2020 04 02

Kostas Kajėnas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Pavogta vaikystė. Ką išgyvena nuo alkoholio priklausomų tėvų vaikai?

Ką išgyvena vaikai, kurių tėvai yra priklausomi nuo alkoholio? Anot psichologės Justinos Kaliatkaitės-Kymantienės, tokiam vaikui yra labai sunku. Tokia padėtis jį traumuoja. „Jei šeimoje suserga kuris nors iš tėvų, jie patys ilgai nežino, kad serga, to nesupranta“, – sako psichologė. 

Anot specialistės, nors viešojoje erdvėje atsiranda vis daugiau informacijos apie priklausomybes, žmonių požiūris keičiasi ne taip greitai. Žmonės būna sukrėsti išgirdę, kad jie ar jų artimieji susiduria su priklausomybės problema.

„Turime terminą pavogta vaikystė, – sako psichologė, – įprasta vaikystė tokia, kai galiu iš klaidų ir bandymų mokytis, turėti pavyzdį, turėti atramą, saugią aplinką, galų gale – saugią aplinką visomis prasmėmis. Turiu galvoje ne tik psichologiškai saugią, kur jaučiuosi svarbus, jaučiu tėvų pagarbą, rūpestį, dėmesį ir meilę, bet saugią ir dėl buities, kad turėčiau ką valgyti, kad galėčiau ramiai išsimiegoti, turėčiau ką apsirengti – visi šitie klausimai paprastai būna apleidžiami.“

„Vaikui įsivardinti ir tai suprasti yra labai sunku“, – teigia J. Kaliatkaitė-Kymantienė. Anot jos, vaikas turi patirti daugybę skaudžių įvykių, kuriuos dažniausiai laiko paslaptyje. Vaikai, augdami su priklausomybę turinčiais tėvais, prisiima atsakomybę sau, bando sukontroliuoti situaciją – išpildami ar paslėpdami alkoholį, įsitraukia į žaidimus ir vaidmenis, kuriuos atlieka priklausomybės paliesti asmenys ir jų artimieji.

Anot psichologės, vaikai, norėdami padėti tėvams, labai anksti pradeda daryti daug ką už tėvus: „paguldo į lovą, kai tėtė ar mama negali iki jos nueiti, sugirdo vaistus, netgi būna, kad parūpina vaistų“, – sako J. Kaliatkaitė-Kymantienė. Ji teigia, kad pirmoji pagalba tėvams būna – neperimti atsakomybės už tai, ko jie nesugeba padaryti. Vaikai išmoksta gyventi visiškai neapibrėžtai – grįžę namo, jie nežino, ar jiems bus atidarytos durys ir kas lauks už tų durų.

„Norisi tikėti, kad pasidalijimas su artimu žmogum iš saugios aplinkos neturėtų likti tik pasidalinimu“, – sako psichologė. Anot jos, reikia nebijoti dalintis ir už šeimos ribų, jei tai gali padėti. „Reikėtų tikėtis brandžių, sveikų, neuždelstų veiksmų iš asmenis, kuris sužino apie situaciją“, – teigia J. Kaliatkaitė-Kymantienė.


Emocinė parama telefonu:

„Vaikų linija“ – kasdien nuo 11 val. iki 23 val. tel. 116111;

„Jaunimo linija – visą parą tel. 8 800 28888.


Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.