

2021 04 07
bernardinai.lt
Vidutinis skaitymo laikas:
Tekstas pirmą kartą publikuotas 2020 m. balandžio 7 d.
Režisieriaus Jano Komasos filmas „Kristaus kūnas“ gavo „Kino pavasario“ „Žiūrovų simpatijos“ prizą, todėl jo rodymas internetu buvo pratęstas iki dabar.
Paprasčiausioje interpretacijoje Danielis – pagrindinis veikėjas – yra kolonijoje už žmogžudystę bausmę atliekantis jaunuolis, norintis tapti kunigu. Kadangi biografijoje turi nusikaltėlio žymę, Bažnyčios taisyklės kunigu tapti neleidžia. Dėl keistų aplinkybių jis apsimeta kunigu Lenkijos provincijos miestelyje, ten tarsi įrodo esąs vertas pasitikėjimo, tačiau išaiškėjus apgaulei turi grįžti į smurtingą kolonijos aplinką. Kalinimo sistema ir Bažnyčia pasirodo kaip kone ranka rankon veikiančios, gyvenimą laužančios struktūros – Bažnyčios atveju dar baisiau tai, kad Danielis tarsi veikia pačios Bažnyčios labui ir už pastangas sulaukia tik atmetimo.
Tokia interpretacija užgauna revoliucingas stygas ir kviečia keisti ar griauti gyvenimus laužančias struktūras. Bet jei seksualinės prievartos skandalai bei dažnai girdimi lietuvių skundai, jog jų kaimo klebonas gyvena su moterimi arba stumdo kontrabandą, ką nors sako apie tai – nebent, kad Bažnyčios vadovybė neturėtų į kunigų atranką žiūrėti laisviau; kartais norėtųsi, kad būtų pažvelgusi griežčiau. Galų gale hierarchai patys stengiasi stebėti situaciją bei priimti sprendimus, ir niekas to nepadarys už juos. Jei jiems kada prireiks režisierių, žurnalistų ar feisbuko komentatorių pagalbos, jie patys paprašys.Filmą galima suprasti ir kitaip. Tarkim, jis pakartoja seną gerą schemą a là Gabrielio Axelio „Babetės puota“ ar Lasse Hallströmo „Šokoladas“ – į provincijos kaimą, kuriame žmonės gyvena persipykę ir susikaustę, atvyksta prašalaitis, netikėtu būdu parodantis, kaip įveikti susikaustymą ir sutaikantis priešus. „Kristaus kūnas“ šitą, rodos, paprastą schemą ištampo kiek įmanoma – prašalaitis yra ne bet kas, o lygtinai paleistas kalinys. Provincijos miestelyje jis apsimeta kunigu – turint omeny, kad kalbama apie Lenkiją, turbūt svarbiausiu bendruomenės žmogumi arba antru po viršaičio, kuris, beje, puikus – aukštas barzdotas vyras, važinėja su juodu „Audi“ džipu, suka biznį, kai kyla problemų, prižiūri, kad būtų tvarka, o kai yra reikalas, kunigui atveža buteliuką – tikras ATR bajorijos įpėdinis.
![]() |
Rež. Jano Komasos filmo „Kristaus kūnas“ („Boże Ciało“, „Corpus Christi“, 2019 m., Lenkija, Prancūzija, 115 min.) kadras |
Sprendimo kelias – pagal schemą: Danielis, tiesos ieškotojas, bando rasti sutarimą tarp įsiskaudinusių miestelėnų. Atlikdamas kunigo vaidmenį, jis stengiasi būti neschematiškas ir netradicinis, aiškiai žmonių gyvenimuose mato blogį ir slegiančią kančią. Moteriai per išpažintį prisipažinus, jog sudavė savo vaikui, jis greitai supranta, kad tai ne pirmas kartas ir atgailai liepa pasivažinėti su vaiku dviračiais. Jis pradeda bendrauti su gyventojais – pašneka su suaugusiaisiais, parūko ir kaip lygus su lygiais pakalba su paaugliais. Pritaikydamas kolonijoje išmoktus traumos įveikimo pratimus, padeda tėvams nugalėti skausmą, imasi atgal į bendruomenę grąžinti ir avarijoje žuvusio vyro našlę. Pabaigoje, išaiškėjus apgavystei, Danielis grįžta į koloniją, bet taikytojo darbas pajudėjo į priekį – dvi iki tol viena kitos nekentusios moterys įveikia pyktį.
Atrodytų, Danielis siūlomas kaip kvazimesijiška figūra bei idealaus kunigo modelis. Kulminacinėje scenoje Danielis atsistoja prie altoriaus, apžvelgia bažnyčioje susirinkusius žmones ir nusimeta sutaną – ekrane matyti jo raumenys ir tatыrkos, jis stovi pusnuogis, viena vertus, tarsi emociškai nuogas – galima tai suprasti kaip simbolinį prisipažinimą – kita vertus, ištiesęs rankas, tarsi nukryžiuotas, žvelgdamas į žmones, dėl kurių gerovės stengėsi, nors jie to nesuprato ir jį atmetė. Sakytum, alter Christus– kas pagal Bažnyčios mokymą ir yra Mišias aukojantis kunigas. Tuomet jis išeina iš bažnyčios ir keliauja į simbolinius pragarus – grįžta į koloniją, kur jo laukia smurtinga kova dėl išlikimo.
![]() |
Rež. Jano Komasos filmo „Kristaus kūnas“ („Boże Ciało“, „Corpus Christi“, 2019 m., Lenkija, Prancūzija, 115 min.) kadras |
Bet ne viskas taip paprasta. Danielis iš tikrųjų nesielgia kaip toks jau geras kunigas. Jis veikiau pasirodo kaip geras psichoterapeutas – jo kalbos įkvepia ir paguodžia, traumos įveikimo pratimai veikia, jis ne tik duoda patarimų, kaip spręsti nesutarimus, bet ir pats imasi iniciatyvos taikyti žmones. Filme šmėkšteli, kad jis užsiima labdara – taigi, Danielis yra ir sėkmingas nevyriausybininkas. Bet kai reikia kunigo, jis yra bejėgis. Per išpažintį jis gali patarti, bet negali duoti nuodėmių atleidimo. Parapijai susirinkus į bažnyčią, gali pametėti jautrių minčių, bet negali aukoti Mišių. Sakramentai negalioja. Jei bažnyčioje esantys žmonės sužinotų tiesą, jie būtų įskaudinti, sutrikę ir pasipiktinę. Žiūrint iš tikėjimo perspektyvos, Danielius, prisiėmęs kenčiančio Kristaus vaidmenį, iš tikrųjų tampa tik dar didesniu nusidėjėliu – tikrai tragiška istorija.
Jo bejėgystė aiškiausiai atsiskleidžia scenoje su mirštančia senute – Danielis sėdi prie jos patalo, paliečia ranką ir sako: „Jūs nemirsite.“ Ir juokinga, ir graudu – ji kone tuoj pat miršta, manydama, kad šalia jos sėdi kunigas, kuris, jai iškeliaujant į Paskutinį teismą, nei išklausė išpažinties, nei davė Viatiką. Ir dar jis kartais su chebra pašnioja gaidį ir patraukia kasiaką su parapijietės paaugle dukra. Su kuria vėliau dar ir permiega.
Danielio tikėjimas irgi atrodo keistai – jį šantažuojančio jaunuolio papasakota istorija apie tai, jog norėdamas ištrūkti iš kolonijos Danielis prisitrynė prie kapeliono, kad gautų blatą, ne visai įtikina – filmo pradžioje Danielis rodomas besimeldžiantis vienas pats, jam nuoširdžiai rūpi padėti susipykusiems ir įsiskaudinusiems žmonėms. Bet jis nesako „ne“ narkotikams ar atsitiktiniam seksui. Ar režisierius mums bando parodyti „paprastą“, „nuodėmingą“ ir todėl „žmogišką“ tikintįjį? Veikiau išėjo akimirkos troškimais sekantis dviveidis personažas.
Žinoma, Danielis nėra kažkuo išskirtinai blogas – filme nėra nė vieno veikėjo, kuris tikrai gerai elgtųsi. Našlė slepia, kad jos vyras galėjo būti kaltas dėl avarijos. Žuvusių vaikų tėvai vaidina kone šventuosius, bet nesugeba užmegzti jokio artimesnio santykio su gyvais vaikais ir imasi šantažo, sužinoję apie mintį pagarbiai palaidoti tą, kurį laiko žmogžudžiu. Paauglė slepia nuo motinos, kad jos žuvęs brolis avarijos metu buvo apsvaigęs. Kunigas, atradęs Danielį apsimetinėjantį, irgi nedrįsta sakyti tiesos ir bando viską tyliai uždangstyti. Net ir kitas, senasis parapijos kunigas kalba apie kažkokią „sunkią nuodėmę“, kuri lieka neaiški – nors tai, kad jis užsimena, jog „išpažintis visko neišsprendžia“ ir gydosi slapta nuo vyresnybės, leidžia manyti jį sergant lytiškai plintančia liga. Visi likimai – sudėtingi, persunkti kančios, kaltės ir vienokios ar kitokios tuštybės.
Ypač liūdna stebėti filme rodomus jaunus žmones – tiek kolonijoje, tiek miestelyje. Ir ten, ir ten jų gyvenimai tušti – alkoholis, narkotikai, seksas, įvairios beprasmės pramogos arba senų žaizdų knebinėjimas. Vakarų saulėlydis par excellence, skaudžiai panašus į realybę. Tai dar viena priežastis, kodėl Danielis nėra tobulo kunigo pavyzdys – gerai, jis sugeba su jaunimu bendrauti kaip vienas iš jų ir paskatinti emocinio gijimo procesą. Bet padėti ką nors iš esmės pakeisti? Atnešti į jų gyvenimus daugiau prasmės ir vilties? Nebent į paauglės mergaitės, savo meilužės, kuri kartu su juo imasi taikytojos vaidmens, bet kurią filmui baigiantis jis netaręs nė žodžio palieka.
![]() |
Rež. Jano Komasos filmo „Kristaus kūnas“ („Boże Ciało“, „Corpus Christi“, 2019 m., Lenkija, Prancūzija, 115 min.) kadras |
Tad štai manasis skaitymas – net jei ir prieš režisieriaus intencijas: tai filmas apie religiją, kuriame beviltiškai trūksta religijos. Žmonės jame arba vaikosi beprasmių pramogų, arba glaisto trūkinėjančius gerietiškus fasadus, arba dega užsisenėjusiu keršto troškimu. Pabandęs būti kunigu psichoterapeutu, Danielis gali sutaikyti keletą seniai susipykusių ir įsiskaudinusių moterų. Bet dvasinė tuštuma lieka neužpildyta. Pokyčiams čia traumos įveikos pratimų neužtenka, reikia atsivertimo.
Galbūt filmo moralas galėtų būti toks: net ir visiškoje dvasinėje dykumoje prasikala gėrio bei malonės daigai ir tai visada lieka viltimi šiam pasauliui. Bet pasakyti apie Bažnyčią jis nelabai turi ką – nebent parodyti Bažnyčiai, kaip skaudžiai ir nepakeičiamai ji reikalinga.
Daugiau apie Jano Komasos filmą „Kristaus kūnas“:
Jurgita Jačėnaitė. Artėti prie Dievo klystkeliais. „Kino pavasario“ filmai apie tikėjimą
Ramūnas Aušrotas. Gailestingumo ribos
Filmą galite pažiūrėti čia:
https://www.kinofondas.lt/filmas/kristaus-kunas-corpus-christi/
https://zmonescinema.lt/filmas/kristaus-kunas-corpus-christi-2019
https://teliaplay.telia.lt/store/video/lt.telia.title.vod.3324965
Vykdome technologijų atnaujinimo darbus. Atsiprašome dėl galimų sutrikimų.
Norite prisidėti prie pokyčių?