alkis, meilės poreikis, savo vietos žmonių visuomenėje paieškos… Antriniai poreikiai neegzistuoja be pirminių. Protas tarpininkauja instinktams, tačiau tuos pačius instinktus pasitelkia kaip svarbiausius arbitražo kriterijus. Protas įvardija daiktus ir alkį, padeda mums apeiti kliūtis, įžvelgti slėpinius. Leidžia atpažinti neveiksmingas strategijas, klaidingus įsitikinimus ir prietarus, kurių turime apsčiai. Protas vystėsi tam, kad padėtų mums suprasti, kada pėdsakai, kuriais sekame manydami užtiksią antilopę, yra klaidingi. Bet mus vedanti jėga nėra gyvenimo refleksija: mus veda gyvenimas.

Taigi, kas iš tiesų mus veda? Sunku pasakyti. Galbūt iki galo to nežinome. Motyvacijas atpažįstame kiekvienas savyje. Duodame šioms motyvacijoms vardus. Turime jų daug. Manome, kad vienomis iš jų dalijamės su kitais gyvūnais. Kitomis – vien su kitais žmonėmis. O dar kitomis – tik su mažesne žmonių grupe, kuriai manomės priklausą. Alkis ir troškulys, smalsumas, artumo poreikis, meilės ilgesys, įsimylėjimas, laimės paieškos, siekis išsikovoti vietą pasaulyje, būti vertinamiems, pripažintiems, mylimiems, ištikimybė, garbė, Dievo meilė, teisingumo siekis, laisvė, būtinybė pažinti…

Iš kur visa tai? Iš to, kaip mes padaryti. Iš to, kas mes esame: ilgos atrankos produktai iš cheminių, biologinių, socialinių ir kultūrinių struktūrų, ilgą laiką sąveikavusių skirtingais lygmenimis ir galiausiai atvedusių prie juokingo proceso – šiandienos mūsų. Iš šio proceso, panirę į savęs apmąstymus ir žiūrėdami į save veidrodyje, galime suprasti tik dalelę. Esame sudėtingesni, nei mūsų protiniai gebėjimai gali aprėpti.

Priekinių skilčių hipertrofija yra svarbus veiksnys, jis leido mums išsilaipinti Mėnulyje, atrasti juodąsias skyles ir pripažinti mūsų giminystę su boružėmis; tačiau jo nepakanka, kad save paaiškintume sau patiems. Pati žodžio „suprasti“ reikšmė mums nėra aiški. Mes regime pasaulį ir jį aprašome, duodame jam tvarką. Nedaug težinome apie visą santykį tarp pasaulio ir to, ką apie jį regime. Žinome, kad mūsų žvilgsnis trumparegiškas. Iš plataus daiktų skleidžiamo elektromagnetinio spektro matome vos mažytį langelį. Nematome materijos atomų struktūros nei erdvės iškreiptumo.

Matome nuoseklų pasaulį, kokį ištraukiame iš savo sąveikavimo su Visata, apibrėžiamą terminais, kuriais mūsų nykiai ribotos smegenys geba manipuliuoti. Apie pasaulį mąstome akmenų, kalnų, debesų ir žmonių terminais – toks mums yra pasaulis. Apie nuo mūsų nepriklausomą pasaulį žinome tikrai daug, nežinodami, kiek yra tas daug. Bet mūsų mąstymas nėra savojo silpnumo grobis, kur kas stipriau jį veikia gramatika. Pasauliui pakeisti užtenka vos kelių šimtmečių: demonus, angelus ir raganas išstūmė atomai ir elektromagnetinės bangos. Užtenka kelių gramų grybų ir tikrovė prieš mūsų akis susilieja ir persiorganizuoja į stulbinamai kitonišką formą. Užtenka turėti bičiulį, kamuojamą sunkios šizofrenijos, ir praleisti su juo savaitę mėginant užmegzti ryšį, kad suvoktume, jog kliedesys yra milžiniška teatro įranga, gebanti perorganizuoti ištisą pasaulį, ir ne taip paprasta atskirti jį nuo didžiųjų kolektyvinių kliedesių, sudarančių mūsų socialinio bei dvasinio gyvenimo istoriją ir patį mūsų pasaulio suvokimo pagrindą. Išskyrus nebent vienatvę ir trapumą to, kuris atitolsta nuo bendros tvarkos…

Tikrovės vizija yra mūsų organizuotas kolektyvinis kliedesys, šis vystėsi ir galiausiai atsiskleidė esąs pajėgus vesti žmoniją į priekį, bent jau iki čia. Mūsų atrastų priemonių jį pasitelkti ir pritaikyti būta daug, bet protas pasitvirtino kaip geriausias iš visų. Protas yra neįkainojamas.

Bet tai tėra priemonė, įrankis. Naudojame jį norėdami prisiliesti prie materijos iš ugnies ir ledo: kažko, ką suvokiame kaip gyvas ir deginančias emocijas. Emocijos yra mūsų substancija. Jos veda mus, tempia per gyvenimą, mums patinka apgaubti jas gražiais žodžiais. Emocijos verčia mus veikti. Ir dalis jų prasilenkia su mūsų kalbos tvarka, nes žinome, kad galiausiai visi bandymai įvesti tvarką kažką palieka anapus.

Ir man atrodo, kad gyvenimas, šis trumpas gyvenimas, yra ne kas kita, kaip mus vedantis nuolatinis emocijų šūksnis, kurį kartkartėm bandome priskirti Dievui, politiniam tikėjimui ar ritualui, turinčiam mus nuraminti ir patikinti, kad viskas galiausiai yra gerai, kad vyrauja tvarka ir visa apimanti meilė, o šūksnis yra gražus ir švytintis. Kartais šūksnis yra skausmas. O kartais jis yra giesmė. Giesmė, kaip teigė šv. Augustinas, yra laiko įsisąmoninimas. Giesmė yra laikas. Tai Vedų himnas – Vedos yra besiskleidžiantis laikas. Beethoveno Missa Solemnis dalyje Benedictus smuiko giesmė yra persmelkiantis grožis, gryniausia neviltis ir laimė. Klausomės jo užgniaužę kvapą, nepaaiškinamai jusdami, kad taip gimsta prasmė. Tai yra laiko ištakos. Tada giesmė švelnėja, nurimsta. „Kol bus nutrauktas sidabrinis siūlas ir sudaužytas aukso dubuo; ąsotis sukultas prie šaltinio ir vadens ratas sulaužytas prie talpyklos. Dulkės sugrįš į žemę.“

Tebūnie. Galime užmerkti akis ir pailsėti. Ir tai man atrodo saldu ir gera.

Tai yra laikas.