Maestro K. Pendereckio portretai. Kompozitorius, dirigentas, dendrologas

Lietuvos nacionalinė filharmonija savo feisbuko paskyroje su didžia pagarba ir šviesiu liūdesiu tądien prisiminė amžinybėn iškeliavusį didį Lenkijos muzikos kūrėją, nuoširdų Lietuvos bičiulį Krzysztofą Pendereckį. „Kai 2006 m. Vilniaus festivalyje klausėmės jo aštuntosios simfonijos „Dainos apie netvarumą“ (Lieder der Verganglichkeit) premjeros Lietuvoje, nė nenujautėme, kaip toliaregiškai kompozitorius atkreipė visų dėmesį į žmogaus ir gamtos sąlygiškumą, į būties netvarumą. Šiandien kaip niekad apmąstydami viso pasaulio būtį dėkojame Maestro už jo kūrybą ir visada liudytą pagarbą bei meilę kūrinijai ir Kūrėjui“, – tokiu įrašu kompozitorius prisimintas kovo 29-ąją Filharmonijos feisbuke.

Krzysztofas Eugeniuszas Pendereckis – pačių prestižiškiausių tarptautinių premijų, ordinų bei titulų laureatas, daugiau kaip dvidešimties universitetų garbės daktaras, daugybės muzikos akademijų ir asociacijų garbės narys, taip pat 1997-aisiais pasirodžiusios knygos „Laiko labirintas. Penkios paskaitos amžiaus pabaigoje“ (Labirynt czasu. Pięć wykładów na koniec wieku, Varšuva) autorius. Kalbama, kad XX amžiuje padaryti tokią stulbinamą ir tokią sparčią karjerą, kokia pavyko maestro K. Pendereckiui, kone neįmanoma.

Kviečiame užsifiksuoti svarbiausius šviesaus atminimo kompozitoriaus gyvenimo ir kūrybos kelius bei labirintus. Pastarieji, kuriuos tiek metų kūrė savo dendrologiniame parke, simboliškai suveša ir jo kūryboje.

Tėvo smuikas ir meilė muzikai

Krzysztofas Eugeniuszas Pendereckis gimė 1933 m. lapkričio 23 d. Dembicoje (Lenkija), žydiškame miestelyje, kuriame iki prasidedant karui daugiausia gyveno chasidai. Panagrinėję kompozitoriaus giminės genealoginį medį, atrandame armėniškų, vokiškų ir lenkiškų šaknų (jo senelis buvo vokietis, o močiutė – armėnė).

Štai iš kur tas žydiškasis aidas, vis pasigirstantis kompozitoriaus kūryboje, rašoma portale Culture.pl. „Keista, kad po tiek metų ši muzika, kuri skambėjo man ausyse, vėl grįžta. Dviejuose savo kūriniuose klezmerių muziką panaudojau sąmoningai – tai „Sekstetas“ (2000 m.) ir netgi „Concerto grosso“ (2001 m.). Man regis, šias maldas esu girdėjęs vaikystėje“, – yra prisipažinęs kompozitorius.

K. Pendereckio pažintis su muzika prasidėjo nuo privačių fortepijono pamokų, tik jos jo visiškai netraukė. Meilė muzikai gimė, kai būsimasis kompozitorius išvydo savo tėvo smuiką, šiam įteiktą dovanų. Ir štai tada mažasis Krzysztofas suvokė: išgauti švarų fortepijono garsą – joks vargas, pakanka nuspausti klavišą, o štai harmoningą smuiko stygų garsą – gerokai rimtesnis išbandymas. Svajodamas, kad taps virtuozu, būsimasis genijus uoliai mokėsi griežti smuiku Bacho sonatas prieš pamokas ir po jų. Būdamas gimnazistas jis subūrė savo ansamblį ir taip tapo savotišku Dembicos muzikinio gyvenimo gaivintoju. Vėliau išvyko studijuoti kompozicijos į Krokuvą.

Pirmasis konkursas muzikos genijui

Kompozicijos K. Pendereckis mokėsi privačiai pas Franciszką Skołyszewskį, 1955–1958 m. – pas Arturą Malawskį ir Stanisławą Wiechowiczą Krokuvos valstybinėje aukštojoje muzikos mokykloje. 1958-aisiais čia jis pradėjo dėstyti kompoziciją, 1972–1987 m. ėjo rektoriaus pareigas.

Kaip rašoma Culture.pl, 1959-aisiais, surengus Antrąjį jaunųjų lenkų kompozitorių sąjungos konkursą ir išsiaiškinus jam anonimiškai pateiktų partitūrų emblemas, pasirodė, kad pirmosios, antrosios ir trečiosios premijos laureatu tapo anuomet niekam nežinomas 28-erių Krokuvos valstybinės aukštosios muzikos mokyklos Kompozicijos fakulteto asistentas Krzysztofas Pendereckis. Apdovanotaisiais kūriniais tapo jo „Strofos“ – kamerinė kantata sopranui, skaitovui ir 10 instrumentų, „Emanacijos“ dviem styginių orkestrams ir „Dovydo psalmės“ mišriajam chorui, styginiams ir mušamiesiems. Tais pat metais festivalyje „Varšuvos ruduo“ atliktų „Strofų“ partitūrą po koncerto pasisavino vokiečių leidėjas Hermanas Moeckas, ir netrukus „Strofos“ jau skambėjo visoje Europoje, o K. Pendereckis buvo pakviestas dalyvauti garsiame Donauešingeno festivalyje.

1960-aisiais kompozitorius parašė kūrinį pavadinimu „8’37”“ (tiek jis trunka – 8 minutes ir 37 sekundes) ir jau po metų už jį pelnė UNESCO organizacijos apdovanojimą. Savo pjesę K. Pendereckis netrukus pervadino į „Raudą Hirošimos aukoms“, kuri buvo tokia populiari, kad ją ėmė transliuoti viso pasaulio radijo stotys. K. Pendereckis tapo garsiausiu to meto muzikinio avangardo atstovu.

„Raudoje Hirošimos aukoms“ nėra nei melodijos, nei harmonijos, nei polifonijos įprasta šių sąvokų prasme. Tai kūrinys 52 styginiams, tačiau jame nėra tradiciškai suvokiamų styginių instrumentų garsų. Čia styginiai – veikiau ne instrumentai, kuriais galima pagroti melodiją, bet triukšmo skleidėjai: lekiančių bombų, katastrofos ir sustingusios iš baimės žmonijos.

Maestro Krzysztofas Pendereckis. EPA nuotrauka

Maestro Krzysztofas Pendereckis. EPA nuotrauka

Maestro Krzysztofas Pendereckis. EPA nuotrauka

Avangardo įžymybė

K. Pendereckis ne tik sugalvojo naujas žaidimo taisykles, bet ir atrado novatorišką muzikos įrašymo būdą. Tai kompozitorius darsyk patvirtino, kai Dunauešingene 1962-aisiais pirmąkart buvo atliktos jo sukurtos „Florescencijos“. Šalia didžiojo simfoninio orkestro instrumentų, žinoma, skambančių neįprastai, šiam kūriniui atlikti K. Pendereckis įtraukė ir pakabinamą metalinį lakštą, imituojantį griaustinio garsą, švilpynes, stiklo ir metalo gabalus, trinamus dilde, tarškynes, elektrinį skambutį, pjūklą, rašomąją mašinėlę ir aliarminę sireną.

Jau tapęs muzikos avangardo įžymybe, 1966-aisiais K. Pendereckis pristato „Šv. Luko pasijas“ – kūrinį, neturintį nieko bendra su avangardo radikalumais ir sandara, savo muzikine kalba prieinamą plačiajai auditorijai. Kaip Culture.pl citavo kompozitorių, pasisakantį apie „Šv. Luko pasijas“: „Man nesvarbu, kaip bus pavadintos maniškės „Pasijos“ – tradicinėmis ar avangardinėmis. Man jos tiesiog skamba autentiškai. Ir to pakanka.“

Pirmoji simfonija ir „Lenkiškasis requiem“

„Savo Pirmąją simfoniją sukūriau 1973-iaisiais, kai man buvo 40-dešimt, – savo knygoje „Laiko labirintas“ rašo maestro K. Pendereckis. – Tai laikas, kai persikryžiavo šešėlio juosta. Tuomet bandžiau apibendrinti savo dvidešimtį metų trunkančią muzikinę patirtį – avangardinių, radikalių paieškų laiką. Tai buvo suma to, ką sugebėjau išreikšti kaip avangardo menininkas.“

K. Pendereckis savo simfonijose smarkiai tolo nuo avangardinės kalbos. Antrojoje (su paantrašte „Vigilinė“ (arba „Kūčių nakties“) girdima trumpai cituojama giesmė „Tyli naktis“. Trečioji kompozitoriaus simfonija buvo lyginama su Antoníno Dvořáko kūryba, ketvirtoji pavadinimu „Adagio“ – tai išsamus simfoninės kalbos komentaras. Kaip skelbia Culture.pl, regis, ši trumpa K. Pendereckio simfonijų seka atspindi, kuria kryptimi toliau pajudės jo kūryba.

1980-aisiais K. Pendereckis pradeda kurti „Lenkiškąjį requiem“ (rašytą 25 metus) – kūrinį, kurio atskiros dalys turi savas dedikacijas: „Lacrimosa“ skirta 1970 m. gruodžio aukų atminimui, „Agnus Dei“ – kardinolui Stefanui Wyszyńskiui, „Dies Irae“ – Varšuvos sukilimui ir pal. Maksymilianui Mariai Kolbe, „Libera me, Domine“ – Katynės aukoms atminti. Apskritai Lenkijoje sovietmečiu K. Pendereckis buvo vienintelis kompozitorius, tuo metu rašęs sakralinę muziką, nors tai buvo uždrausta. (Viename interviu jis yra sakęs, kad būtent dėl to jis tokią muziką ir rašė, būtent dėl to jau šeštajame dešimtmetyje sukūrė savo „Dovydo psalmes“, tačiau Lenkijoje jų tuo metu negrojo, kaip ir negrojo Bacho, nebent tekstas skambėtų vokiškai, kad daugeliui lenkų būtų nesuprantamas. Vis dėlto su „Dovydo psalmėmis“, kaip yra pasakojęs K. Pedereckis, jau tada jam pavyko išsprūsti į užsienį.)

„Jei ne bendra politinė situacija, jeigu ne Lecho Wałęsos „Solidarumas“, nebūčiau sukūręs „Lenkiškojo requiem“, nors ši tema seniai mane domino. Kurdamas „Requiem“ norėjau išreikšti tam tikrą savo poziciją, paskelbti, kieno pusėje aš esu“, – citavo kompozitorių Culture.pl.

Elektroninė muzika ir kinas

Nors maestro K. Pendereckio kūryba daugeliui asocijuojasi su tradiciniais instrumentais, vis dėlto 1958–1962 m. jis domėjosi ir elektronine muzika. Lenkijos radijo eksperimentinėje studijoje, įsikūrusioje Varšuvoje, K. Pendereckis yra rengęs tarptautinius simpoziumus ir pristatinėjęs Lenkijoje anuomet novatoriškai skambančius savo elektroninės muzikos darbus.

Nors daugelis režisierių savo filmų garso takeliams naudojo kompozitoriaus K. Pendereckio anksčiau sukurtą muziką (pavyzdžiui, ji skamba Williamo Friedkino „Egzorciste“ (The Exorcist, 1973 m.), Stanley Kubricko „Švytėjime“ (The Shining, 1980 m.), Davido Lyncho „Vidaus imperijoje“ (Inland Empire, 2006 m.), Alfonso Cuaróno „Žmonių vaikuose“ (Children of Men, 2006 m.), Andrzejaus Wajdos „Katynėje“ (Katyń, 2007 m.), Martino Scorsese „Kuždesių saloje“ (Shutter Island, 2010 m.), brolių Stepheno ir Timothy Quay’ų filme „Maska“ (2010 m.), specialiai muziką kaip garso takelį K. Pendereckis yra sukūręs tik vienam pilnametražiam filmui – Wojciecho Jerzy Haso „Rankraščiui, rastam Saragosoje“ (Rękopis znaleziony w Saragossie, 1965 m.).

Maestro Krzysztofas Pendereckis. Lietuvos nacionalinės filharmonijos archyvo nuotrauka

Maestro Krzysztofas Pendereckis. Lietuvos nacionalinės filharmonijos archyvo nuotrauka

Su maestro Krzysztofu Pendereckiu. Lietuvos nacionalinės filharmonijos archyvo nuotrauka

Maestro Krzysztofas Pendereckis. Lietuvos nacionalinės filharmonijos archyvo nuotrauka

Dėstytojas ir dirigentas

Daugiau kaip 60 metų K. Pendereckis gyveno Krokuvoje, nors dėstytojavo Vokietijoje (Esene), Austrijoje, Jeilio universitete Niu Heivene, JAV, dirbo Šveicarijoje, dirigavo šūsniai orkestrų (pavyzdžiui, „Müncher Philharmoniker“, Hamburgo „Sinfonieorchester des Norddeutschen Rundfun“, Leipcigo „Sinfonieorchester des Mitteldeutschen Rundfunks“, Londono simfoniniam orkestrui, Filadelfijos orchestrui, Niujorko filharmonijos orkestrui, Tokijo Japonų radijo orkestrui, Osakos filharmonijos orkestrui), buvo susijęs su įvairiais festivaliais, jo muzika skamba žymiausiose pasaulio scenose.

1987–1990 m. – Krokuvos filharmonijos meno vadovas, nuo 1993 m. – festivalio „Festival Casals“, rengiamo Puerto Rike, nuo 1997 m. – festivalio „Sinfonia Varsovia“ meno vadovas, nuo 1998 m. – festivalio Pekine „Beijing Music Festival“ konsultantas.

Kaip dirigentas K. Pendereckis debiutavo 1971-aisiais Dunauešingene, kai buvo atliekamas jo kūrinys „Actions for Free Jazz Orchestra“ („Veiksmai laisvojo džiazo orkestrui“), iš tikrųjų sukurtas muzikantams be dirigento. Tačiau K. Pendereckis, repeticijų metu pamatęs, kad muzikantai vieni nesusitvarko, ryžosi pirmąkart stoti prie dirigento pulto.

„Kai diriguoju savo kūrinius, noriu, kad atskiri jų elementai nuskambėtų taip nepriekaištingai, kaip aš įsivaizduoju. Mat tik aš vienas žinau, kaip ilgainiui turi plėtotis mano kūrinių skambėjimas“, – Culture.pl citavo kompozitorių.

Antroji žmona ir K. Pendereckio festivalio organizatorė Elżbieta Penderecka

Pirmąkart savo būsimąją žmoną Elżbietą (mergautinė pavardė Solecka), su kuria išgyveno 50 metų ir susilaukė sūnaus Łukaszo bei dukros Dominikos, K. Pendereckis sutiko tuomet, kai jai buvo šešiolika. Ji – violončelininko, Krokuvos filharmonijos koncertmeisterio Leono Soleckio, tuomet pradedančio kompozitoriaus K. Pendereckio gero bičiulio, duktė. Elżbieta mokėsi skambinti fortepijonu pas pirmąją K. Pendereckio žmoną.

Viename interviu kompozitorius yra prisipažinęs, kad kai žmogus beprotiškai įsimyli, į nieką nekreipia dėmesio: „Nuo tada, kai įsimylėjau Elżbietą, kitos moterys man nustojo egzistavusios.“

E. Pederecka savo vyrui padėjo organizuoti visus svarbius jam darbus: tvarkė laiškus, rūpinosi koncertų grafikais. Ji yra ir jo vardu pavadinto festivalio (surengto kompozitoriaus 80-mečio proga) organizatorė. Daugiau kaip prieš metus Varšuvoje Elżbietos pastangomis buvo surengtas ir festivalis su pasaulio muzikos garsenybėmis kompozitoriaus 85-mečio proga.

Liuslavicų dendrologinis parkas. Krzysztofo Pendereckio Europos muzikos centro feisbuko archyvo nuotrauka

Liuslavicų dendrologinis parkas. Krzysztofo Pendereckio Europos muzikos centro feisbuko archyvo nuotrauka

Liuslavicų dendrologinis parkas. Krzysztofo Pendereckio Europos muzikos centro feisbuko archyvo nuotrauka

Dendrologiniai labirintai

Liuslavicuose, netoli Krokuvos, kompozitorius yra įkūręs muzikinę meką – muzikos centrą, pavadintą savo paties vardu, skirtą tobulintis jauniems talentingiems muzikams. Čia K. Pendereckio rengiamų kamerinės muzikos festivalių metu skambėjo ir jo užsakymu parašyti Broniaus Kutavičiaus, Osvaldo Balakausko, Felikso Bajoro opusai.

„Norėčiau ką nors palikti po savęs. Ką nors svarbaus. Muziką ir savo mylimą parką Liuslavicuose“, – ne viename interviu yra pabrėžęs šviesaus atminimo kompozitorius. O apie šį parką, kurį jis kūrė 50 metų ir kuriame auga arti poros tūkstančių medžių, net sklando legendos.

Medžiai – antroji po muzikos K. Pendereckio aistra. Minimą parką jis sukūrė, galima sakyti, nuo nulio įsigijęs Liuslavicų dvarą. Kompozitorius ten rado labai seną XVIII amžiaus pastatą, dvaro parko likučius, o aplink – pievas su besiganančiomis karvėmis. Pasak paties K. Pendereckio, kadaise šioje vietoje gyveno garsaus lenkų dailininko Jaceko Malczewskio sesuo, jis dažnai lankydavęsis čia ir tapydavęs. Taip ir gimė kompozitoriaus galvoje Liuslavicų dvaro ateitis, padiktuota šios vietos tradicijos.

K. Pendereckis atkūrė dvarą ir ėmė kaupti įvairių čia galinčių augti medžių kolekciją: gabendavosi juos iš savo kelionių ir grįžęs sodindavo. Dendrologinio parko plotas, iš pradžių apėmęs porą hektarų, ilgainiui išvešėjo iki keliasdešimties.

„Viską sumąstau pats, tačiau laikausi kraštovaizdžio architektūros principų, – viename nesename interviu yra pasakojęs kompozitorius. – Šis darbas man padeda susidoroti su įtampa ir kartu teikia įkvėpimą. Dabar tai nuostabus senas parkas su alėjomis ir pavėsinėmis. Taip pat jame yra ir 4 tūkst. kvadratinių metrų plotą užimantis labirintas. Kai jis jau užaugo, ir pats bijau jame lankytis be savo sodininko – galiu pasiklysti. Bet tam juk ir labirintas. Esu tikras, kad kompozitoriaus kūrybinis kelias, kaip ir bet kurio kito kūrėjo – tai labirintas, kelių, retkarčiais paslėptų nuo mūsų akių, paieška. Eiti tiesiąja nereikia – visuomet geriau ieškoti naujų posūkių. Aš pats nuolat keliauju labirintu, ir šis parkas man labai simboliškas.“

Kai būni akistatoje su kuo nors dideliu, pavyzdžiui, simfonija, yra svarstęs K. Pendereckis, dažnai atsiduri labirinte ir nežinai, kaip iš jo ištrūkti, į kurią pusę geriau pasukti: į kairę, į dešinę, ar vis dėlto grįžti atgal.

Beje, didžiu simfonistu K. Pendereckis laikė Ludwigą van Beethoveną ir yra minėjęs, kad kiekvienas save gerbiantis kompozitorius turi sukurti devynias simfonijas. Savo devintąją K. Pendereckis sukurti taip ir nebespėjo – parašė aštuonias.

K. Pendereckis ir Lietuva

K. Pendereckis dirigavo savo kūrinius Vilniaus festivalyje, daug gastroliavo su Lietuvos kolektyvais užsienyje. Į Lietuvą pristatyti savo kūrybą pirmą kartą atvyko 1998-aisiais Lenkijos valstybės atkūrimo ir Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 80-ųjų metinių proga. Tuomet buvo atliekama jo muzika pagal religinius siužetus, giedojo Varšuvos filharmonijos choras. Lietuvoje skambėjo ir K. Pendereckio „Septyneri Jeruzalės vartai“, „Concerto grosso“ trims violončelėms ir orkestrui, oratorija „Credo“ ir „Lenkiškasis requiem“. Varšuvos didysis teatras Vilniaus festivalyje rodė K. Pendereckio operą „Karalius Ūbas“.