Tikybos pamoka: gamtos grožio prasmė

Unsplash.com nuotrauka

Karantinas tęsiasi, intesyviai mokomės, tad norintiems atsigauti ir kartu pagilinti žinias ir šią savaitę dalinuosi nuotoline tikybos pamoka, kuri tinka ne tik mokiniams (praeita pamoka čia). Gamta stipriai bunda, o mums reikia būti namuose, tad patyrinėsime kūriniją mene. Kaip sakė G. K. Chestertonas, kad pasaulyje atrastum naujų dalykų, nebūtina palikti savo krašto, užtenka į jį pažiūrėti naujai atvykusio keliautojo akimis. Tad šią savaitę mokomės naujai pažvelgti į savo kiemą, šalia esantį miškelį ar kambarį. 

Kodėl „Narnijos kronikų“ Aslanas yra liūtas? Arba kodėl krikščioniškame mene tiek pelikanų? Pavyzdžiui, virš Kristaus galvos:

Nukryžiavimas. Fragmentas iš vokiškos psalterio 1260. Vikipedijos iliustracija

Kairėje apačioje:

Šv. Teresės Avilietės portreto fragmentas iš Carma bažnyčios Bragoje, Portugalijoje. Vikipedijos iliustracija

Ir ant altoriaus tarp angelų:

Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikos altorius. Siluva.lt nuotrauka

Šie gyvūnai krikščioniškam mene atsirado dėl tuometinių gamtos stebėjimo ypatumų. Viduramžių gyvūnų, augalų ir gamtos elementų enciklopedijos bestiarijai aprašė gamtą, kurioje pastebėjo dalykų, priminusių dvasinę tikrovę ar net Kristaus gyvenimą ir Išganymo įvykius. Jie rėmėsi antikinių ir viduramžių mokslininkų duomenimis. Beje, „Hario Poterio“ mistiniai gyvūnai paimti iš viduramžių bestiarijų.

Liūtas

Galvota, kad  liūtas, kuris nuo seno laikomas žvėrių karaliumi dėl savo jėgos ir didingo stoto, miega atmerktomis akimis (šiandieniniai mokslininkai patikino, kad liūtai snaudžia apie 20 val. per dieną su viena atmerkta akimi). Taip pat galvota, kad gimus liūtukams, tris dienas jie miega arba gimsta negyvi, kol trečią dieną juos pažadina tėvo liūto riaumojimas, arba kitur sakoma, kad tėvas įkvepia jiems gyvybės alsavimo, taip kaip Jėzus keliasi iš numirusių trečiąją dieną. Taip pat Apreiškimo Jonui knygoje Jėzus vadinamas liūtu: „Neverk! Štai nugalėjo liūtas iš Judo giminės, Dovydo atžala. Jis atvers knygą ir nuplėš septynis jos antspaudus“ (Apr 5, 5). Tad neatsitiktinai C. S. Lewiso Aslanas, kuris yra Kristaus simbolis, imdamasis kokios nors misijos, žadinančiai užriaumoja, pavyzdžiui, kaip čia:

Pelikanas

Manyta, kad Pelikanas prikelia savo mirusius mažylius (vienur sakoma, kad pats jiems užtvoja dėl jų nedėkingumo, kitur – kad angis juos nužudo) prasiplėšdamas krūtinę ir leisdamas lesti savo kraują.  Jis kaip Kristus, kuris, atpirkdamas mus savo krauju, prikelia amžinajam gyvenimui. Šiaip atrodo, kad pelikanai labai švariai matinasi, tad nežinau, kur žmonės galėjo pamatyti kraujo ant jų krūtinių, bet  to meto gamtos mokslai nebuvo taip ištobulinti kaip šiandien. Vis dėlto negalima nurašyti senojo gamtos stebėjimo kaip niekinio, nes kai kurie jų pastebėjimai buvo ypač tikslūs: pavyzdžiui, jau IV a. prieš Kristų filosofas Aristotelis pastebėjo, kad delfinas nėra žuvis, o šv. Tomas Akvinietis jau XIII a. vienoje teologinėje knygoje kaip neabejotiną dalyką rašo, kad žemė yra apvali.

Kodėl mums visa tai svarbu?

Krikščionys visais laikais tikėjo, kad kūrinijoje Dievas paliko ženklų apie save ir apkritai apie dvasinę tikrovę. Todėl gamtos įvaizdžiai tokie dažni krikščioniškame mene, pavyzdžiui, lelijos parodyti skaistumui (šiame paveiksle angelas praneša Mergelei Marijai, kad ji pagimdys Dievo sūnų),

Apreiškimas, fragmentas. Simone Martini (1284 –1344) ir Lippo Memmi (1317–1347). Vikipedijos iliustracija

o raudoni gvazdikai – Kristaus kančiai, kurie paveiksluose vaizduojami prie dar mažyčio kūdikėlio Jėzaus, kaip jo būsimo išganomojo veiksmo ženklai. Tik čia vaizduojamas ne mums įprastas gvazdikas, kurį perkame gėlių parduotuvėse, o greičiausiai panašūs į šį, nes jo lapeliai primena dobilo, o dobilo lapai – vinis, kuriomis buvo prikaltas Kristus. 

Leonardo da Vinci. Gvazdikų Madona. Vikipedijos nuotrauka

Krikščionys sau leido gamtą naudoti kaip simbolį, nes ir pats Jėzus, kalbėdamas apie Dangaus karalystę, vartodavo palyginimus iš žmonių pasaulio (su Dangaus karalyste yra kaip su garstyčios grudeliu, kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą ir t. t.). Kaip rašė popiežius emeritas Benediktas XVI – visa kūrinija ir apskritai visa žemiška tikrovė yra kaip vienas didelis palyginimas, per kurį mums atsiveria dvasinis pasaulis.

Čia galite pavartyti, kaip atrodo vienas iš bestiarijų (jie dažniausiai prasidėdavo iliustracija, vaizduojančia gyvūnams vardus duodantį Adomą), o čia bestiarijų įrašų paskaityti anglų kalba.

Užduotis

Šią savaitę su mokiniais kūrėme savo bestiarijų, tik ne viduramžių, o šiuolaikinį. Jei esate mokytoja, nebūtinai tikybos, galite sukurti savo klasės, o jei ieškote veiklos su savo vaikais, šeimos ar net giminės bestiarijų. Mūsiškio bestiarijaus gamtos pasaulio elementai pasimatė labai įvairiai: įžvalgiai, šmaikščiai, nuoširdžiai, mielai, guodžiančiai, drąsinančiai, filosofiškai ir net teologiškai. 

Žibutė

Devintokės Agnės nuotrauka

Žibutė praneša apie pavasarį. Įdomu tai, kad žibuoklių sėklas išnešioja skruzdėlės. Žibutė tarsi pranašas skelbia Gerąją Naujieną, o mes turėtume būti tarsi skruzdėlės, kurios išnešioja tos Gerosios Naujienos krislelius taip toli, kaip gali. Ypač šiuo metu, kai viskas sustojo, skuba, bėga tik virusas. Galime stabdyti paniką ir dalintis tais krisleliais.

Zebras

Dešimtokės Aurėjos iliustracija

Zebras viso labo turi tik dvi dominuojančias spalvas: baltą, kuri simbolizuoja šviesą, gėrį, dieviškumą, grynumą ir tyrumą (ji yra laikoma tobulumo spalva), bei juodą, kuri parodo galią, eleganciją, mirtį, blogį ir paslaptį. Taigi šias dvi kontrastingas spalvas ir jų reikšmes galima interpretuoti ir taip, jog gyvenime yra būtini kontrastai, nes tik taip galima pažinti jį visą.

Kambarinė gėlė

Dešimtoko Beno nuotrauka

Nufotografavau savo didelę kambarinę gėlę, nes vos prieš 3 dienas iš jos stiebo išaugo keistas žalias augalėlis, ir mes su tėčiu nusprendėme jį pamerkti į vandenį ir pažiūrėti, kas išeis. Nors dabar dėl karantino gyvenimas yra sustojęs, Dievui jis niekada nestoja. Gyvenimas tęsiasi, gyvybė plečiasi, ir viskas ateityje bus gerai. Tikiuosi visa tai pasitvirtins, ir tas mažasis augaliukas kažkiek išaugs.

Šuo

Vienuoliktokės Elzės nuotrauka

Mano šuo Karis turi tik dvi būsenas: arba labai kietai miega, nekreipdamas dėmesio į aplinkinius garsus ar jo glostymą, kalbinimą, arba trykšta energija ir nenustygsta vietoje. Manau, kad Kario neišdildomas noras viską pažinti prilygsta karšto tikėjimo krikščioniui: kai jis ieško atsakymų, ieško energingai, kai bendrauja su kitais, bendrauja su entuziazmu, o Dievą garbina visiškai Jam atsiduodamas. Žinoma, be poilsio, tiek dvasinio, tiek fizinio, neišgyventų bet koks žmogus, todėl gerai pailsėti prieš veikiant yra būtina. 

Katė

Devintokės Emilijos nuotrauka

Katinai (ypač naminiai) laikosi 3-iojo Dievo įsakymo – jie ilsisi ne tik sekmadienį, bet ir visas kitas šešias savaitės dienas.

Katė Pika

Vienuoliktokės Lauros nuotraukos

Mano pusseserės katė Pika mėgsta, kai jai rodomas dėmesys, tačiau, jei kas nepatinka, iškart tai pareiškia. Pika visąlaik nenusileidžia kitų užgaidoms. Taip ir gyvenime, galim daug ko prašyti, bet ne į viską bus atsakyta, nes nebūtinai to, ko norim, mums iš tikrųjų reikia.

Jūrų liūtas

Vienuoliktokės Liepos piešinys

Dėl karališkai atrodančios galvos ir ūsų jis yra vandenų liūtas, o jo kūnas užsibaigia undinės uodega. Nors iš pažiūros kūno spalva yra tiesiog pilka, tačiau dėl savo glotnumo ir sąlyčio su vandeniu ji gali atspindėti visas spalvas. Nors jūrų liūtas labai daug sveria, vis dėlto yra labai grakštus ir judrus (kai reikia užšokti ant aukštai išsikišusių ledo lyčių). Jį būtų galima būtų gretinti su krikščionybe, mat yra tvirta ir nedaloma, tačiau prisitaiko prie išorės pokyčių.

Vandenynas

Devintokės Dominykos nuotrauka

Vandenynas yra vienas laisviausių ir nuo nieko nepriklausomų dalykų. Joks žmogus negali jam įsakinėti. Galbūt kai kurie jo bijo, nes žino, jog jis nėra jų galioje. Bet yra tokių, kurie prie vandenyno atsipalaiduoja, nes jis jiems kaip laisvės ženklas, išsilaisvinimas nuo bet ko, kas laiko surakintus. Visgi vienas dalykas ir vandenyną gali paveikti. Mėnulis. Ir man patinka įsivaizduoti, jog kai labai myli žmogų, jis darys tau įtaka nesvarbu kokie laisvi abu būtumėt.

Pavilnio pabaisa

Dešimtoko Pauliaus nuotrauka

Šiai gauruotai pabaisai vardą suteikė vietos gyventojai: šuo daugelį metų garsėja kaip apylinkės sergėtojas, būtent dėl to pramintas mikrorajono vardu. Šuns juodas- baltas kailis reiškia, kad jis nesiilsi nei dieną, nei naktį: juodoji kailio dalis susilieja su tamsiu, tik Mėnulio nutviekstu dangumi, tuo tarpu baltoji – su akinamai žėrinčia Saulės šviesa. Pabaisa pasižymi agresyviu lojimu, kuris girdėti net gretimuose kaimuose (Naujojoje Vilnioje). Aršiai lodamas monstras siekia kompensuoti savo smulkų sudėjimą ir, pamanytum, nebauginančią išvaizdą. Tai moko ir mus narsiai kovoti už savo įsitikinimus, nepaisant to, kokie smulkūs, nereikšmingi jaučiamės. 

Gulbė

Vienuoliktokės Rimantės piešinys.

Gulbės yra amžinos meilės simbolis. Ne tik todėl, kad iš savo ilgų kaklų sudaro širdies formą, bet ir todėl, kad visą gyvenimą praleidžia su išsirinktu partneriu. Besąlygiškas atsidavimas, ištikimybė, partnerystė, neišblėstanti meilė – savybės, kurias žmonės galėtų perimti iš gulbių, saugoti bei branginti. Krikščionybėje gulbė giesmininkė tapo mirštančiojo ant kryžiaus Išganytojo dejonės alegorija. Išskleisti gulbės sparnai primena angelo sparnus (bent jau tokius angelo sparnus įsivaizduoju aš).

Kalnai

Dešimtokės Rimantės nuotrauka

Kalnai yra aukšti, įspūdingi, didingi ir paslaptingi. Tačiau juose ir pilna grožio, meilės ir gyvybės. Kalnai yra galingi – sugeba sulaikyti plaukiančius debesis, paslėpti kylančią ar besileidžiančią saulę. Žmogus pamatęs kalną dažniausiai pagalvoja: koks didelis kalnas! arba kaip norėčiau užlipti iki šio klano viršūnės. Taip visi ieško aukštumų ir kontakto su tuo, kas atrodo nepasiekiama.

Vakaro dangus

Vienuoliktoko Kasparo nuotrauka

Vakare matomas dangus pilnas visokiausių atspalvių. Dangus nebūna toks pat antrą kartą. Jis yra lyg amžinybė, beribė erdvė. Taip pat dangus yra tarsi improvizacinis meno kūrinys… tik kieno jis?

Kaip tau ši užduotis?

Man ši pamoka labai patiko, nes anksčiaunebuvau girdėjusi apie bestiarijus, jie atskleidė, kad kiekviena kūrinijos detalė yra apgalvota ir turi savo reikšmę. Ir mane tai paskatino apgalvoti, kad kiekvienas dalykas mūsų gyvenime turi kažkokią priežastį, ir ypač šiuo sudėtingu laikotarpiu labai lengva pasimesti liūdesyje ir neviltyje, tačiau manau, kad tik po kuriuo laiko pamatysime tikrąją prasmę, kodėl esame čia, dabar ir su žmonėmis, kuriais esame.

Dešimtokė Guoda

Man patiko atlikti šią užduotį, nes mėgstu fotografuoti gamtą. Buvo labai įdomu sužinoti, kaip gyvūnai anksčiau buvo vaizduojami krikščioniškajame mene, kokią reikšmę jie turėjo. Aš supratau, kad šis laikas ne mokykloje gali būti susikaupimo, savo vidinio pasaulio pažinimo laikas bei buvimas kartu su artimiausiais žmonėmis.

Dešimtokė Ula