2020 03 30

Rosita Garškaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Prel. E. Putrimas: neieškokime kaltininkų – visi esame vienoje valtyje

Bernardinai.lt

„Žmonėmis, atleiskite, pavadinti jų negalime“, – apie drausmės nesilaikančius iš užsienio grįžtančius lietuvius kovo 25 d. kalbėjo ministras pirmininkas. Ir nemaža dalis Lietuvos piliečių premjerui pritarė, kas matėsi iš komentarų žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose: ko jie čia grįžta, kodėl jie kelia grėsmę mūsų sveikatai, neįsileiskime jų ir pan. Visiems be išimties  esant neįprastoje ir pavojingoje pandeminio gyvenimo būklėje visuomenėje radosi nemažai solidarumo ir geros valios iniciatyvų, tačiau tuo pačiu matyti ir poreikis atrasti „atpirkimo ožį“. Už užsienio lietuvių katalikų sielovadą atsakingas prelatas EDMUNDAS PUTRIMAS sako, kad, kad visi esame vienoje valtyje, todėl užuot ieškojus kaltininkų verčiau pasimelsti vieni už kitus.

Su kunigu kalbėjomės ketvirtadienį, Lietuvoje buvo vėlyva popietė, o Kanadoje, Toronte, kur gyvena pašnekovas – rytas. Kaip tapo įprasta pandemijos metu, pokalbį pradėjau nuo klausimo, kaip sveikata –  E. Putrimas neserga, tačiau prašė skaitytojams priminti, kad dabar turime ypač rūpintis savo sveikata ir likti namuose, ypač vyresnio amžiaus žmonės ir jaučiantys peršalimo simptomus. E. Putrimas pabrėžia, kad turime laikytis fizinio atstumo vieni nuo kitų, tačiau svarbu nepamiršti bendravimo kitomis formomis.

Toronte, kaip pasakoja kunigas, jaučiama didelė įtampa ir nerimas, nes kiekvieną dieną – vis nauja žinia apie netektis, susirgimus, griežtesnes karantino sąlygas. Kita vertus, žmonės demonstruoja pagarbą vieni kitiems, laikydamiesi saviizoliacijos režimo ir kitų apsaugos priemonių, galinčių pristabdyti viruso plitimą. „Laikomės griežtų valdžios reikalavimų, nes jų tikslas – sukontroliuoti virusą, kuris dabar kontroliuoja mus“, – sako E. Putrimas.

Asociatyvi nuotrauka. Keliautoja su apsaugine kauke ir drabužiais laukia oro uoste. EPA nuotrauka

Pašnekovas už užsienio lietuvių katalikų sielovadą yra atsakingas nuo 2003 m., kai buvo paskirtas Lietuvos Vyskupų Konferencijos. Per šiuos septyniolika metų tokios situacijos kaip dabar nebuvo, natūralu, kad prelato darbas pasikeitė. Jo pagrindinis prioritetas – palaikyti ryšį su užsienyje tarnaujančiais lietuviais kunigais, visame pasaulyje jų yra dvi–trys dešimtys. Su kai kuriais E. Putrimas telefonu susiskambina net kelis kartus per dieną. Tai iššūkis, nes skiriasi laiko juostos, valstybių tvarkymosi su pandemija strategijos, pačių kunigų reakcijos – vieni dabartinę būklę priima jautriau, kiti viltingiau, treti žvelgia filosofiškai. „Gražu tai, kad jie yra pasiryžę atlikti savo kunigiškas funkcijas, rūpinasi savo tautiečiais“, – kalba pašnekovas. Jis nuolat bendrauja ir su Pasaulio lietuvių bendruomenės valdyba ir Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisija, kurių narys yra: dalijasi rūpesčiais, pagalbos strategijomis, ateities planais. „Stengiamės, judam, nors fiziškai nesame šalia, naudojamės informacinėmis technologijomis, – pasakoja E. Putrimas. – Didelis rūpestis yra tai, kaip per atstumą užsiimti pastoracija, evangelizuoti. Su broliais kunigais galvojame, kaip pasiekti, suvienyti ir išlaikyti bendruomenes interneto priemonėmis.“

„Krikščionybė yra santykio religija – mums svarbus ir santykis su Dievu, ir su artimu. Dabar esame izoliuoti vienas nuo kito, tačiau nesame izoliuoti nuo Dievo. Kaip klausia apaštalas Paulius: „kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės?“ Pastoracinis iššūkis dabar yra toks – kaip pasiekti artimą, kaip jam perduoti Gerąją Naujieną? Kad ir kaip sunku dabar būtų, Geroji Naujiena, kad Kristus yra su mumis, išlieka.“

Ar šios tikėjimo praktiką varžančios aplinkybės, kai negalima priimti Komunijos, nueiti išpažinties ir t. t., gali kokiu nors būdu atnešti ypatingą Dievo malonę žmonėms? „Ši padėtis suklupdė mus – ne tik mane ir tave, bet visą pasaulį, kuris užsidaro, izoliuojasi. Kambario ar net ligoninės sienos pasidaro labai siauros, bet tai leidžia mums sustoti, pamąstyti apie savo veiksmus, vėl ieškoti Dievo savo gyvenime. Visada laikas būdavo didžiausias priešas, jo neturėdavome – nei su šeima pabūti, nei pavalgyti. Dabar mes visi turime laiko patirti asmeninę ir visuotinę gavėnią, ruoštis Velykoms.“

Prelatas siūlo prisiminti krikščionių kankinių arba į Sibirą sovietmečiu išvežtų lietuvių patirtis – nei kalėjime, nei lageryje, nei tremtyje jie neprarado tikėjimo. „Kai daugiau nei prieš dešimtmetį lankiau lietuvius Krasnojarske ir Irkutske, tarp jų buvo ir labai senų žmonių, nebegalinčių niekur išeiti. Pastebėjau, kad visuose namuose jie turėjo Dievo Gailestingumo paveikslą, kuriame užrašyta „Jėzau, pasitikiu tavimi, – pasakoja kunigas. – Be abejo, aplinka, kurioje esame, turi įtakos mūsų susikaupimui maldai, bet šiuo metu esame priversti kitaip mąstyti ir ieškoti Dievo savo pačių namuose. Tai negali apriboti ar sustabdyti mūsų dvasinio augimo.“

Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos narių posėdis. Prel. E. Putrimas – antras iš kairės. LRS nuotrauka

E. Putrimas atkreipia dėmesį, kad žmogiškas trapumas, kurį dabar patiriame, liudija mums apie viltį ir tai, jog per žmogaus silpnumą išryškėja Dievo galybė. Jis kviečią šiuo ypatingu gavėnios laiku aukoti savo problemas, prašymus ir pasiryžimus Viešpačiui: „Atiduokime savo trapumą, nežinomybę, vienišumą į Jo mylinčias rankas.“

Kanadoje užaugusiam ir Lietuvą pirmąkart sulaukus dvidešimties pamačiusiam E. Putrimui skaudu, kai daroma skirtis tarp išvykusių ir gimtojoje šalyje likusių lietuvių. Ši „mes“ ir „jie“ skirtis ypač išryškėjo emigrantams pastaruoju laiku grįžtant į Lietuvą prieš užsidarant sienoms dėl pandemijos. Įtūžę internautai tiesiog plūdo grįžtančius namo bendrapiliečius dėl to, kad jie neva „atveža virusą“, šaipėsi, kad anksčiau iš Lietuvos bėgo, o dabar jau veržiasi ir pan., grūmojo už tai, kad bastosi po visą pasaulį, nesugeba namie pasėdėti. „Turime suprasti, kad kiekvienas turi teisę judėti. Lietuva yra demokratinė valstybė – už tai kovojome. Be to, žmonės turi skirtingus gyvenimo tikslus. Jei kažkas nori grįžti namo pandemijos metu – tai jų reikalas. Ar ne geriau, užuot kritikavus, bedus pirštu į kitą, paklausti savęs: ar aš atlieku savo pilietinę pareigą likti namie? Šiuo metu visi esame toje pačioje valtyje, neieškokime kaltininkų. Verčiau pasimelskime vienas už kitą ir ypač tuos, kurie sunkiai serga, kuriems blogai sekasi, kurie jaučiasi pasimetę. Virusas mus atskiria fiziškai, būkime atsargūs, kad neatskirtų ir mūsų požiūrių. Šiuo metu reikia vienybės, maldų, pagalbos, kitaip virusas karą laimės ir mus toliau kontroliuos“, – komentuoja kunigas.

Pokalbio pabaigoje pašnekovas primena, kad sunkiu metu svarbu padėti kitiems išlaikyti gerą ūpą. Jam pačiam nuotaiką labai pataiso bičiulių atsiunčiami juokai, tai ypač gerai moka daryti Kanadoje gimusi ir JAV gyvenanti lietuvių kilmės aktorė Rūta Lee, reguliariai pažįstamų ratui atsiunčianti pralinksminančių klipų, pasisakymų. „Turime nemažai rūpesčių, širdyse daug nerimo, bet padėti artimui nusišypsoti – irgi didelis dalykas“, – sako E. Putrimas.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.