A. Vivulskio gyvenimas ir kūryba. Religinis pašaukimas, atvedęs prie modernios sakralinės architektūros

Jo modernūs projektai buvo kuriami iš religinio pašaukimo – tikintysis kūrė tikinčiajam, o visokeriopas užsakovų pasitikėjimas skulptoriui ir architektui leido nevaržomai darbuotis kuriant naujas formas. Tačiau dėl karo suiručių, finansų trūkumo architektui nepavyko realizuoti visų savo meninių ambicijų. Ir netgi atsiradus galimybei įgyvendinti A. Wiwulskio idėjas, to padaryti nepavyktų, nes jis kūrė iš intuicijos, todėl išlikę brėžiniai ir maketai negali atspindėti realios architekto vizijos.

Pagrindiniai užsakovai buvo dvasininkai

Šiuolaikinis sakralių erdvių menas ir architektūra turėtų susilaukti kur kas palankesnio požiūrio ne tik iš tikinčiųjų, bet ir iš visuomenės. XX a. daugiausia susipriešinimo visuomenėje tarp tradicionalistų ir modernistų kėlė modernios sakralinės gelžbetonio erdvės. Netradicinės medžiagos naudojimas ir naujų formų konstrukcijos dažnai kėlė susirūpinimą tikintiesiems, nes bažnytinė architektūra visuomet buvo hierarchijos aukštumoje.

Moderno šalininkams nepavyko greitai reformuoti nusistovėjusio visuomenės skonio, vis dėlto krikščioniškąjį idealą tuomet įkūnijo gotika. Šiuo atveju modernas atmetė ankstesnių šimtmečių formas, buvo atsisakyta nereikalingo dekoro – tam, kad išryškėtų konstrukcija, vis dėlto, nepaisant šių formų – sakralinė erdvė tebeatliko savo funkciją.

Šių metų sausio 29 d. Bažnytinio paveldo muziejuje vykusi diskusija „Šiuolaikinio meno keliai į bažnyčias: 1990–2019“ priminė principinę nuostatą, kad sakralinį meną turėtų valdyti menininkas, o užsakovas turėtų juo visapusiškai pasitikėti, kad ir apie kokią epochą būtų kalbama. Visuomenė taip pat turėtų palaikyti kūrėją ir jo novatoriškas idėjas.

XX a. pr. kūręs architektas ir skulptorius A. Wiwulskis dėl savo religingumo bei išsilavinimo buvo vertinamas dvasininkų, ir jie ilgainiui tapo jo pagrindiniais užsakovais. Bičiulystė ir pasitikėjimas atvėrė jam galimybių sukurti modernių bei plastiškų kūrinių.

Dramatiškas ir legendomis apipintas likimas

Dabar A. Wiwulskio gyvenimas ir negausi išlikusi jo kūryba, reprezentuojanti modernybės pradžią Lietuvoje, susilaukia vis daugiau dėmesio. Spalvingas architekto gyvenimas dramatiškas – dauguma jo darbų nebuvo užbaigti, o dalis įgyvendintų – sunaikinti. Kūrėjo gyvenimo istorija apipinta įvairiausiomis legendomis, vien siekiant įrodyti jo lietuviškumą (arba lenkiškumą). Menininkas, dažnai apibūdinamas kaip silpnos sveikatos, paskutinius gyvenimo dešimtmečius dirbo prie savo svarbiausio (deja, taip ir nebaigto) darbo – Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios.

A. Wiwulskis priėmė racionalų sprendimą – atsisakė savo meninių ambicijų ir pasitraukė į savanorių legioną (Samoobrona Litwy i Białorusi). 1918 m. lapkritį, vokiečiams kapituliuojant, Lietuvoje buvo organizuojama vietinė savigyna, o po kelių mėnesių iš rytų artėjant bolševikams buvo paskelbta karinė mobilizacija. Užupyje eidamas sargybą A. Wiwulskis persišaldė, nes savo milinę atidavė kitam sušalusiam kareiviui. Po kelių dienų, 1919 m. sausio 10 d., būdamas 41-erių jis mirė nuo plaučių uždegimo. Amžininkai išgirdę apie žinomo menininko mirtį atsiliepė labai trumpai: mirė šventas žmogus.

A. Wiwulskis gimė 1877 m. vasario 20 d. carinės Rusijos gilumoje nepasiturinčioje šeimoje. Lietuvos valstybės istorijos archyve (LVIA) yra saugomi Wiwulskių šeimos bajorišką kilmę patvirtinantys dokumentai, giminės genealoginis medis ir herbas „Prus III“. Šį herbą naudojo ne viena bajorų giminė Lenkijos–Lietuvos respublikos laikais. Kartu įvardijant A. Wiwulskio tapatybę reikėtų dar kartą pabrėžti jo gyvenimo pabaigą – jis įsijungė į legioną, kuris vieningai pasisakė už Lenkijos valstybę, kurioje Lietuva nefigūravo. Taigi permąstant A. Wiwulskio kūrybą ir gyvenimą reikėtų suprastį jį kaip lenką, kuris buvo paveiktas modernaus lenkiško nacionalizmo.

A. Wiwulskis anksti neteko tėvo ir 1883 m. motinos Adelajdos valia persikėlė į dabartinę Latviją. Ten šeima rūpinosi Liepojos klebonas, būsimas Vilniaus vyskupas Eduardas von der Roppas. Motina, nuolat ieškodama geriausios aplinkos sūnui, galiausiai nutarė išsiųsti jį mokytis į Chyrovo jėzuitų gimnaziją Galicijoje. Šis tarpsnis būsimam architektui labai svarbus, nes studijuodamas jis susibičiuliauja su jėzuitais, kurie netolimoje ateityje parūpins jam svarbių užsakymų.

Kūryba kaip apaštalavimas

1897 m. baigęs gimnaziją geriausiais pažymiais, A. Wiwulskis susiduria su dilema – pasirinkti menininko ar dvasininko kelią. Kūryba ima viršų – ją skulptorius suprato kaip savo pasaulietišką apaštalavimą. 1901 m. jis baigė Vienos aukštąją technikos mokyklą (Technische Hochschule), 1909 m. – Paryžiaus dailės akademiją (École de Beaux Arts), kurioje buvo laikomas vienu geriausių mokinių profesoriaus Antonino Mercié klasėje. Paryžiaus studijas rėmė Žemaičių vyskupas Mečislovas Paliulionis, vildamasis, kad A. Wiwulskis grįš į Lietuvą kurti sakralinės architektūros.

Visą architekto ir skulptoriaus kūrybą galima skirstyti į du etapas: Paryžiaus (1903–1910) ir Vilniaus (1913–1919). Paryžiuje, be akademinių užduočių, A. Wiwulskis kūrė portretines ir paminklines skulptūras, savo darbus eksponavo 1904 m. Paryžiaus salone. Pažymimos kelios kelionės po Europos miestus, kurių dėka A. Wiwulskis susipažįsta su kitų to meto menininkų kūryba: Paulio Abadie projektuota Švenčiausiosios Širdies bazilika Paryžiuje (Sacré-Cœur Basilica), Antoni Gaudí kuriama Šv. Šeimos bažnyčia Barselonoje (Sagrada Família). Kelionės ir gyvenimas Paryžiuje padiktavo meninius užmojus – A. Wiwulskis susikoncentruoja į šventovių kūrimą.

Dar 1907 m. jis ryžtasi projektuoti didingą sakralinę erdvę – parengia pirmuosius Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios projektus su pavaizduotais bažnyčios pagrindiniu ir šoniniu fasadais bei jų ir transepto skersiniais pjūviais, pamatų ir vidaus planais.

Žalgirio mūšio skulptūra, Šiluvos koplyčia, Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios projektas

Pirmasis vizualinę išraišką gavęs A. Wiwulskio užsakymas – skulptūra 500-osioms Žalgirio mūšio metinėms atminti; užsakymą pateikė lenkų tautinio judėjimo dvasinis lyderis Ignacas Janas Paderewskis. 1910 m. Krokuvoje atidengtam Griunvaldo paminklui (Pomnik Grunwaldzki) buvo lemta išstovėti tik 23 metus – naciai jį susprogdino 1939-aisiais.

Per kelerius metus gauti architektūriniai užsakymai paskatino menininką dirbti produktyviai. 1903 m. kun. Marcelino Jurgaičio prašymu A. Wiwulskis suprojektuoja Šiluvos koplyčią, 1905 m. parengia konkursinį projektą jėzuitų bažnyčiai Krokuvoje, 1907 m. – projektą koplyčiai Morskie Oke, Zakopanėje, ir tais pat metais užbaigia pirmąjį Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios projektą.

Tačiau tik pirmasis jo darbas įgavo išbaigtą formą – Šiluvos koplyčia, kuriai autorius parinko obelisko įvaizdį. Suformuota kvadratinio plano erdvė, virš kurios iškyla bokštas ir dar keturi mažesni aplink. Erdvę pabrėžia smailiaarkiai langai ir plonos kolonos prie sienų. Kitas novatoriškumas matomas fasade: kryžius yra iškeliamas į pastato išorę, sukomponuojamas kartu su Dievo Motinos statula. Ši koplyčia buvo sumūryta vietoje, kur 1608 m. buvo apsireiškusi Švč. Mergelė Marija. Per Šiluvos Mergelės malonę lietuvių tauta išliko negandų laikais ir carinės priespaudos metais, todėl koplyčia buvo skirta simbolizuoti jos apsireiškimo garbę.

Kiti minėti projektai nebuvo įgyvendinti, tačiau A. Wiwulskis apsiėmė naujų darbų Vilniuje – čia jo suformuluotos vizijos turėjo pranokti visas buvusias architektūros formas.

Trys Kryžiai ir memorialinė lenta T. Kościuszko

Nors XIX–XX a. Vakarų Europoje statybos technologijos ir konstrukcijos stipriai modernėjo, tačiau pradėtos naudoti naujos statybinės medžiagos (metalas, gelžbetonis) periferijoje esančio Vilniaus tada dar nebuvo pasiekusios. Dėl gelžbetonio tinkamumo A. Wiwulskis keletą metų įtikinėjo užsakovus ir vietinius inžinierius, kurie galvojo, kad siūlomos konstrukcijos neatlaikys didžiulės pastato apkrovos. Galiausiai likvidavęs dirbtuves Paryžiuje menininkas į Vilnių atsikėlė tik 1913 m. Svarbiausią darbą čia jam pavedė Vilniaus vyskupas jėzuitas von der Roppas. Jo pageidavimu darbui buvo suteiktas Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios vardas (kurį tuomet populiarino jėzuitai).

Šalia bažnyčios statybų, A. Wiwulskis pradėjo projektuoti Trijų Kryžių paminklą ir memorialinę lentą Tadeuszo Kościuszko 100-osioms mirties metinėms atminti.

Vilniaus visuomenės iniciatyva ir kaizerinės Vokietijos leidimu 1916 m. ant Plikojo kalno buvo pastatyti Trys Kryžiai, kurie išryškina kūrėjo menines ambicijas ir dvasingumą. Paminklo kryžiai buvo tapatinami su Kalvarijos kalnu prie Jeruzalės, vidurinis kryžius – Išganytojo, šoniniai – piktadarių. Deja, šis paminklas, be kurio neįsivaizduojama dabartinė Vilniaus panorama, buvo susprogdintas sovietų valdžios įsakymu 1950 m.

Memorialinė lenta 1917 m. buvo atidengta Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios šoninėje navoje. Lentos pagrindas – platus nulaužtas gipso kryžius, kuriame siekiant dinamiškos kompozicijos herojus įkomponuotas įstrižai.

Vis dėlto Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia tapo svarbiausiu A. Wiwulskio darbu – į jos statybą kūrėjas įsijautė visa esybe. Naujamiestyje (vadinamojoje Pohuliankoje) jis sumanė iškelti didingą sakralinį pastatą, kuris turėjo pratęsti aukštosios kultūros tradiciją ir išplėsti miesto dvasinį gyvenimą. Dėl įvairių trukdžių pirmasis modernios architektūros sakralinis pastatas Lietuvoje pradėtas statyti tik 1913-aisiais, tačiau dėl architekto mirties jam šios idėjos realizuoti nepavyko. Tespėta iškelti pagrindines konstrukcijas ir uždengti beveik visą stogą. Dėl pragmatinių priežasčių pamaldos bažnyčioje vyko nuo trečio iki septinto dešimtmečio pradžios, nes Naujamiesčio parapija kitų maldos namų tuo metu neturėjo.