Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Prof. T. Venclova: „Ateities Lietuva bus tokia, kokią sukurs žmonės“

Sėdi fotelyje.
Profesorius Tomas Venclova. Pauliaus Peleckio / BFL nuotrauka

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centras rengia pokalbių ciklą su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais – rašytojais, literatūros ir istorijos mokslų atstovais.

Lietuvai atšventus laisvės jubiliejų, kilo idėja su ryškiais kultūros veikėjais apsvarstyti per 30 metų nueitą kelią ir padiskutuoti apie nūdienos padėtį tiek visoje šalyje, tiek meno, ypač literatūros, lauke.

Poetui TOMUI VENCLOVAI Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija įteikta 2000 metais. Su vienu Lietuvos Helsinkio grupės steigėjų, Jeilio universiteto profesoriumi emeritu kalbėjomės apie Lietuvos dabartį, 30 metų laisvės kelią ir ateitį, kultūrinį gyvenimą ir pasirinkimą palikti Sovietų Sąjungą.

Lietuva prieš 30 metų ir dabar: kokius esminius skirtumus regite? Kokiose srityse pokyčių mažiausiai?

Lietuva yra turtingesnė negu bet kada anksčiau. Taip pat saugesnė negu bet kada (bent jau nuo Vytauto laikų). Mažiausiai pakito lietuvių mentalitetas ir psichologija, o jie turi nemažai neigiamų bruožų.

Kokios, jūsų akimis, yra didžiausios šalies pergalės ir pralaimėjimai?

Tarp pergalių yra neginčijamas įsijungimas į Europą, kurio dar stigo tarpukariu, sienų atvirumas, tolydžio platėjantis akiratis. Pralaimėjimas: nepaisant viso to, daugumos nesugebėjimas (gal tiksliau nenoras) kritiškai pažvelgti į Lietuvos istoriją, naiviai agresyvus požiūris į daugelį naujų reiškinių.

Kokia, jūsų manymu, bus ateities Lietuva?

Kokią jos žmonės sukurs, tokia ir bus. Kol kas kuria gana sėkmingai.

Kokius laikus šiandien, jūsų manymu, išgyvena literatūra, kultūra Lietuvoje?

Visai neblogus. Tarpukario laikotarpiu gal buvo stipresnis staigaus kilimo ir įvairėjimo pojūtis, bet tada pradėta nuo žemesnio lygmens.

Kokias per nepriklausomos Lietuvos 30-metį sukurtas knygas vertinate labiausiai?

Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskarą“ ir kitas jo pjeses, Jurgio Kunčino „Tūlą“, Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šiomis dienomis žmonėms, regis, neretai sunku apibrėžti savo tapatybę, ypač jei tėvai skirtingų tautybių, o gimei ir augi šalyje, kuri nė vienam iš jų nėra tėvynė. Ką jums reiškia lietuviška tapatybė ir su kuo ją pirmiausia siejate?

Man rodos, galima turėti dvilypę ar kelialypę tapatybę (lietuvis, bet kilme iš dalies rusas, gyvenąs Anglijoje, ir panašiai). Galimas daiktas, XXI amžiuje tai taps dažniausiu tapatybės atveju, ir nieko baisaus čia nematau. Lietuviška tapatybė man reiškia du dalykus: pirma, gimtąją lietuvių kalbą, antra, tą faktą, kad Lietuva ir jos ateitis man svarbesnė negu, tarkime, Rusija, Lenkija, JAV bei tų šalių ateitis.

Koks gyvenimo įvykis ir įvertinimas jums yra svarbiausias?

Kaip ir daugumai Lietuvoje – Kovo 11-oji. Džiaugiuosi, kad gyvenime sutikau daug gerų ir įdomių žmonių, su kai kuriais bičiuliavausi. Įvertinimams neteikiu daug reikšmės, nors kartais dėl žmogiškos silpnybės jais ir pasidžiaugiu.

Ar kada nors bandėte įsivaizduoti, kaip būtų atrodęs jūsų gyvenimas pasilikus Lietuvoje, o ne išvykus į JAV?

Bandžiau ne kartą. Esminiai variantai būtų buvę du: kalėjimas arba prasigėrimas ir ankstyva mirtis, kaip daugelio mano bendraamžių (antras variantas labiau tikėtinas). Trečias variantas: literatūrinis vegetavimas, stengiantis nenukrypti į kompromisus. Tačiau nuo jo lengva nuslysti į antrą variantą.

Ar yra kas nors, ko gailitės neįgyvendinęs? Ir kaip reikia gyventi, kad kiekviename žingsnyje nereikėtų gailėtis?

Gailiuosi, kad nesukūriau šeimos su vaikais (turiu du vaikus, bet iš suirusių šeimų ir dabartinę ilgametę gerą šeimą, bet be vaikų). Kaip gyventi, kad nereikėtų gailėtis? Na, pridera laikytis padorumo principų, stengtis nuo jų nenukrypti, nors tada kartais ir reikia sukąsti dantis.

Ar labai pasikeitė jūsų Lietuvos matymas po ilgo laiko grįžus gyventi čia? Ar yra dalykų, kurių gyvendamas svetur nepastebėsi?

Lietuvoje, žinoma, labai daug naujovių, bet nuo 1990 metų dažnai joje lankydavausi, taigi prie naujų apraiškų pripratau palaipsniui, ir jos manęs nestebina. Automobilių ir išmaniųjų telefonų Lietuvoje gal netgi truputį per daug.

NB. Koronaviruso pandemija gali kiek pakeisti kai kuriuos atsakymus, bet šiandien dar nežinome, kaip ir kokiu mastu. Todėl atsakiau į klausimus, lyg jos nebūtų.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.