2020 04 10

Marius Jonaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Karavaka, arba Epidemijų kryžius

Barokinis „Tikrojo Kryžiaus“ („Vera Cruz“) bazilikos-tvirtovės (alkazaro) fasadas Karavaka de la Kruse (Ispanija, Mursijos regionas), kurio centre įkomponuotas vadinamasis Karavakos kryžius, ilgainiui imtas laikyti priemone, gelbstinčia nuo užkrečiamųjų ligų plitimo. Wikipedia.org archyvo nuotrauka

Šis Didysis penktadienis, kai pagerbiame Kristaus kryžių, paženklintas ir šiandienę mūsų kančią bei nerimą lemiančios koronaviruso pandemijos. Į Kryžių – pergalės vilties ženklą – žmonija šimtmečiais žvelgė įvairių ją kamavusių užkrečiamų ligų protrūkių metu. Vienoje garsiausių Ispanijos šventovių – Karavaka de la Kruso bazilikoje – esantis relikvijorius, kuriame saugomos Kristaus kryžiaus relikvijos, savo forma davė pradžią ypatingam kryžiui – karavakai. Kryžius su dviem nevienodo ilgio skersiniais, kurių viršutinis – trumpesnis, o apatinis – ilgesnis, ilgainiui imtas vadinti epidemijų, maro, choleros kryžiumi ir iki šiol yra laikomas ženklu, ginančiu nuo užkrečiamųjų ligų plitimo.

Karavakos kryžius. Hispanico.pl archyvo nuotrauka

Karavakos kryžiaus atsiradimas siejamas su legenda, mūsų laikus pasiekusia iš XIII amžiaus. Esama kelių viena į kitą daugmaž panašių legendos versijų, teigiančių, kad Kastilijos karalystę valdant karaliui Ferdinandui III Šventajam, o Aragoną – karaliui Jokūbui Nugalėtojui, į Iberijos pusiasalio pietrytinėje dalyje esančią ir tuomet maurų dar valdomą Mursiją iš kaimyninės krikščioniškos Kuenkos iškeliavo kunigas Genezijus Peresas Chirosas, turėjęs tikslą skleisti Evangeliją tarp musulmonų valdomų žemių gyventojų ir mokyti juos tikrojo tikėjimo tiesų.

Kunigas buvęs suimtas ir atvesdintas pas Valensijos gubernatorių Zaydą abu Zaydą, konfliktavusį su Maroko valdovų Almohadų dinastija, viešpatavusia ir Andalūzijoje. Politine prasme Zaydas abu Zaydas buvo karaliaus Jokūbo I vasalas. Krikščionybe besidomintis gubernatorius ėmęs klausinėti kunigą apie šv. Mišių esmę, ir šis jam paaiškinęs apie jų metu atnaujinamą Kristaus auką. Suintriguotas gubernatorius esą liepęs kunigui nedelsiant aukoti šv. Mišias, tačiau šis atsakęs negalintis to padaryti, neturėdamas tam būtinų liturginių indų ir reikmenų. Gubernatorius pasirūpino, kad viskas, ką esant reikalinga nurodė kunigas, būtų įgyta krikščionių valdomoje kaimyninėje Kuenkoje.

Prieš pradėdamas aukoti šv. Mišias, Genezijus apsižiūrėjo, kad tarp jam parūpintų liturginių indų ir reikmenų trūksta paties svarbiausio dalyko – kryžiaus, apie kurį kunigas Zaydui abu Zaydui buvo pamiršęs pasakyti. Baimės ir nevilties dėl savo išsiblaškymo apimtas, pranešė gubernatoriui negalintis įvykdyti jo įsakymo ir aukoti šv. Mišių, tačiau pirštu rodydamas į langą Zaydas abu Zaydas paklausė: „Ar ne tai yra tai, ko tau trūksta?“ Pažvelgęs į lango pusę, Genezijus jame išvydo du kryžių laikančius angelus. Vieną stebuklą sekė kitas.

Konsekracijos metu, žvelgdamas į Genezijaus iškeltą ostiją, Zaydas abu Zaydas sustingo iš nuostabos, nes joje išvydo su meile į jį žvelgiantį nuostabų kūdikį. Pasak legendos, šis stebuklas įvykęs 1232 m. gegužės 3 d. Kadaise šią dieną liturginiame kalendoriuje buvo minimas Šv. Kryžiaus atradimas, primenantis tai, kaip Romos imperatoriaus Konstantino Didžiojo motina – šv. Elena – Jeruzalėje surado tikrąjį Kristaus kryžių. Teigiama, kad tą pačią dieną Zaydas abu Zaydas su savo šeimynykščiais nusprendė pasikrikštyti, priėmė krikščionišką Visentės (Vicente) vardą ir gavo Bellvis pavardę. Jo žmona pasirinko Elenos vardą. Tuo tarpu naujai pastatytoje šventovėje saugotas kryžius netruko išgarsėti kaip Karavakos kryžius.

Karavaka de la Kruso bazilikoje saugomas relikvijorius su Kristaus Kryžiaus relikvijomis. Relikvijoriaus forma (kryžius su dviem skirtingo ilgio skersiniais) davė pradžią vadinamajai karavakai – epidemijų kryžiui. Kapliczki.org.pl archyvo nuotrauka

Iki galo nėra aišku, kaip kryžiaus su dviem skersiniais formos relikvijorius (kuris buvo 17 centimetrų aukščio, o jo skersiniai – 7 ir 10 centimetrų ilgio) su Šventojo kryžiaus relikvijomis atsidūrė Karavakoje. Esama prielaidos, kad jis galėjęs priklausyti pirmajam Jeruzalės patriarchui Arnulfui, o į Karavaką atkeliavo kartu su Saliamono arba Jeruzalės šventovės neturtingųjų Kristaus brolių, geriau žinomu kaip tamplieriai, ordinu, kuris XIII amžiaus antrojoje pusėje perėmė Karavakos alkazarą (tvirtovę). Kryžių su relikvijomis tamplieriai galėję gauti iš kito Jeruzalės lotynų patriarcho – Roberto Nantiečio.

Kita versija teigia, kad kryžių rekonkistos (karų su maurais) metu 1241-aisiais atkovojo ir tamplieriams padovanojo Kastilijos ir Leono karalius Ferdinandas III Šventasis. Bet kuriuo atveju relikvijorius su „Tikrojo kryžiaus“ relikvijomis netrukus išgarsėjo stebuklais. Pasakojama, kad vieno iš mėginimų atkariauti alkazarą metu maurai užnuodiję vandenį, kuriuo naudojosi apsiausti tamplieriai. Laimė, priešo apgultoje tvirtovėje buvę keletas vyno pilnų vynmaišių. Stebuklingąjį kryžių panardinus į vyną, ne tik šis įgijo gydomųjų savybių, bet įpylus jo į užnuodytus šulinius šiuose esantis vanduo tapo švarus ir geriamas.

Apie stebuklingąjį kryžių garsas apskriejo visas krikščioniškas Iberijos pusiasalio karalystes, jo garbei vietovės pavadinimas papildytas, pridedant de la Cruz – Kryžiaus Karavaka. Ankstyviausios žinios apie Karavaka de la Krusą, kaip svarbų piligriminių kelionių tikslą, yra iš XIV amžiaus antrosios pusės. Piligrimystės ir kryžiaus relikvijų garbinimo tradicijas puoselėjo ir iš tamplierių Karavakos tvirtovę perėmęs Santjago arba Šv. Jokūbo kalavijuočių ordinas, tačiau 1934 m. – Antrosios Ispanijos Respublikos laikotarpiu, itin sustiprėjus antikatalikiškai propagandai, kryžiaus relikvijorius buvo pavogtas, ir jo likimas iki šiol nėra žinomas.

1945 metais popiežius Pijus XII Karavakos bazilikai padovanojo dalelę „Tikrojo Kryžiaus“, kurį IV a. į Romą iš Jeruzalės atgabeno imperatoriaus Konstantino Didžiojo motina – šv. Elena. Ši Kristaus Kryžiaus relikvija Karavakoje de la Kruse ir šiandien saugoma relikvijoriuje, kuris yra dingusio originalaus relikvijoriaus kopija. 1998 metais, per šv. popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikatą, Šventasis Sostas tarp senosios maurų tvirtovės sienų 1617–1703 metais iškilusiai Karavakos Švenčiausiojo ir Tikrojo Kryžiaus bazilikai suteikė teisę in perpetuum (visam laikui) kas septynerius metus skelbti kaip jubiliejinius arba šventuosius. Pasaulyje yra dar keturios piligrimystės vietos, kurioms suteikta tokia teisė. Tai Roma, Jeruzalė ir dar dvi vietos toje pačioje Ispanijoje: Galisijoje esanti Santjago de Compostela bei Santo Toribio de Liébana vienuolynas, kuriame saugoma didžiausia šv. Elenos Jeruzalėje surasto „Tikrojo Kryžiaus“ relikvija.

Ištisus šimtmečius Karavakos kryžius laikytas apsauga nuo nelaimių, staigios ir netikėtos mirties, prakeiksmo, vagysčių, audrų ir perkūnijos (todėl Vokietijoje imtas vadinti Wetterkreuz – „orų kryžiumi“), tikėta jį gydant nemigą, o ypač – saugant nuo užkrečiamųjų ligų. Tokios formos kryžiai buvo kabinami ant namų durų (vidinėje pusėje) arba laikomi skrynelėse, įvynioti į violetinės spalvos šilko skiautę, nešiojami kaip medalionai. Su Karavakos kryžiumi susijusios pamaldumo tradicijos netruko išplisti Ispanijos kolonijose Lotynų Amerikoje ir Filipinuose, o jėzuitų dėka – ir po visą Europą. Pastarojoje, taip pat ir Abiejų Tautų Respublikoje, Karavakos kryžius tapo plačiai žinomas po Tridento susirinkimo.

1545 metais Tridente prasidėjus visuotiniam Bažnyčios susirinkimui, netruko pasirodyti ir maro užkratas. Susirinkime dalyvavę Ispanijos kardinolai epidemijos akivaizdoje šaukėsi Stebuklingojo Karavakos kryžiaus pagalbos. Į Romą ir kitas piligrimystės vietas Italijoje vykstantys piligrimai į namus parsigabendavo nedidelius Karavakos kryžiaus formos relikvijorius, kuriuos vadino ispaniškaisiais kryžiais arba karavakomis, karavikais. Karavakos ilgainiui įgijo ir nuolat su savimi nešiojamų medalionų formą. Teigiama, kad Karavakos kryželį Vienos apsiausties metu su savimi turėjęs ir Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jonas III Sobieskis.

Ilgainiui Karavakos kryžius tapo neatsiejamu kovos su žmoniją nuolat kamavusiomis užkrečiamųjų ligų – maro, choleros, tuberkuliozės epidemijomis simboliu ir netgi imtas vadinti maro ar choleros kryžiumi.

XVII amžiaus antrojoje pusėje išplito paprotys statyti karavakas prie įvažiavimų į kaimus ar gyvenvietes ir jų galuose, kelių sankryžose, tikint, kad šis kryžius užkerta kelią užkratui patekti ir plisti. Epidemijos metu gyventojams drausta išeiti už ribų, kurias ženklindavę tokie kryžiai. Tvirtinta, kad stipriausią apsaugą teikiantis kryžius, kuris tą pačią naktį išdrožiamas iš vieno medžio kamieno ir tuojau pat pastatomas. Neretai tarp kaimo pradžioje ir gale pastatytų kryžių būdavo ištempiamas juos jungiantis siūlas. 

Prie kaimų ir gyvenviečių statyti Karavakos kryžiai dar vadinti epidemijų arba choleros kryžiais ir laikyti apsaugančiais nuo užkrato plitimo. Kapliczki.org.pl archyvo nuotrauka

XIX amžiaus antrojoje pusėje išpopuliarėjo spausdintos kortelės su Karavakos kryžiaus atvaizdu, skirtos pritvirtinti prie laukųjų namų durų ir turėjusios apsaugoti nuo ligų, ypač anuomet dažnų choleros protrūkių, blogio jėgų ir likimo negandų. Karavakos kryžių dažnai galima išvysti daugelio ligoninių, medicinos draugijų, ypač susibūrusių kovai su tuberkulioze, herbuose. XX amžiaus pirmojoje pusėje Ispanijoje ir Lenkijoje šis kryžius vaizduotas ir pašto ženkluose, leistuose propaguoti kovą su tuberkulioze.

Su Karavakos kryžiumi sietos ir specialios maldos, leidžiami jų rinkiniai, kurie vadinti karavikais.

Ypatinga reikšmė teikta šv. Zacharijo – VIII amžiuje gyvenusio benediktinų vienuolio ir popiežiaus – maldai, arba šv. Zacharijo palaiminimui.

Tridento susirinkime dalyvavęs Antiochijos vyskupas Leonardas Karavakos kryžių papildė, įrėždamas jame septynis mažus kryželius ir aštuoniolika raidžių. Raidės ir kryželiai Karavakos kryžiuje įrėžiami tokia tvarka: viršutiniame skersinyje – +Z+DIA+BIZ; žemutiniame skersinyje – SAR / +Z+, vertikaliojoje kryžmoje – +HGF+BFRS. Šiomis raidėmis prasideda maldų, sudarančių šv. Zacharijo palaiminimą, tekstai: +(crux) Z(elus) +(crux) D(eus) I(n manus) A(nte) +(crux) B(onum) I(nclinabo) Z(elavi) +(crux) S(alus) A(byssus) B(eatus) +(crux) Z(elus) +(crucis) H(aeccine) G(utturi) F(actae) +(crux) B(eatus) F(actus) R(espice) S(lavis).

Visas šv. Zacharijo palaiminimas lietuvių kalba pateikiamas žemiau.

Kultura.wiara.pl archyvo nuotrauka

Šventojo Zacharijo palaiminimas 

+ – Crux – Kristaus kryžiau, išgelbėk mane.

Z – Zelus – Uolumas tavųjų namų tegul mane išlaisvina.

+ – Crux – Kryžius nugali, kryžius viešpatauja, kryžius vadovauja. Šventojo kryžiaus ženklu tegul mane Viešpats apsaugo nuo šio užkrato.

D – Deus – Dieve, mano Dieve, teikis mane ir šią vietą apsaugoti nuo šio užkrato.

I – In manus – Į Tavo rankas, Jėzau, maloningasis Viešpatie, pavedu savo dvasią, širdį ir mano kūną.

A – Ante – Prieš sutverdamas dangų ir žemę Jis buvo Dievas. Jo galioje išgelbėti mane nuo šio užkrato.

+ – Crux – Kristaus Kryžius yra galingas atitolinti užkratą nuo šios vietos ir nuo mano kūno.

B – Bonum – Gera tylomis laukti Viešpaties pagalbos, kad jis nuo manęs nelaimingojo atitolintų užkratą.

I – Inclinabo – Aš palenksiu savo širdį prie Tavojo nuteisinimo, kad nebūčiau sugėdintas, jog Tavęs šaukiausi.

Z – Zelavi – Dideliu uolumu užsidegiau prieš bedievius, matydamas skelbiančius ramybę, ir vien Tavimi pasitikėjau.

S – Salus – Iš tiesų, aš pats esu Tavo išgelbėjimas, – sako Viešpats. Kreipkis į mane, šaukis manęs, aš tavęs išklausysiu ir išgelbėsiu nuo šio užkrato.

A – Abyssus – Gi praraja prarajos nesišaukia ir Savo balso garsumu nuvijai šėtonus ir nuo užkrato mane išgelbėjai. Kristaus kryžius nuveja šėtonus ir tegul išsklaido užkrato suterštą orą.

B – Beatus – Palaimintas žmogus, kuris pasitiki Viešpačiu ir nesikreipia į išdidžiuosius ir neina melo keliais.

+ – Crux – Kristaus Kryžius, kuris prieš tai buvo skirtas pažeminimui ir paniekai, dabar yra skirtas garbei ir pašlovinimui. Tegul man suteikia sveikatos ir atitolina nuo šios vietos tą šėtoną ir suterštą orą, o užkratą – nuo mano kūno.

Z – Zelus – Uolumas dėl Dievo garbės sudegino mane pirmiau, nei numirsiu ir per Tavo vardą išgelbėk mane nuo šio suteršto oro užkrato.

+ – Crucis – Šventojo Kryžiaus ženklas išgelbės Dievo tautą ir nuo užkrato tuos, kurie Juo pasitiki.

H – Haeccine – Ar taip atsiteisiate Viešpačiui, kvaili ir neišmintingieji žmonės? Tesėkite Aukščiausiajam savuosius pažadus ir aukokite Dievui šlovinimo auką, ir turėkite jame viltį, nes tie, kurie Juo pasitiki, nebus sugėdinti.

G – Gutturi – Prie mano gomurio ir prie mano lūpų pridžius liežuvis, jei Tavęs negarbinsiu ir nešlovinsiu Tavo šventojo Vardo, kuris yra šventas ir išgelbsti Tavimi pasitikinčiuosius. Tavyje mano viltis. Išgelbėk, mano Dieve, nuo užkrato mane ir šią vietą, kurioje šaukiamasi Tavojo Vardo.

F – Factae – Visas dangaus skliautas apsitraukė tamsybėmis Tau, Viešpatie, mano Dieve, mirštant. Tegul būna sutriuškinta šėtono galybė, o kadangi tam atėjai, Gyvojo Dievo Sūnau, kad sugriautum šėtono galybę, atitolink nuo šios vietos ir nuo manęs, tavojo tarno, šio suteršto oro užkratą. Tegul pasitraukia nuo manęs užkrėstas oras į išorės tamsybes.

+ – Crux – Kristaus Kryžiau, gink mus ir atitolink užkratą nuo šios vietos ir mane, tavąjį tarną, teikis saugoti nuo šio suteršto oro užkrato, nes Tu esi geras ir maloningas.

B – Beatus – Palaimintas, kuris nekreipė savojo žvilgsnio į tuštybes, negandos dieną jį Viešpats išgelbės. Mano Viešpatie, Tavimi pasitikėjau, išgelbėk mane nuo šio užkrato.

F – Factus – Tapai man, Dieve, tvirtove, nes Tavimi klioviausi. Išgelbėk mane nuo šio suteršto oro užkrato.

R – Respice – Teikis, pažvelgti, Viešpatie, mano Dieve, į mane iš Tavosios didybės ir pasigailėk manęs ir dėl Tavojo gailestingumo, teikis, išgelbėti mane nuo šio užkrato.

S – Salus – Tu, Viešpatie – mano Išgelbėjimas. Išgydyk mane ir pasveiksiu, išgelbėk mane – ir būsiu išgelbėtas. Amen.