Lietuvos miestų ir miestelių modernizacija: Marijampolė

Čekų Konrado cirko karuselė, veikusi 1930 m. Laisvės a. (dab. V. Kudirkos g.). Jakovo Fridbergo / Marijampolės kraštotyros muziejaus nuotrauka

Marijampolės raida tarpukariu kone preciziškai tiksliai atkartoja bendrąją Lietuvos apskričių centrų vystymosi trajektoriją. Po 1922 metų žemės reformos miestai plečiami prijungiant parceliuojamų dvarų žemes. Šiose teritorijose formuojasi naujosios miesto dalys, statomi nauji, dažniausiai mediniai, pastatai.

Svarbesnėms visuomenės funkcijoms dygsta vienas kitas puošnus, istorizmo stilistikos mūrinis objektas. Kultūriniam administraciniam bei prekybiniam gyvenimui išnaudojama ir esama, dažniausiai iš carinės Rusijos paveldėta infrastruktūra. Maždaug 1930-aisiais bemaž kiekviename mieste pasirodo vienas kitas „moderniškos“, naujosios architektūros objektas, pradeda ryškėti su tarpukariu siejami charakteringi vietovės bruožai, formuojasi naujas architektūrinis veidas. Ryškiausi pokyčiai matomi paskutiniaisiais nepriklausomybės metais, kai sparčiai išauga ambicingų visuomeninių bei privačių projektų skaičius. Šiuos dėsningumus gana lengvai atpažinsime ir Marijampolėje.

Visgi, nepaisant bendrųjų principų, kiekviename mieste galime atrasti ir individualių bruožų. Miesto unikalumas visų pirma užkoduotas planinėje struktūroje. Nepaisant to, kad Marijampolės istorijos tyrėjai priskaičiuoja keletą planų, galime teigti, kad miestelio plėtra neturėjo aiškesnės urbanistinės logikos, kurioje bent kiek ryškiau atsispindėtų tuometės miestų planavimo idėjos. Naujojoje miesto dalyje, kuri suformuota parceliuojant Kvietkiškio ir Mikalinės dvarų žemes, kvartalai buvo nevienodo dydžio, įvairių konfigūracijų.

Nors esama stačiakampių gatvių tinklo užuomazgų, tačiau jis nėra tvarkingas. Sklypai taip pat įvairaus dydžio. Vykstant statyboms, dauguma ankščiau numatytų didelių sklypų dar buvo skaidomi į 2–3 dalis. Galima daryti prielaidą, kad tokią urbanistinę struktūrą lėmė pirminis planas, kuriame numatytas gatvių tinklas, vėliau beliko jį koreguoti. Urbanistikos tyrėjas Algimantas Miškinis mini, kad 1924 metais tokį planą parengė tuometis apskrities technikas, vokiečių kilmės Rygos politechnikos instituto absolventas inžinierius Jonas Vitenburgas (Witenburg).

Gatvės grindimas 1931 m. Marijampolės kraštotyros muziejaus nuotrauka

Marijampolės ligonių kasos, V. Kudirkos g. 31, inž. Eugenijus Kliugė, 1935 m. Marijampolės kraštotyros muziejaus nuotrauka

Kiek ryškesnė miesto modernizavimo apraiška – laipsniškas mūrinės statybos gausėjimas, kurį skatino įvairios savivaldybės priemonės. 1935-aisiais buvo patvirtintas miesto planas, kuriame pažymėtos mūrinės statybos zonos. Tai centrinė miesto dalis „nuo Šešupės ir P. Armino gatvės vakaruose, iki V. Kudirkos gatvės rytuose“. Tame pačiame plane numatyti ir medinių namų su nedegiais stogais statybos plotai. Kita vertus, net ir medinei statybai skirtuose kvartaluose ilgainiui skatinta mūro statyba. 1940 m. pradžioje naujakuriams, kurie vietoje medinio namuko statė mūrinį, buvo sudaromos išskirtinės sąlygos – jie dešimčiai metų atleidžiami nuo savivaldybės mokesčių. Nors, vertinant stilistiniu požiūriu, mediniai statiniai galėjo būti ne menkiau išraiškingi modernizmo pavyzdžiai nei mūriniai, visgi mūro statyba buvo savotiškas statybų sektoriaus modernėjimo indikatorius visoje Lietuvoje.

Laipsnišką mūrinės statybos plėtrą galimą apčiuopti ir statistikos grafose. 1921–1935 m. „Marijampolėje pastatyta arti 470 gyvenamųjų namų, iš kurių būta tik 80 mūrinių“, o 1939 m. iš 112 pastatytų pastatų mūrinių jau buvo 41. Taigi proporcija akivaizdžiai augo mūro statybos naudai. Tiesa, tie patys statistiniai duomenys liudija, kad gyvenamųjų namų sektoriuje 1939 m. mūrinių namų tepastatyta 12, tuo tarpu medinių – 38. Įdomus ir dar vienas aspektas. 38 mediniuose namuose buvo įrengti 76 butai, kuriuos sudarė 124 kambariai, o tuo tarpu 12-koje mūrinių gyvenamųjų pastatų būta tik 19 butų, kuriuos sudarė 47 kambariai.

Taigi butą mediniame name sudarė vidutiniškai 1,6 kambario, o mūriniame – 2,4 kambario. Nenuostabu, kad medinė statyba siejasi su pigiausio būsto kategorija, o tokio pobūdžio statyba dažniausiai atspindi darbininkijos lūkesčius. Vienas darbininkų priemiestis pradėjo kurtis rytinėje Marijampolės dalyje, netoli geležinkelio, o kitas – „prie Šešupės ant Pabaigų kaimo ūkininkų žemės“ (Tarpučių g. rajone). Šiose vietose ir dabar yra išlikusių medinių to meto namų.

Marijampolės cukraus fabrikas, P. Armino g. 65, 1931 m. Marijampolės kraštotyros muziejaus nuotrauka

Marijampolės cukraus fabrikas, P. Armino g. 65. Jakovo Fridbergo nuotr., 1935 m. Marijampolės kraštotyros muziejaus nuotrauka

Netenka abejoti, didžiausias miesto darbdavys nuo 1931 m. buvo Cukraus fabrikas. Įmonės atsiradimas gerokai pagyvino miestelio ekonomiką. Todėl būtent šio fabriko darbuotojai iš dalies buvo tie žmonės, kurių pastangomis sparčiai augo gyvenamųjų namų skaičius mieste. Tiesa, fabrike nuolatinį darbą turėjo nedaugelis. Gamybos technologija lėmė gana ryškų sezoniškumą. Pagrindiniai gamybiniai procesai vyko spalio–sausio mėnesiais.

Tuo tarpu likusius devynis mėnesius apie 500 darbuotojų būdavo atleidžiami ir, kaip rašo to meto spauda, „neperlinksmiausiais veidais turėdavo skirstytis į savo namelius, nešdami po pažastimi maišelius su 3 kg. cukraus, kurį jiems fabrikas duoda dovanų, atleisdamas nuo darbo“. Net ir kuriant darbo vietas nebuvo išvengta nedarbo. 1939 m. minima, kad iš maždaug 3 500 darbininkų, esančių mieste, bent 600–700 yra nuolat be darbo, kas „didina skurdą, kuris miesto landynėse ir lūšnose nepaprastai didelis“.

Vertinant įmonę kaip miesto modernizacijos katalizatorių, nereikėtų užmiršti ir faktoriaus, kad darbo aplinkos standartai toli gražu ne visuomet atitiko modernaus pasaulio higienos reikalavimus. Netgi „Lietuvos aide“, tuometiniame oficioze, galime aptikti susirūpinimą darbo sąlygomis: „Kai įžengi į fabriko vidų, į kelių aukštų milžinišką pastatą, pilną katilų, cilindrų, bakų ir vamzdžių, kuriems ištiesti į vieną eilę prireiktų kelių kilometrų; kai išvysti vienmarškinius žmones prakaituojant prie katilų, kur temperatūra siekia iki 60 laipsnių arba prie garuojančio kalkių purvo, kur nosį duria bjaurus kvapas ir kur kamuoja karštis, – tada tik supranti žmogus, kokio sunkaus darbo kaina gauname tą saldųjį smėlį. Sezoniniai darbininkai už 8 valandų darbo dieną gauna apie 5 litus.“ Tuo tarpu 1938 m. įsteigus fabriko rajone valgyklą, „visai geri pietūs kainuoja 1 litą, vakarienė ir pusryčiai – po 60 ct.“

Dar vienas miestui aktualus klausimas, susijęs su fabriko veikla – fabriko skleidžiamas nemalonus kvapas. Miestų istorikai laikosi nuomonės, kad vienas iš esminių bruožų, nusakančių miesto virsmą į modernų – kvapų išnykimas. Jau nuo XIX a. prasideda švaraus oro garbinimas, kvapą siejant su ligomis. Anot architektūros teoretiko Alberto Perezo-Gomezo, „aštuonioliktame amžiuje stiprus kvapas buvo identifikuojamas su gera sveikata, o šilta vonia su nuodėmėmis ir kūniškais malonumais, o devynioliktame amžiuje viskas pasikeitė“.

Šiandien sunkiai galime nutuokti, koks miestų kvapas buvo tarpukario Marijampolėje, tačiau amžininkai neretai mini jį egzistavus. Nemalonių kvapų skleidė ne tik fabrikas ar miesto centre esanti pieninė. Miesto kanalizacija pradėta diegti tik 1939 m. Iki tol netgi modernūs namai su visais patogumais naudojosi šulinine kanalizacijos sistema. Tačiau nuotėkos iš šulinių, kaip ir paviršinis vanduo, neturėjo kur nubėgti, tad „net pačiame miesto centre buvo jaučiamas dvokimas“.

Turgaus diena Marijampolėje, Laisvės g., 1932 m. Manto Vaitiekūno asmeninės kolekcijos nuotrauka

Skveras ir ilgakromis (kairėje) J. Basanavičiaus aikštėje, apie 1938 m. Manto Vaitiekūno asmeninės kolekcijos nuotrauka

Turgaus halė, V. Kudirkos g. 30, inž. Juozas Dragašius, 1932 m. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Visgi miesto higiena neabejotinai buvo vienas iš miesto vadovų prioritetų. Ryškus žingsnis – pastangos reglamentuoti lauko prekybą. Ko gero, labiausiai nekenčiamas ir tarpukario spaudoje dažniausiai keiksnotas Marijampolės pastatas buvo vadinamasis ilgakromis. J. Basanavičiaus aikštėje įsikūrusiame vieno aukšto, pailgos formos, siaurame mūriniame pastate „tilpo apie 30 įvairių krautuvėlių, kuriose buvo pardavinėjama geležis, silkės, cukrus, tepalas ir kt.“ Kaip moraliai ir fiziškai pasenusį, šį objektą miesto valdžia nusprendė nugriauti, o vietoje jo įrengti skverą ar net pastatyti miesto rotušę.

Tuo tarpu prekybą planuota iškelti į naujai pastatytą turgaus halę (1932 m., inž. Juozas Dragašius). Sumanius gatvės prekybai suteikti kur kas civilizuotesnę formą buvo siekiama pakeisti ne tik miesto aplinką, tačiau ir socialinio elgesio formas. Visgi tai nebuvo itin paprasta užduotis. Nepaisant to, kad J. Basanavičiaus aikštę pavyko sutvarkyti, gatvės prekyba mieste neišnyko, o ilgakromis taip ir liko stovėti iki pat Antrojo pasaulinio karo.

Vytauto gatvė Marijampolėje, 1928 m. Marijampolės kraštotyros muziejaus nuotrauka

Nuomojamas namas, Vytauto g. 19, inž. J. Dragašius, 1933 m. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Šiuolaikiškesnį charakterį miestui suteikė ir tvarkomi senųjų namų fasadai. Ryškų poveikį turėjo ne tik pačių gyventojų poreikis tvarkyti savo namus, tačiau ir savivaldybės reguliavimas. Antai 1936 m. savivaldybė priėmė nutarimą, „pagal kurį visi namų savininkai už laiptus ir priebučius, jeigu jie yra išsikišę į šaligatvį, turės mokėti nemaža mokestį“. Kadangi už laiptus mokėti niekam nebuvo noro, išgriovus šiuos elementus, miestas tapo kiek modernesnis, praplatėjo šaligatviai.

Gatvių vaizdą stipriai keitė ir naujieji pastatai. Šiuo požiūriu puikus pavyzdys – Vytauto gatvė, kurioje iškilo visa plejada mūrinių apskrities inžinieriaus Juozo Dragašiaus projektuotų daugiabučių: 1931 m. pastatytas gydytojo V. Bagdono namas Vytauto g. 26, 1932 m. – fotografo Jakovo Vincbergo namas, Vytauto g. 17, 1933 m. – nuomojamas namas Vytauto g. 19 ir kt. Lyginant su senuoju gatvės siluetu, naujieji pastatai akivaizdžiai bylojo, kad į miestelį atkeliavo XX amžius.

Petro Armino pradžios mokykla, P. Armino g. 27, inž. Juozas Dragašius, 1934 m. Lietuvos centrinio valstybės archyvo brėžinys

Petro Armino pradžios mokykla, P. Armino g. 27, inž. Juozas Dragašius, 1934 m. A. Naruševičiaus nuotrauka, 20 a. 4 deš., LCVA fotodokumentų skyrius

Mokytojų seminarija, Vytauto g. 47, inž. Juozas Dragašius, 1924 m. Lietuvos centrinio valstybės archyvo brėžinys

Mokytojų seminarija, Vytauto g. 47, inž. Juozas Dragašius, 1924 m. Marijampolės kraštotyros muziejaus nuotrauka

Svarbia naujosios Marijampolės identiteto dalimi tapo edukacinių įstaigų tinklas. 1939 m. mieste buvo „4 gimnazijos, 2 amatų mokyklos, mokytojų seminarija, žemės ūkio mokykla, 32 komplektai pradžios mokyklų“. Visose šiose įstaigose mokėsi „apie 3000 mokinių, pradžios mokyklose – apie 1700, gimnazijose – apie 1000, mokytojų seminarijoje – apie 90 ir kitose mokyklose – apie 210“.

Nors patalpų mokymo procesui dramatiškai netrūko, Marijampolės negalėtume pavadinti modernios švietimo pastatų architektūros miestu. Ryški išimtis buvo modernistinės architektūros pavyzdys – Petro Armino mokykla. Tuo tarpu 1923 m. iškilusi monumentali Marijonų gimnazija bei bendrabutis, kaip ir 1924 m. pastatyta Mokytojų seminarija, nors ir tapo svarbiais švietimo ir kultūros židiniais, tačiau architektūriniu požiūriu tęsė istorinių stilių tradiciją.

Marijampolės autobusų stotis, Kauno g. 2, inž. Juozas Dragašius, 1932 m. Marijampolės kraštotyros muziejaus nuotrauka

Marijampolės geležinkelio stotis, Stoties g. 2, inž. Edmundas Frykas, 1925 m. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Vertinant architektūros požiūriu svarbiausius visuomeninius Marijampolės pastatus bei projektus, ko gero, reikėtų paminėti, kad dalis jų pasižymėjo puošnumu bei prabanga. Aplinkoje ypač išsiskyrė dvaro rūmus primenantis seminarijos pastatas. Savo unikalia ir impozantiška architektūra stebino ir geležinkelio stoties rūmai. Ne mažiau ekstravagantiškas projektas – 1939 m. inžinieriaus Karolio Reisono projektuoti Šaulių namai, kurie, deja, nebuvo pastatyti.

Nors projektas vėlyvas ir puošyba išreikšta geometrinėmis detalėmis, pastato fasadas pasižymi išskirtiniu detalių gausumu. Tuo tarpu ligonių kasos (1935 m., inž. Eugenijus Kliugė) bei naujoji autobusų stotis (1932 m., J. Dragašius), net ir būdami sąlyginai nedidelio mastelio, savo asketiškomis formomis tapo ryškiais architektūrinio avangardo pavyzdžiais ne tik Marijampolės, tačiau ir visos Lietuvos kontekste.

Marijampolės apskrities ligoninė, P. Kriaučiūno g. 2, inž. Adolfas Lukošaitis, 1939 m. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Taigi, per ganėtinai trumpą laiką tarpukario Marijampolė padarė neabejotinai didžiulį šuolį. Miestas tapo didžiausiu Suvalkijos ekonominiu, administraciniu ir švietimo centru. Gyventojų skaičius augo ne menkesniu tempu nei laikinojoje sostinėje, Kaune. Spaudos kuriami augimo epitetai taip pat menkai nusileidžia sostinei: „Namai čia dygsta kaip grybai po lietaus. Visais keliais iš kaimų ir iš kitų miestų ateina žmonės, apsigyvena čia, ieškodami naujo Eldorado ar bent duonos kąsnio.“