Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Nacionalinės premijos laureatas, žurnalistas A. Žostautas: „Geras pasaulio pilietis gali būti tik pažinęs savo šaknis“

TV laidų ciklo „Būtovės slėpiniai“ kūrybinės grupės narys redaktorius Albertas Žostautas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centras rengia pokalbių ciklą su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais – rašytojais, literatūros ir kitų meno sričių atstovais. Lietuvai atšventus laisvės jubiliejų, kilo mintis su ryškiais kultūros veikėjais apsvarstyti per 30 metų nueitą kelią ir padiskutuoti apie nūdienos padėtį tiek visoje šalyje, tiek meno, ypač literatūros, lauke.

TV laidų ciklo „Būtovės slėpiniai“ kūrybinės grupės narys redaktorius ALBERTAS ŽOSTAUTAS 1998 m. Nacionalinę kultūros ir meno premiją pelnė su kitais laidos autoriais – istorikais Alfredu Bumblausku ir Edvardu Gudavičiumi bei režisieriumi Algimantu Galiniu. Su ilgametę žurnalistinio darbo patirtį turinčiu pašnekovu kalbėjomės apie tapatybės svarbą, Lietuvos pergales, talentų literatūroje stygių ir „Būtovės slėpinių“ sėkmės paslaptis.

Šiemet šventėme Kovo 11-osios trisdešimtmetį. Kokių ryškiausių pokyčių per šį laiką įvyko Lietuvoje?

Skirtumai yra didžiuliai. Iki Kovo 11-osios buvo visai kitas pasaulis. Po šios datos prasidėjo sunkus, bet laisvas etapas – valstybės kūrimas. Kai kuriose srityse pažengėme labai toli – tiek, kiek dar niekada per savo istoriją nebuvome pasiekę. Kai kur pasistūmėjome nedaug. Biurokratizmas, valstybės institucijų uždarumas ir atsilikimas, sisteminio ir valstybinio mąstymo stygius, nenoras matyti žmogaus ir apie jį galvoti yra skaudžios mūsų problemos.

Žinoma, į priekį nušuoliavo ekonomika, tačiau tai daugiausia sukurta dėl asmeninės iniciatyvos. Šiuo metu silpniausia grandis yra valstybinės institucijos. Vyrauja nesibaigiančios reformos ir dažnai ne tik pažangą skatinantys pokyčiai. Didžioji dalis mūsų laimėjimų pasiekta per atskirus žmones, privačias iniciatyvas.

Kokios didžiausios Lietuvos pergalės per šiuos 30 metų?

Pergalė yra skambus žodis, asocijuojasi su Žalgirio mūšiu. Tokio lygmens pergalių juk neturime. Mirga Gražinytė-Tyla, teatro grandai, kitų sričių menininkai pasaulyje yra pasiekę labai daug. Tiesa, tokių išskirtinės sėkmės istorijų nėra labai daug, bet ir mūsų valstybė nėra tarp didžiųjų.

Patys didžiausi valstybiniai laimėjimai yra narystė Europos Sąjungoje ir NATO bei ekonominė sėkmė.

Lietuvos laimėjimas yra ir jaunoji karta, tiksliau – šviesioji jos dalis. Jos atstovų laikysena dažnai kitokia. Tarp jų nemažai turinčių tvirtą moralinį stuburą. Jie nepripažįsta melo, netikrumo, apgaulių. Tai karta, kuri supranta savanorystės, bendruomeniškumo prasmę ir imasi veiksmų. Su jais sieju dideles ateities viltis.

Apie pergales valstybės mastu kalbėti sunku ir dėl to, kad mes nykstame. Statistika rodo, kad bene sparčiausiai pasaulyje, ir tai yra vienas didžiausių mūsų valstybės pralaimėjimų.

Per tris laisvės dešimtmečius Lietuvoje matome didžiulių ekonominių pasiekimų, bet kartu ir milžinišką socialinę atskirtį. Natūralu klausti, kaip mūsų valstybėje taip galėjo nutikti. Juk biudžetas nuolatos auga, galime naudotis ir ES fondų lėšomis, o nuolat girdime kalbas apie dvi ir net daugiau Lietuvų.

Įvertinus dabartį ir pasaulio ateities tendencijas, kas laukia mūsų valstybės?

Gyvename išlikimo laikotarpiu. Ne tik dėl pandemijos. Kaip valstybė ir tauta ritamės nuo kalno. Europos Sąjungos (ES) padėtis neaiški. Daug kas priklausys nuo jos tolesnės raidos, t. y. nuo to, kokia politinė kryptis įsivyraus. Net švedai jau garsiai kalba apie tai, kad Europos Sąjunga gali subyrėti per artimiausią dešimtmetį, jeigu esmingai nesikeis ir negrįš prie tikros savarankiškų valstybių sąjungos. Dabar ji akivaizdžiai eina imperijos keliu ir aiškiai skiriasi nuo tos organizacijos, į kurią stojome. Be pokyčių ES tikrai grius, ir tik laiko klausimas kada. Taigi reikia galvoti, kaip tokiu atveju gyventume. Juk turime nedraugišką kaimynę iš Rytų.

Jeigu nesustabdysime lietuvių kultūros savinaikos ir griovimo, bus blogai. Kultūrai Lietuva skiria labai mažą biudžeto dalį jau ne vieną dešimtmetį, ir jau tapo įprasta šią sritį laikyti podukros vietoje. Todėl dažnai talentingi ir gabūs mūsų menininkai priversti ieškoti kitų kelių ir sprendimų už Lietuvos ribų. Labai akivaizdžiai trūksta valstybės palaikymo, supratimo ir adekvačios investicijos į šią sritį.

Per tris laisvės dešimtmečius Lietuvoje matome didžiulių ekonominių pasiekimų, bet kartu ir milžinišką socialinę atskirtį. Natūralu klausti, kaip mūsų valstybėje taip galėjo nutikti. Juk biudžetas nuolatos auga, galime naudotis ir ES fondų lėšomis, o nuolat girdime kalbas apie dvi ir net daugiau Lietuvų.

Jeigu negeras tendencijas sustabdysime savo šalyje (panašu, kad turėtume tai padaryti), mums pavyks atsistoti ant kojų ir išsaugoti savastį bei valstybę. Tačiau pagaliau turime pradėti gyventi tikrai demokratiškai visose gyvenimo srityse – be politinio verslo žaidimų, nuolatinių intrigų, „makaronų kabinimo“, dėl kurių nukenčia padorūs pilietiški žmonės.

Matau ženklų, kad, nors ir sunkiai, bet mėginame atsibusti ir pradėti tikrai demokratiškai ir pilietiškai tvarkyti viešąjį valstybės gyvenimą.

Ką jums reiškia lietuviška tapatybė? Su kuo pirmiausia siejasi?

Tai pats svarbiausias dalykas kiekvienai tautai. Reikia visomis išgalėmis saugoti ir puoselėti tautos unikalumą. Jo netekus, nuskursta visas pasaulis. Vienas iš pasaulio turtų ir yra tautų įvairovė. Todėl turime rūpintis savitumu. Mes juk niekada netapsime tikrais prancūzais ar vokiečiais. Geras pasaulio pilietis gali būti tik pažinęs savo šaknis ir aiškiai suvokdamas natūralius skirtumus tarp pasaulio tautų ir jų atstovų.

Pakalbėkime ir apie literatūrą. Kokios nepriklausomoje Lietuvoje pasirodžiusios knygos jums paliko didžiausią įspūdį?

Kristina Sabaliauskaitė, Jurga Ivanauskaitė… Jų knygos vertinamos ir europiniu lygmeniu. Tačiau didelio džiaugsmo dėl mūsų šiandienės literatūros nejaučiu. Kūrėjai dažnai suka stereotipiniu keliu, kad įtiktų visuomenei. Tačiau pataikavimas masiniam skoniui su menu neturi nieko bendra, nes tai tėra verslo planas, kaip sukurti prekę, labai panašią į skanią bandelę. Menas yra visiškai kitokia prekė ar tik iš dalies prekė, nes jo tikrosios kainos niekas ir niekada tiksliai negali nustatyti. Dažnai genijai įvertinami tik po mirties. Todėl menui negalima taikyti konvejeriniu būdu gaminamų produktų principų.

Šių dienų literatūroje įsigali projektinė kūryba. Tai nėra gerai, nes pradedama kurti tik parašius projektą ir gavus pinigų. Tačiau tikrasis išliekamąją vertę turintis menas dažniausiai gimsta kitais būdais. Kai viskas vyksta tik projektiniu principu, menas lėkštėja, banalėja ir praranda savo paskirtį nebūti tik preke krautuvės lentynoje.

Šiuo metu lietuvių literatūroje labai ryškių talentų nesimato, o gyvename ypatingos gausos sąlygomis. Per žmonijos ligšiolinę raidą sukurta šimtai milijonų knygų. Todėl kiekvienam rašytojui turėtų kilti klausimas, ar sava kūryba aš galiu būti geresnis už tuos šedevrus, kurie jau sukurti. Jeigu negaliu, tai tada gal reikia užsiimti kita veikla, o ne kūrybą versti amatu ir iš to krautis pinigus. Pinigai turėtų būti uždirbami kitaip. Menas neturi būti tik darbas. Vakaruose literatūra pirmiausia yra laisvalaikio reikalas. Jeigu turi pašaukimą ir talentą, tuo užsiimi po darbo, o duonai ir gyvenimui užsidirbi iš kitų veiklų.

Literatūra Lietuvoje, palyginti su muzika, teatru, tapyba, yra silpnesnė. Neturime naujų granauskų, marcinkevičių, gedų.

Valstybei kultūra yra labai svarbi. Tik kultūra gali užtikrinti giluminę valstybės gyvastį. Semiotikas Algirdas Julius Greimas yra sakęs, kad ekonomikos pažangai reikia kultūrinės revoliucijos, kuri pakeistų žmonių suvokimą, mąstymą, tik iš to atsirastų naujų medžiaginių pasiekimų.

Kaip žinome, dauguma žmonių užsikabina už blizgučių ir lieka paviršiuje, nes žmonėms labiausiai reikia duonos ir žaidimų. Tiesą sakant, ir „Būtovės slėpiniai“ buvo žaidimas. Bet prasmingas ir turintis labai aiškius tikslus – skatinti visuomenę domėtis praeitimi ir geriau suprasti istorijos vyksmą pasaulyje.

Turite didelę žurnalistinio darbo patirtį. Kaip, jūsų akimis, keitėsi padėtis šiame lauke? Kur esame dabar?

Baigiau žurnalistikos studijas. Mokiausi sovietmečio pabaigoje. Lietuvoje neturėjome publicistikos, tik propagandą. Baigęs studijas dirbau LRT Kultūros ir meno redakcijoje. Ten patyriau, kaip mokoma Lietuvos muzikos ir teatro konservatorijoje (dabar – akademijoje), kur režisieriai ir aktoriai lavinami individualiai. To meto žurnalistikos studijos buvo visiškai kitokios, o bendras žurnalistų rengimo lygis buvo neaukštas.

Kai atsivėrė laisvė, žiniasklaida buvo privatizuota. Savininkai iš karto ėmė rūpintis uždirbti pinigų sau patogiais būdais. Ne kartą mane stebino žmonės, kurie kalbėdavo apie aukštus tikslus ir įsipareigojimą visuomenei, bet už nedidelius pinigus juodą paversdavo baltu ir atvirkščiai.

Bet jaunesnės kartos žmonės žiniasklaidoje neretai jau yra kitokie. Jie padoresni, sąžiningesni, pilietiškesni. Nemažai jų tobulinosi užsienyje, ir tai teikia vilties ateičiai.

Jūsų vardas daug kam pirmiausia siejasi su legendine TV laida „Būtovės slėpiniai“. Kaip kilo šios laidos idėja?

LRT Kultūros redakcijoje su režisieriumi Algimantu Galiniu pradėjome bendradarbiauti ir kurti įvairias laidas. Po Kovo 11-osios jutome visuomenės poreikį pažinti Lietuvos praeitį. Pradėjome galvoti, kaip istoriją pateikti per televiziją. A. Galinis pasiūlė dramaturginį medžiagos pateikimo būdą: su įžanga, vystymu, kulminacija ir atomazga. Tai visai kas kita negu tik klausimai ir tik atsakymai. Gera dramaturgija leidžia išlaikyti žiūrovo dėmesį visą vyksmo laiką. Tai labai svarbu. Bet svarbu ir geri vaidmenų atlikėjai. Mūsų atveju dar turėjo būti ir geri savo srities žinovai. Pirmiausia apsisprendėme dėl profesoriaus Alfredo Bumblausko. O jis pasiūlė akademiką Edvardą Gudavičių. Abu istorikai sutiko tapti artistais ir istorines temas nagrinėti laikantis dramaturgijos principų.

Ar šiais laikais panaši laida galėtų tapti tokiu kultūriniu fenomenu, koks kadaise buvo „Būtovės slėpiniai“?

Lietuvoje buvo nusilenkta masiniam vartotojui, populizmui ir populiarumui bet kokia kaina. Kaip žinome, dauguma žmonių užsikabina už blizgučių ir lieka paviršiuje, nes žmonėms labiausiai reikia duonos ir žaidimų. Tiesą sakant, ir „Būtovės slėpiniai“ buvo žaidimas. Bet prasmingas ir turintis labai aiškius tikslus – skatinti visuomenę domėtis praeitimi ir geriau suprasti istorijos vyksmą pasaulyje. Tačiau vartotojiška visuomenė neskuba rimtai gilintis į kultūrinius reiškinius, nors, manau, kad ir šiandien besidominčiųjų istorija yra. Taigi viskas priklauso nuo visuomenės brandumo ir žmonių, kuriančių tai visuomenei bei formuojančių jos poreikius.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.