2020 03 31

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Benas Lyris – apie pasikeitusį kunigo vaidmenį karantino metu

Kun. Benas Audrius Martusevičius-Benas Lyris.

Arturo Politovo nuotrauka

Aukojantis Mišias kunigas. Ligonius ir jų artimuosius išklausantis sielovadininkas. Informacijos apie psichologinę pagalbą konsultantas. Visuomenės sveikatos specialistas.

Tokius vaidmenis šiuo metu tenka atlikti vienam garsiausių Lietuvos dvasininkų. Benas Audrius Martusevičius – jo kūrybos gerbėjams labiau žinomas kaip Benas Lyris – yra kunigas ir rašytojas, tarnaujantis Kauno Pal. Jurgio Matulaičio parapijoje. Taip pat jis – Kauno klinikų kapelionas. Kun. Benas yra vienas iš tų žmonių, kuris tikintiesiems pasiryžęs karantino metu teikti dvasinę pagalbą – rašyti ar skambinti ypač kviečiami onkologinėmis ligomis ar ŽIV sergantys žmonės.

„Bandau atrasti būdų, kaip padėti žmonėms. Ne tik apsiginkluoti Mišiomis ir maldomis, sakyti, kad aš už tave pasimelsiu – bet ir padėti žmogui taip, kaip jam šiuo metu reikia“, – sako Benas Lyris. Jis priduria, kad šituo pandemijos laikotarpiu kiekvienas iš mūsų galime padėti ir sau – paisydami saugumo rekomendacijų ir savo laiką skirdami jautresniam žvilgsniui į gyvenimą.

Į saugumą žiūrime pro pirštus?

Kai daugiau nei prieš dvi savaites Lietuvos vyriausybė paskelbė karantiną ir paragino gyventojus likti namuose, Benas Lyris buvo iš tų žmonių, kuriems antrą kartą to sakyti nereikėjo. Persirgęs onkologine liga kunigas priklauso padidėjusios rizikos grupei – tad saugosi pats ir tą daryti kviečia kitus. Tačiau pašnekovas pastebi, kad sąmoningumo šioje srityje vis dar trūksta – ir Bažnyčios bendruomenė, deja, ne išimtis.

Koronavirusas Italijoje.

EPA nuotrauka

„Labai daug dalykų mes galime suvokti tik tada, kai tai patiriame patys. Kitu atveju tegalim įsivaizduoti. Man pačiam tenka lankyti kaulų vėžiu sergančius žmones. Kai ligoniui suleidžia morfijaus, jis dar gali kentėti skausmą taip, kad šis jo nevestų į beprotybę. Bet, vos tik nustoja veikti morfijus, žmogus pradeda rėkti kas kelias minutes. Aš nežinau, ką tai reiškia, koks tai skausmas – galiu tik įsivaizduoti. Lygiai taip pat, manau, būna ir gyvenime. Atrodo, turime protą, laisvą valią – bet nesusimąstome, kas gali nutikti, kaip jaučiasi tie, kurie serga, kad galim užkrėsti kitus. Toks požiūris: aš pats gerai jaučiuosi – ir jokių problemų…“ – stebisi kun. B. Martusevičius.

Pasak dvasininko, kartais tenka netgi apsipykti su parapijiečiais, kurie nekreipia dėmesio į saviizoliacijos, kitus saugumo reikalavimus. Štai neseniai, dar prieš karantino paskelbimą, iš Romos buvo grįžusi parapijos jaunimo grupė, kuri gieda Mišiose sekmadienio vakarais. Kai sužinojo apie šią kelionę, kunigas Benas primygtinai reikalavo, kad jie bažnyčioje nesirodytų bent porą savaičių – tegu jau būna tylios, bet ne rizikingos Mišios. Jaunimas laikėsi savo – vykdėm visus saugumo reikalavimus, nėra ko bijoti, giedosim. Viskas baigėsi tuo, kad kun. Benui teko kreiptis į parapijos kleboną, kuris šlovintojus galiausiai įkalbėjo likti namuose.

„Kartais žmonėms reikia įrodinėti, kad tai yra labai svarbu ir rimta, – sako Benas Lyris. – Tokių atvejų yra ir tarp kunigų. Grįžę iš Romos, aukojo viešas Mišias, dalino tikintiesiems Komuniją…  Aš nesuprantu, atrodo, protingi žmonės. Arba gydytojai, kurie izoliacijoje išbuvę tik devynias dienas, nusprendžia grįžti į darbą. Tai ką kalbėti apie paprastus žmones, kurie ne visi sąmoningi, ne visi baigę medicinos ar teologijos studijas? Kaip jie elgsis, jei mes nerodysim pavydžio?!

Supraskim: šiandien mes privalome atsisakyti kai kurių savo norų – nes tie norai gali pakenkti kitiems. Aš pats labai noriu aplankyti savo tetą, bet neinu pas ją, tik palieku maisto prie durų. Dabar tas metas, kai visi turime labai rimtai susiimti. Bent jau tas kelias savaites – kad paskui netektų susiimti keleriems metams.“

Kun. Benas Audrius Martusevičius-Benas Lyris.

Arturo Politovo nuotrauka

Aštuonios valandos pokalbio

Nors tokios pandemijos kaip dabartinė Nepriklausomoje Lietuvoje iki šiol nebuvo, kun. B. Martusevičius su įvairių ligų paveiktais žmonėmis susitikdavo labai dažnai. Pirmiausia, kaip minėta, jis yra Kauno klinikų kapelionas. Šiuo metu ligonių lankymas sustabdytas dėl karantino, tačiau kunigas, nors ir pats vienas, ir toliau aukoja Mišias – meldžiasi už klinikų personalą, besigydančius ir jau iškeliavusius pas Viešpatį asmenis. „Bet, be abejo, esu pasiruošęs, jeigu reikės, eiti pas žmones, kurie bus užsikrėtę koronavirusu. Nebus galima su jais kontaktuoti, bet per stiklą ar sieną galėsiu jiems suteikti nuodėmių išrišimą“, – sako kunigas.

Tuo metu savojoje Pal. Jurgio Matulaičio parapijoje dvasininkas yra subūręs dvi savitarpio pagalbos grupes, į kurias prieš karantiną susirinkdavo onkologinėmis ligomis bei ŽIV sergantys žmonės. Pasak kun. B. Martusevičiaus, ši idėja gimė po to, kai į jį pradėjo kreiptis vis daugiau sergančiųjų – kadangi Kauno klinikose žmonėms, kuriems ką tik diagnozavo sunkią ligą, būdavo sunku iškart, tą pačią dieną, gauti psichologo konsultaciją. Pavyzdžiui, jeigu žinią apie ligą sužinau kovo mėnesį – psichologinės pagalbos sulauksiu tik birželį.

„Ir tada jie susirasdavo mane – iš kitų žmonių sužinodavo, kad yra toks kunigas, pas kurį galima ateiti pasikalbėti, – pasakoja Benas Lyris. – Tad pokalbį su kunigu jie mato kaip vienintelę išeitį. Ypač tie, kurie serga ŽIV, apie tai kartais negali pasakyti tėvams, žmonai… Tada su tuo žmogumi atsisėdi ir kalbiesi penkias, aštuonias valandas – kad atspaustum tą mygtuką, kuris yra tarsi apsėdimas. Sakau: ‚Palaukit, jūsų gyvenimas juk nesibaigia! Jūs privalot dabartinio savęs nelyginti su tuo sveiku žmogumi, kuriuo buvot anksčiau. Jūs į praeitį nebegrįšit, tad susitaikykit su šita situacija ir ją pamilkit.‘“

Vėliau kunigas ir subūrė savitarpio pagalbos grupeles, kuriose bendro likimo žmonės dalinasi savo patirtimi ir pasakoja, kas jiems padėjo išgyventi sunkius laikotarpius. „Sėdžiu kartu ir matau, kad jie puikiausiai vienas kitam padeda“, – džiaugiasi kun. B. Martusevičius.

Kun. Benas Audrius Martusevičius-Benas Lyris.

Arturo Politovo nuotrauka

Sunkūs išbandymai – proga įsileisti Dievą

Pratęstas karantinas šiek tiek keičia kiekvieno iš mūsų kasdienybę. Netrūksta iššūkių ir Benui Lyriui. Į jį pastaruoju metu kreipiasi daugybė žmonių, ieškančių pagalbos – kartais kunigas sulaukia net iki šimto elektroninių laiškų per dieną. Pasak pašnekovo, dabar tenka elgtis kūrybingai ir bandyti padėti žmogui ten, kur labiausiai reikia.

„Tie žmonės, kurie man parašo, turbūt ieško Dievo. Kai kurie – visai netikintys. Labai daug sergančiųjų depresija, mąstančių apie pasitraukimą iš gyvenimo… Norisi jiems padėti, tad turiu skirti laiko tam žmogui ką nors rekomenduoti, nurodyti, kur teikiama psichologinė pagalba. Mano, kaip žmogaus, kaip kunigo, vaidmuo šiek tiek pasikeitė. Dabar iš tikrųjų išgyvenu, ką reiškia eiti į pakraščius. Kaip kalba popiežius Pranciškus – kad ne pas tave žmonės ateina, o tu pas juos. Ir kad dabar, kai bažnyčių durys užsivėrusios, Bažnyčiai ateina laikas parodyti, jog ji yra visur“, – įsitikinęs kun. B. Martusevičius.

Vis dėlto, kai gauni tiek daug pagalbos prašymų, klausimų, nori nenori tenka laiškus ar žinutes „atsijoti“. Kunigas pasakoja, kad jei žmogus klausia, kelintą dieną po laidotuvių reikia nuimti nuo kapo gėles – į tokias žinutes nereaguoja arba atsako trumpai ir aiškiai: tai nėra susiję su tikėjimu, nuimk tas gėles kad ir dabar, jei nuvytusios. Tačiau, jei reikalas išties rimtas, – tada Benas bando reaguoti skubiai. O šito, kaip sako dvasininkas, jį išmokė tarnystė Kauno klinikose.

„Kaip tik po mūsų pokalbio skambinsiu vienai jaunai merginai. Jos vaikas serga vėžiu. Dabar tik laukia išsamesni tyrimai, dar nepradėtas gydymas… Žmonės turi visokių problemų, gyvenimas dėl viruso nesustojo“, – sako kunigas. Jis pastebi, kad visuotinė įtampa dėl COVID-19 tik dar labiau sustiprina visus kitus iki šiol buvusius sunkumus ir baimes. Tačiau, pašnekovo manymu, visos sunkios situacijos gali tapti proga žmogaus gyvenime „pažadinti“ Dievą: „Pavyzdžiui, žmonės, nudegę dėl Bažnyčios, ateina į parapiją, norėdami išsibraukti iš krikšto sąrašų. Štai čia yra geriausia proga pradėti evangelizuoti, klausti, kur jums skauda, kad norit atsisakyti krikšto. Kas nors kitas sakytų – na ir neikit į bažnyčią, ko jūs čia vaikštot?!..“

EPA nuotrauka

Dovana XXI a. žmogui

Kaip neperdegti, kai tiek daug žmonių kreipiasi pagalbos į kunigą – ir turbūt iš jo daug tikisi? „Suvokiu, kad nesu Dievas. Galiu žmogų išklausyti, būti su juo savo malda. Bet aš neišganau pasaulio, – sako Benas Lyris. – Kartais ir pats, atrodo, susiduriu su silpnumu, ypač kai pradedu galvoti apie ateitį: kiek čia laiko reikės taip gyventi, taip būti? Tada suprantu, kad išeitis yra tiesiog gyventi šia diena ir negalvoti, kiek ilgai visa tai tęsis – nes tokios mintys gali varginti ar net vesti į  beprotybę. Reikia mokėti neleisti sau išprotėti, mėgautis artimaisiais ir kava, nesistengti kurti didelių planų ateičiai.“

Pasak kunigo, dabartiniu neramiu laikotarpiu kiekvienas iš mūsų turėtume būti  jautresni vienas kitam – ir bandyti suprasti, kam yra duotas esamasis laikas. „Kovo pradžioje nuolat lankydavau vieną vėžiu sirgusią moterį. Jai išoperavo naviką, tačiau gydytojai nusprendė netaikyti chemoterapijos dėl niekaip neatsistačiusių kraujo rodmenų – moteris tiesiog būtų neatlaikiusi chemoterapijos. Supratau, kad jai liko labai mažai laiko. Tad jai pasiūliau rašyti savo vaikams laiškus. Sakau: „Jūs galite diktuoti, o aš rašysiu ir paskui perduosiu jūsų vaikams, kai jie paaugs. Nes tas laikas dabar ir duotas, kad jūs kažką papasakotumėt. Neilgai trukus, ji iškeliavo pas Dievą“, – prisimena dvasininkas.

Kun. B. Martusevičius kviečia dabartinį laiką skirti tam, kad vienas kitą augintume, rodytume daugiau empatijos, o ne gąsdintume. Pasak pašnekovo, tai nereiškia skleisti vien pozityvias emocijas, bet atsimerkti, priimti situaciją tokią, kokią ji yra: „Žmogus, kuris vien pozityvu gyvena, patyręs rimtų sunkumų, iškart praranda protą ir viltį. Visko reikia – net ir tų sunkumų. Visas sudėtingas patirtis reikia priimti, kad gebėtume suprasti kito skausmą – net ir gamtos. Juk ir gamtai esame pridarę daugybę negražių dalykų.“

„Šitas virusas pirmiausia yra apie mūsų žvilgsnį į Kitą – į pasaulį, žmogų, Dievą. Jis yra apie gebėjimą sustoti, nes kartais mūsų niekas nebesustabdo. Kristaus kančia XXI amžiuje yra dovana, skirta mus įjautrinti gyvenimui – nes mes tampame nejautrūs. Galvojam, kad svarbiausia yra pareigos, darbas, aš pats, karjera, pozityvios emocijos, gražus veidas ir kūnas, sėkmė, kėlionės… Ne. Tai yra visai kiti dalykai. Manau, kad, jei klausysim savo vidinio balso, pasitikėsim Dievu, Jo Apvaizda – tai padės perkeisti mūsų santykį su gyvenimu, pradėsim matyti tikrus dalykus ir išeisim iš šitos situacijos šiek tiek kitokie“, – sako Benas Lyris.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.