Ne aš mušu, verba muša. A. Baltėno fotoistorija apie nykstančią lietuvių tradiciją

Tekstas ir fotografijos perpublikuojami iš Vilniausgalerija.lt

„Vilniaus galerija“ kviečia pamatyti fotografo Arūno Baltėno nuotraukas, kuriose šis autentiškas procesas įamžintas Kriaučiūnuose ir Čekoniškėse – Vilniaus rajone esančiuose kaimuose, garsėjančiuose verbų rišimo tradicijomis. Tekstą apie tai parengė Saulė Matulevičienė.

Verbų sekmadienis užbaigia gavėnią ir pradeda Didžiąją savaitę, pasiruošimą Velykoms. Šventės ištakos siekia IV amžių, kai formavosi velykinio ciklo liturgija, pradėta švęsti evangelijose aprašomo Kristaus įžengimo į Jeruzalę šventė. Vienose evangelijose rašoma, kad Kristui po kojomis buvo klojamos medžių šakos, kitose paminimos palmių šakos (NT 1972: 71, 252). Jau IV amžiaus pabaigos šaltiniai liudija, kad šiam įvykiui prisiminti paskutinį gavėnios sekmadienį Jeruzalėje į šventines mišias žmonės ateidavo nešini palmių ir alyvmedžių šakelėmis.

Įvairiuose krikščioniškuose kraštuose formavosi saviti šventinimui skirtų puokštelių kūrimo papročiai. Visoje Lietuvoje verbos rišamos iš gluosnio ir kadugio šakelių, o į Šiaurės Vakarus nuo Vilniaus esančiuose kaimuose susiformavo savita šio krašto verbų tradicija – čia jos rišamos iš sausų gėlių ir žolynų. Augalai šioms verboms renkami, džiovinami ir dažomi ištisus metus, po to ant lazdyno kotelio rišamos natūralios arba dažytos gėlės bei kiti augalai. Verbų sekmadienį jos šventinamos bažnyčioje, o vėliau laikomos garbingoje namų vietoje.

Verbų rišimo tradicija Vilniaus krašte šiais metais įtraukta į nacionalinį Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.