Atsiprašau, bet pakalbėkime apie mirtį

Galėjo būti „Praszau sukalbėti Sweika Maryja“ arba „Prosi o Zdrowaś Maryjo“ – tiksliai neatsimenu, nes po to ir tose pačiose, ir kitose kapinėse mačiau ne vieną tokio įrašo variaciją ir įsitikinau, kad seniau žmonės žinojo, ką daro. Labai apsukru – kapą lankantis giminaitis ar prašalaitis, pažvelgęs į paminklą, neišvengiamai perskaito tekstą ir turi maldą sukalbėti, nes nepadaryti, ko esi velionio prašomas, būtų tiesiog nemandagu. Esu užsiminusi artimiesiems, kad man tai atrodo puiki idėja ir norėčiau tokio įrašo ant savo kapo. Reakcija visada būdavo atšiauri: ką čia kalbi, nešnekėk nesąmonių, koks dar kapas, kokia dar mirtis ir pan.

„Anksčiau žmogus žinojo (o gal tiktai nujautė), kad nešiojasi mirtį savyje kaip vaisiaus branduolį. […] Žmogus turėjo mirti, ir tai teikdavo jam savotiško orumo ir tylaus išdidumo“ (Raineris Maria Rilke „Maltės Lauridso Brigės užrašai“, vertė Antanas Gailius). Ir sakyti nereikia, kad šiais laikais dauguma mūsų esame šį žinojimą ar nuojautą praradę, beveik niekada nesukame sau galvos dėl galutinių dalykų ir labai retai prisimename žmogiškos būklės trapumą. Mirtis nebeatrodo natūrali, todėl bet kokia kaina stengiamės jos neprisiminti ir juolab neminėti. Pradėdamas kalbą šia tema jautiesi tarsi turėtum atsiprašyti.

Štai praėjusią savaitę išpublikavus amerikietės gydytojos tekstą, kurio pagrindinė mintis ta, kad COVID-19 suteikia šansą mums nustoti ignoruoti savo laikinumą ir prisiminti prarastą ruošimosi mirčiai meną, sulaukėme pasipiktinusios skaitytojos reakcijos. Kodėl bauginate tautą, klausė ji. Kritikos sulaukia ir apie neišvengiamą mirtį dėl pandemijos prabilę politikai, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Johnsonas, perspėjęs visuomenę, kad ruoštųsi netekti artimųjų.

Galėtume diskutuoti, ar tai turėtų sakyti politikai, bet tikrai turėtų Bažnyčių vadovai. Nemenkai vainotas Kenterberio arkivyskupas Justinas Welby, pirmąjį savo kreipimąsi į tikinčiuosius dėl koronaviruso pradėjęs priminimu, kad svarbu kruopščiai plauti rankas ir saviizoliuotis. Atsirado tai pavadinusių lėkšta Anglikonų Bažnyčios vadovo lyderyste, juk tą patį nuolat kartoja sveikatos apsaugos specialistai. Kodėl Katalikų ir Anglikonų vyskupai beveik neturi ką pasakyti, pandemijos metu išryškėjus žmogiškajam marumui, ir pernelyg primena biurokratus? Tokį klausimą svarstyti žurnalo „The Spectator“ tinklalaidės „Holy Smoke“ vedėjas Damianas Thompsonas pasikvietė neseniai kataliku tapusį Gaviną Ashendeną, buvusį anglikonų vyskupą ir karalienės kapelioną (2008-2017 m.).

Bažnyčios, anot jo, yra tikros ekspertės dviejų klausimų, įprastai išstumtų iš sekuliarios visuomenės diskurso, bet plintant koronavirusui, vis dažniau prisimenamų plintant koronavirusui – tai mirtis ir antgamtė. Tai palanki proga Bažnyčioms „siūlyti savo interpretacinį naratyvą ir patirtį“, teigia G. Ashendenas. Jis puikiai supranta, kad vyskupai nenori būti apkaltinti esamos jautrios situacijos išnaudojimu savo žiniai skleisti, bet tokių kaltinimų, jo teigimu, iš priešiškų Bažnyčiai žmonių neišvengsi. Pasak buvusio anglikonų vyskupo, neverta bijoti piktų reakcijų ir tiesiai kalbėti, kad sunku išgyventi žmogišką netvarumą, tačiau mirtį galima priimti su pasitikėjimu, nes Kristus prisikėlė.

G. Ashendeno nuomone, subiurokratėję vyskupai yra kaip Stokholmo sindromo aukos, kurių pagrobėjas – sekuliarizmas. Dėl to jiems nebepavyksta be įtampos visuomenei kalbėti apie Dievą ir religinę patirtį. Buvęs karalienės kapelionas įsitikinęs, kad „esame labai svarbioje kryžkelėje, kurioje Bažnyčia nebegali sau leisti tylėti apie mirtį ir antgamtę, metafiziką, kitaip nustos bet kokios reikšmės viešojoje erdvėje“.

Žinoma, G. Ashendenas atkreipia dėmesį, kad kaltinti vyskupų nereikėtų, nes jie pažįsta savo auditoriją. Net jei laikome save krikščionimis, vargiai beturime nuoseklią įsitikinimų sistemą. Kaip yra rašęs kardinolas Josephas Ratzingeris: „šiuolaikinio žmogaus, taip pat šiandienio krikščionio, amžinojo gyvenimo jausmas tapo stebėtinai silpnas; pamokslų apie dangų, pragarą ir skaistyklą šiandien sunkiai kur beišgirsi. Dar kartą paklauskime: kodėl taip atsitinka? Manau, jog tai esmingai susiję su mūsuoju Dievo bei jo santykio su pasauliu įsivaizdavimu, kuris iš bendrosios sąmonės įsisunkė į tuos, kurie trokšta būti krikščionimis bei tikinčiais žmonėmis. Vargiai begalime įsivaizduoti, kad Dievas išties ką nors daro pasaulyje ir žmogaus atžvilgiu, kad jis pats veikia istorijoje. Mums tai atrodo mitiška ir tamsybiška.“

Krikščionybė per du tūkstančius metų tvarkėsi ne su viena epidemija. Antonino maras II amžiuje ne tik pražudė apie ketvirtį Romos imperijos gyventojų, bet ir prisidėjo prie krikščionybės paplitimo, nes krikščionys savo pasiaukojančiu pavyzdžiu liudijo santykį su mylinčiu Dievu – jie rūpinosi sergančiais, kitų gyvybes vertindami labiau nei savo. Ir dabar matome savo tarnyste kitiems įkvepiančių kunigų, vienuolių ir pasauliečių pavyzdžių. Tačiau ne tik artimo meilės darbai, bet ir pritarimas apreikštoms tiesoms liudija asmeninį santykį su Dievu, autentišką krikščionybę.

Būtų gerai, jei ne tik vyskupai nebijotų ištarti guodžiančių žodžių apie amžinąjį gyvenimą per spaudos konferencijas kartu su praktinėmis instrukcijomis dėl liturgijos, bet ir mes patys, visi, kurie esame Bažnyčia, nevengtume žmogiškosios būklės klausimo pokalbyje su savimi ir kitais.

Naudingų patarimų mums, ne savo noru dabar išgyvenantiems daugiau vienumos nei įprasta, davė Los Andželo vyskupas augziliaras Robertas Barronas, kurio įžvalgų taiklumu ir gelme nesiliauju džiaugtis. Jis priminė garsiąją Blaise’o Pascalio frazę, kad visos žmonijos bėdos kyla iš to, kad nesugebame ramiai pabūti savo kambaryje, ir pakvietė privalomą karantiną laikyti proga imtis esminių gyvenimo klausimų. Kokiu būdu? Vyskupas siūlo išsitraukti Bibliją iš stalčiaus gilumos, pagaliau pradėti skaityti seniai norėtą dvasinę literatūrą, pavyzdžiui, Augustino „Išpažinimus“ (neseniai pasirodė naujas pataisytas lietuviškas leidimas), išėjus pasivaikščioti į atokią vietą, sukalbėti rožinį. Jį meldžiantis daugiau nei 50 kartų prisiminsite savo mirties valandą. Stiprus memento mori.

Jei perskaitėte tekstą iki šio paskutinio sakinio, sukalbėkite, prašau, vieną „Sveika Marija“ už COVID-19 aukas.