Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Močiutė

Močiutė. „Šiaurės Atėnų“ archyvo nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš kultūros laikraščio „Šiaurės Atėnai“ 

Zofija (Zosė) Kuzmienė (g. 1920 Dusetų vlsč.) vasario antrąją sulaukė savo 100-mečio. Iki šiol ji išlaikė įprotį tyliai prisiartinti, atsisėsti šalia ir staiga imti kalbėti, paprastai nė nelaukdama atsakymo, tik norėdama, kad ją išklausyčiau. Pagrindiniai pasakojimų motyvai (tremties, ūkio darbų, maisto ruošos, tikėjimo, santykių su artimaisiais ir pan.) kartojasi, dažnai tais pačiais ar labai panašiais sakiniais. Senstant jos kalba tampa vis fragmentiškesnė, nuo vienos minties po trumpos pauzės močiutė šokteli prie kitos, kalba tokiom neilgom nuotrupom. Ir vis dėlto atrodo, kad už tų nuotrupų slypi kur kas didesnė patirtis (įskaitant ir dešimt metų Sibiro lageriuos), susitaikymas su šiuo pasauliu ir savo pabrėžtinai kuklia vieta jame – per meilę kasdienei aplinkai ir atidą visoms gyvoms būtybėms. Iš močiutės žodžių, gestų, mimikos visuomet pasisemiu ramybės

  • A mãnen gerai ir čia. Kambarį sau turiu ir gana. Pensijų gaunu ir atiduodu. Da ir jums duodu, va… Buva ir sodas, turėjom, sako, nieko nebėr ten, bet kaip gali būt, kad nieko nebėr? Meluoja! Kas nors pãėmė ir viskas. Ir Stasys turėjo trobą. Buvau gi dar nuvažiavus… Pažiūrėk sriubą, ar nieko netrūksta? Ar mėsa gera? Paimk šaukštų ir ragauk!
  • Pradžiugau, kai pasakė, kad atvažiuosi. O tu ten daug skaitai, taip? Ar moka tau biškį? Nu va kaip. Tik iš proto neišeik beskaitydams.
  • Jauniausia buvau ir, žiūrėk, dar nenumiriau. Elenutė dar tebėr, bet kur čia mes abi bevažiuosma… Gerai ir šiteip.
  • Karves ganiau, tai sutariau gerai su karvėm, atnešdavau vis ko nors, pasikviesdavau ir prieidavo – mylãjo mane…
  • Jurgio tai nėr. Nežinau nei kur. Išẽja partizanu ir nebėr.
  • Kiaušiniai va trys, reikia valgyti, Sãuliau. Stovi va. Ašei prigėriau vandens, tai ir nebenoriu nieko… Kiek aš išgeriu vandenio, tai būk sveikas…
  • Paberžėj būdavo biednų bobelių, ateidavo, atiduodu tai tą, tai tą.
  • Kaimynės buvo, ataidavo dar. O dabar jau numirė. Kas čia ateina, tai tik uždaro duris. Anksčiau dar būdavo klausia ko nors…
  • Kai paklausau rãdijas, ajezau kas daros… Kaip Mikaldos knygelėj rašo: ateis rusas ir bus pabaiga pasaulio.
  • Dievu prašau, kad iš nosies spuogai išeit, nebūt vėžys, žiūrėk ir išeis. Dievas klauso mãni.
  • Per terevyzorių šunis rodo, kates, bučiuoja, ai ai… Aš tai nebučiuoju. Tik katį.
  • Žiūrėk, Sãuliau, maž tau gera rubaška? Ne? Aš paimu, sutrumpinu, apsivelku ir gerai.
  • Pas man pilna, pilna spinta… Kai numirsiu, tai išmėtys visus. A kai nėr, tai vėl negerai.
  • Aš vienąsyk buvau užmiršus, kas jūsų tėvelis yr… galvojau, galvojau ir atsiminiau, kai pagalvojau.
  • Kaimynas tai degina jisai. Užkuria, sudegina ir viskas.
  • Tai kadu gi tu aisi pirtin? Ar da lauki kažko? Sãuliau? Aišku, ateis kas nors, pijokėliai kokie.
  • Tiesa, kriaušės supūsta visos. Tokios didelės… Per anksti dar.
  • Nu, šuniui neduosiu košės. Susišildysiu paskui. Uuuu, kaip skani!
  • Kavos pasdarysiu, kiaušinį nulupsiu ant vienos riekẽs, daugiau tai…
  • Ojojoi, galva apsisukė… Iš smalos gal…
  • Praėjo mano visa jaunystė, prabėgo bėgti. Dabar senatvė atėjo. Tai da ačiū Dievui… Tiktai va dainuot galiu, šokt tai gal… Ir tai da gal pašokčiau!
  • Dvi bobelės jau po šimtą metų gyvena, per terevyzorių sveikino… Ką ti sveikint – atgyvenai ir viskas.
  • O kur tu miegosi? Čia miegosi? A, tai gerai… O kur mano priegulas? Žiūrėk, guli, va kaip gerai… Labas, kačiukas!.. (Dainuoja) Nu nu nu, aš tau mušti ketinu… Trilimpampam, trilimpampam, tiririm… tiririom.
  • Baisiai ilgai gyvenu. Jau ir nusibodo. Ale kad nėra kur daugiau aiti.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.