2020 04 01

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Porų santykiai karantino metu. Pokalbis su psichoterapeutu A. Petroniu

pixabay.com

Jau trečią savaitę gyvendami karantino sąlygomis esame priversti daug laiko leisti namuose ir nuolat suktis savo šeimos rate. Tvyrant nežinomybei kamuoja nerimas dėl dabarties ir ateities, kyla įvairių įtampų, ginčų, konfliktų, kurių įprastomis sąlygomis sekdavosi išvengti. Tai lyg kopimas į kalnus, kai abu žmonės yra susirišę virve, ir, jei vienas krenta, kitas laiko“, – taip porų santykius karantino metu apibūdina Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centro direktorius, psichologas-psichoterapeutas ALGIRDAS PETRONIS, kurio teiraujamės, kaip reikėtų gyventi naujų iššūkių akivaizdoje, kuomet vienos rekomendacijos paneigia kitas, o žmonės turi skirtingas nuomones dėl karantino taisyklių laikymosi. 

Ką patartumėte šeimoms, kurios šiuo metu priverstos kartu leisti laiką tarp keturių sienų? Ar reikėtų nusibrėžti kažkokias bendravimo ribas, susitarti dėl tam tikrų taisyklių? 

Karantino metu pateikiame daug rekomendacijų, kurių daugelis laikosi, bet dėl detalių žmonės ne visada lengvai sutaria, nes skiriasi nuomonės dėl tų taisyklių laikymosi. Dalis tų skirtumų kyla dėl to, kad informacija greitai keičiasi ir dažnai yra prieštaringa. Iš pradžių buvo sakoma, kad sveikiesiems nereikia dėvėti kaukių, neva jos neapsaugo nuo viruso, jų reikia tik medikams ar tiems, kurie jau serga. Dabar ši taisyklė yra pakeista, sakoma, kad visi lauke turi dėvėti kaukes, ir tuomet žmonės nebežino, kokiomis rekomendacijomis pasitikėti. Keitėsi ir nurodymai dėl grįžtančių piliečių iš kitų šalių. Rizikingų šalių sąraše iš pradžių buvo tik kelios šalys, tačiau vėliau sąrašas augo. Sveikatos apsaugos ministerija rekomendavo vienus dalykus, gydytojų sąjūdis – kitus. Jau vien dėl to tos pačios šeimos nariai gali turėti skirtingus požiūrius į tai, kokias rekomendacijas įgyvendinti ir kaip tai daryti. Valyti rankenas ir jungiklius, ar ne? Ar į kiemą, kuriame nėra žmonių, eiti su kauke, ar ne? Į parduotuvę eiti tik tuomet, kai jau viską pabaigėme, ar ne?

Tikrai vertėtų susėsti ir suaugusiems šeimos nariams pasikalbėti, kokių taisyklių laikotės per karantiną. Keletas pokalbio elementų, kurie padės rasti bendrą kalbą.

Psichologas- psichoterapeutas Algirdas Petronis. Evgenios Levin nuotrauka

Pirmiausia siūlyčiau įsivardinti tuos klausimus, dėl kurių nuomonės sutampa. Pavyzdžiui, laikomės karantino, nieko nekviečiame į svečius, neleidžiame vaikų pas draugus. Įprastai sutuoktiniai turi gana ilgą sąrašą tų dalykų, dėl kurių jie sutaria, o nuomonių skirtumai kyla dėl detalių. Kalbant apie karantiną, daugeliu atveju tai bus taisyklės, padedančios suvaldyti mažąsias rizikas. Apie tai dabar daug informacijos internete, kokie dalykai kelia didelę riziką, kokie – mažą. Daugelyje šeimų skirsis nuomonės dėl tų mažųjų rizikų suvaldymo. Kai jau žinosite, kad yra daug svarbių punktų, dėl kurių sutariate, galėsite apsvarstyti, kokių karantino taisyklių laikytis būtų lengviau.

Antra. Kalbėdamiesi apie požiūrių skirtumus, neslėpkite savo nuomonės, būkite sąžiningi ir įvardinkite, kokių taisyklių norite laikytis, kodėl jos jums atrodo svarbios. Nenuslėpkite savo požiūrio, nes, jei nutylėsite, greičiausiai jums vėl norėsis pradėti pokalbį iš naujo.

Trečia. Supraskite, kad tai, jog išsakėte savo nuomonę, dar nereiškia, kad viskas ir įvyks taip, kaip trokštate. Jūsų sutuoktinis gali turėti visai kitokią nuomonę. Tik tada, kai abiejų skirtingos nuomonės įvardintos, įmanoma jas derinti, tartis ir ieškoti susitarimo. Skatinkite savo sutuoktinį pasakyti, ką jis galvoja, ir pasistenkite tą nuomonę ramiai išklausyti, kad ir kokia beprotiška ji jums atrodytų.

Ketvirta. Pasistenkite suprasti kito motyvus. Suprasti tai nereiškia pritarti. Kartais tikrai reikia pasistengti ir turėti lakią vaizduotę, kad suprastum kito žmogaus požiūrį, motyvus. Karantino sąlygomis noras apsisaugoti nuo viruso nėra vienintelis, turime ir kitų poreikių. Ateis laikas vykti į parduotuvę, tad teks šiek tiek rizikuoti savo saugumu tam, kad patenkintum poreikį pavalgyti. Teks nupirkti vaistų seniems tėvams. Yra žmonių, kurie dirba ligoninėse, parduotuvėse ir kitur, tad karantino metu jums teks ieškoti tų poreikių balanso, ir jį bus lengviau rasti, jei suprasite vienas kito motyvus, poreikius, argumentus. Daug batalijų poros santykiuose prasideda dėl to, kad apima jausmas, jog kitas draudžia turėti savo nuomonę, ir tuomet prasideda kova už minties laisvę, o ne dėl taisyklių, kurių laikysimės per karantiną.

Penkta. Ieškokite bendro sprendimo dėl taisyklių, o ne dėl įsitikinimų. Galbūt abiem teks šiek tiek nusileisti, tai normalu. Primenu, čia kalbame apie mažąsias rizikas, esminiai karantino punktai, mano manymu, nediskutuotini.

Net jei bendrą sprendimą sunku rasti ir jis atrodo lyg kreivas ir šleivas kompromisas, daugeliu atveju tai geriau, nei vienašališkas kurio nors vieno sprendimas, kai žinau, kad kitam kažkas nepatinka, bet neieškau mūsų bendro sutarimo, o darau, kaip darau. Tokie vienašališki sprendimai griauna tarpusavio pasitikėjimą.

Dažnai esame linkę nusileisti, tačiau mums svarbu, kad mūsų asmeninė nuomonė, kaip norėtume derinti poreikį saugotis viruso su kitais gyvenimo poreikiais, būtų laikoma įmanoma ir žmogiškai suprantama. Jei taip yra, mums lengviau priimti, kad, pavyzdžiui, labai nerimaujančiam sutuoktiniui laiptinės durų rankenų valymas yra ir būdas apsisaugoti nuo viruso rizikos, ir nusiraminti, išlaikyti vidinę pusiausvyrą.

Ramiai ir dalykiškai reaguokite į kito klaidas, padarytas laikantis karantino taisyklių susitarimo, bet ir neapsimeskite, jog nieko neįvyko.

Unsplash.com nuotrauka

Ką patartumėte jaučiantiems stiprų nerimą dėl dabartinės situacijos? Kaip reikėtų jį suvaldyti? Gal vertėtų pasidalinti tuo nerimu su sutuoktiniu?

Žmonės nerimauja dėl ligos protrūkio, darbų, dėl visos ekonominės situacijos, nerimą didina ir tai, kad siaurėja bendravimo ratas, kuris šiuo metu dažniausiai apsiriboja šeimoje kartu esančiais dviem suaugusiais žmonėmis ir jų vaikais. Šie tarpusavio santykiai dabar tampa labiau įtempti, nes anksčiau savaitės metu bendraudavome su penkiasdešimčia žmonių, ir mūsų lūkesčiai, emocijos, reakcijos išsisklaidydavo. O dabar, kai tame pačiame rate sukasi vos keli žmonės, jų santykiai tampa labai intensyvūs. Jei poros kasdienybė anksčiau buvo tokia, kad jie mažai matėsi, daug laiko leido darbuose ir su draugais, jiems teks iš naujo mokytis bendrauti. Intensyvėjant ryšiams, didėja aštresnio konflikto galimybė, kurios įprastomis sąlygomis sekdavosi išvengti nebūnant kartu. Taip pat tai ir gilesnio, artimesnio ryšio galimybė labiau pažinti vienam kitą, leisti laiką drauge, tad nebėkite nuo to, pasinaudokite šia proga.

Verta pagalvoti ir apie tai, kad intensyvius santykius galime palaikyti tik tam tikrą laiką, po to norisi distancijos. Būdami namuose per karantiną susitarkite, kada leidžiate laiką kartu, kada atskirai, susiskirstykite dieną, kad turėtumėte laiko pabūti vienumoje, o tuo metu kitas užima vaikus. Jei dirbate iš namų – ypač svarbu sudaryti veiksmingą tvarkaraštį.

Šiuo metu daug nerimo kelia ir perteklinis vis atsinaujinančios, nerimą keliančios informacijos sekimas. Ar tai prasminga?

www.pexels.com nuotrauka

Svarbu neperkrauti savęs žinių srautu. Matome dramatiškų straipsnių antraščių, kurių tikslas – surinkti kuo daugiau spustelėjimų. Paskaitęs galėtum manyti, kad pilnos gatvės sergančių žmonių. Gal pakaktų naujienas peržvelgti vieną ar du kartus per dieną? Nepasiduokite nuojautai, kad galite praleisti svarbią ir skubią žinią. Net jei kokią naujieną sužinosite ne šiandien, o ryt rytą, tai nieko nepakeis. Žymiai vertingesnis laikas šeimoje, surandant veiklų, kurios padeda persijungti nuo tos didžiulio nerimą keliančio informacijos srauto. Aišku, pradžioje, ištikti šoko, visi labai daug skaitėme ir klausėmės, ir tai buvo pirmoji reakcija, bet turime suprasti, kad jei tokiomis sąlygomis teks gyventi mėnesį ar du, verta pasirūpinti savo ir šeimos narių gyvenimo kokybe. Virusas nesiveržia pro langus į namus, ir nereikia budriai įsitempus jo laukti. Namuose galima surasti smagių veiklų, prisiminti, ką mėgote anksčiau, ieškoti ir naujų dalykų. Daug kas džiaugiasi atradę laiko knygoms, tačiau yra žmonių, kurie jaučiasi per daug įsitempę ir negali susikaupti skaityti – galbūt, jiems labiau tiktų bendra veikla su šeimos nariais.

Užuot nerimastingai sekus žinias,vertėtų užduoti klausimą sau pačiam: o ką galiu padaryti bendram labui? Visų pirma – tai kasdienės pareigos ir atsakomybės: darbas, rūpinimasis namiškiais, giminaičiais, draugais, pažįstamais, kaimynais. Svarbūs ne tik buitiniai jų poreikiai, bet svarbu ir paskambinti, pasidomėti, kaip jie laikosi. Dabar atsirado įvairių iniciatyvų, savanorystės pasiūlymų. Visi šie dalykai yra ne tik pagalba kitiems, tai yra pagalba ir sau pačiam. Aktyvi laikysena, kuomet kartu bandome įveikti bendrą problemą, pasirūpinti vieni kitais, padeda atsikratytipasyvios „aukos“ vaidmens ir perteklinio nerimavimo.

Austin Ban/Unsplash.com nuotr.

Krikščionys šiuo nelengvu metu buriasi į maldos grupes. Šeimos taip pat galėtų tapti nedidelėmis maldos grupėmis, bent kartą per dieną susirenkančiomis bendrai maldai. Mūsų laikais tai nėra paplitęs reiškinys, tačiau anksčiau mūsų protėviai melsdavosi kartu su visa šeima. Gal reikėtų atgaivinti tokią maldą, sujungiančią mus bendrystei, kuomet Dievui atiduodame savo baimes, liūdesį, nerimą ir prašome paguodos ir pagalbos iš mūsų Kūrėjo?

Žmones suburia nuotolinės šventosios Mišios, malda, rekolekcijos, kurių metu jie nesijaučia vieni toje izoliacijoje. Stebėdami šventąsias Mišias internetu, matydami vieni kitus, melsdamiesi drauge, šeimoje žmonės patiria bendruomeninį jausmą: mes nesame vieni. Bet aš paminėčiau ir dar vieną aspektą. Pamaldos ar šventosios Mišios, malda drauge su kitais ar vienumoje nėra tik socialinis veiksmas. Tai žmogaus atsigręžimas į didžiuosius gyvenimo klausimus ir atsakymus, taip pat į gyvenimo ir mirties klausimą, kuris kaip niekada aštriai iškyla dabar. Visi pajutome, kokie esame trapūs, kokia trapi mūsų susikurta civilizacija, koks gražus ir brangus yra gyvenimas. Šie klausimai nėra ramūs ir saugūs, bet verti to, kad į juos atsigręžtume. Tai yra galimybė žmonėms rasti prasmingų atsakymų šiame lyg ir beprasmiškai plintančio viruso pasaulyje. Autentiška malda, tikėjimo jausmas suteikia atramą, padeda atlaikyti nerimą, sunkumus, padeda rūpintis vienam kitu.