2020 04 10

Miglė Munderzbakaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Personažų fetišai filme „Zomša“

Kadras iš rež. Quentino Dupieux filmo „Zomša“ („Deerskin“ / „ Le Daim“, 2019 m., Prancūzija, 77 min.).

Aštuntasis prancūzų elektroninės muzikos kūrėjo, kino režisieriaus ir scenarijų autoriaus Quentino Dupieux filmas – juodoji komedija „Zomša“ (Le Daim, 2019 m.), kurį vis dar galima žiūrėti „Kino pavasario“ namų kino platformose, skirtas dviejų aktorių duetui: Jeanui Dujardinui (Žoržui) ir Adèle Haenel (Denisei). Išsiskyręs su žmona pagrindinis veikėjas visus savo pinigus išleidžia zomšinei elnio odos striukei. Ji ir vis augantis zomšinių daiktų poreikis lydi Žoržą visame filme. 

Veikėjai Žoržas ir Denisė – istorijos centras. Kiti personažai, išskyrus kiek dažniau čia pasirodančius viešbučio darbuotojus ir netikėtą vieno iš jų savižudybę – lyg kuriamo pasakojimo rekvizitas, fonas. Dažnai kalbant apie „Zomšą“ minima drabužio – striukės, kaip mus užvaldžiusios vartotojiškos kultūros, refleksija. Tačiau režisierius tai paneigia, teigdamas, kad filmą galėjo sukurti ir apie kitą objektą, kad ir stiklinę vandens. Jam šiuo atveju buvo svarbesnis žmogaus pakvaišimo, apsėdimo momentas. 

Žoržo zomšos apdarų pomėgis dėl finansų stygiaus tampa didžiule problema, tačiau ją netikėtai padeda išspręsti iš striukės pardavėjo gauta kino kamera. Taigi, įsigijus išsvajotą striukę ir Žoržui į rankas patekus kamerai, ne tik sukuriamas naujas vizualus įvaizdis, bet ir pradedama konstruoti nauja tapatybė – melagingas kino kūrėjo gyvenimas. Herojus, apsimetantis kino režisieriumi, artimas ir pačiam filmo kūrėjui, kuris, nepaisant kūrybinės patirties, vis dar prisistato mėgėju eksperimentatoriumi. Aplinkybėms ir toliau klostantis palankiai, Žoržo akiratyje atsiranda barmenė – montažo režisierė Denisė, neturinti galimybių savęs realizuoti kine. Ji tampa makabriško Žoržo filmo bendraautore, o svarbiausia – pajamų, būtinų naujiems zomšos daiktams įsigyti, šaltiniu. Zomšos kolekcija pildosi, o Žoržas savo užfiksuotais vaizdais dalijasi su Denise. 

Pats režisierius pažymi, kad jo personažui kinas nerūpi – jis tiesiog filmuoja turėdamas savo siekių. Pirminis Žoržo tikslas, jam kaip su gyvu žmogumi bendraujant su savo striuke, išplečiamas – nuo poreikio apsimetant režisieriumi tiesiog užsidirbti zomšiniams daiktams iki siekio sunaikinti visas kitas pasaulyje esančias striukes. Nuo manijos turėti mėgstamos medžiagos rūbus iki fanatiško poreikio būti tokiam vieninteliam. Savo filmo „aktoriams“ Žoržas moka už savo striukės atsisakymą prieš kino kamerą, vėliau šitaip išlaidauti nustojama, ir striukių perėmimo strategija pakeičiama. 

Kadras iš rež. Quentino Dupieux filmo „Zomša“ („Deerskin“ / „ Le Daim“, 2019 m., Prancūzija, 77 min.).
Kadras iš rež. Quentino Dupieux filmo „Zomša“ („Deerskin“ / „ Le Daim“, 2019 m., Prancūzija, 77 min.).

Čia tikriausiai ir priartėjama prie daugeliui filmo žiūrovų kylančių „Zomšos“ ir Larso von Triero darbo „Namas, kurį pastatė Džekas“ (The House that Jack Built, 2018 m.) sąsajų. Galima paprieštarauti režisieriui, kad tuo metu įvyksta ir tam tikra personažo, kaip filmo kūrėjo, estetinio suvokimo kaita: pasitelkęs viešbučio ventiliatoriaus sparną jis pradeda labiau apgalvoti, formuoti kamera fiksuotinas scenas, kuriose ir pats nevengia įsitraukti į kadrą. Absurdiški, šypseną keliantys veiksmai pamažu virsta jautresnio žiūrovo šiurpinimu. 

Šalia Žoržo pamišimo ne mažiau tuo persiėmusi atrodo ir Denisė. A. Haenel kuriamas personažas gal net beprotiškesnis. Gavusi galimybę kurti taip norimą kiną, ji nekelia jokių klausimų ar pretenzijų: nei dėl iš jos vis reikalaujamų pinigų, nei dėl nekokybiškai fiksuojamų vaizdų, režisieriaus negebėjimo apibūdinti, apie ką filmas, nei dėl to, kas nutinka filmo aktoriams. Dviejų manijų, beprotybių susidūrimas: Žoržui svarbiausia – zomša, Denisei – kinas. 

Režisierius Q. Dupieux, kalbėdamas apie kūrybines įtakas, mini siurrealizmą, kurio galbūt nulemta ne tik absurdiška zomšos ar kitų striukių naikinimo misija, bet ir trūkinėjantis, priežastinių ryšių stokojantis naratyvas: prie pirktos striukės tiesiog šiaip sau pridedama vaizdo kamera; nepaaiškinama savižudybė viešbutyje; vis pasirodantis ir veiksmus stebintis, nekalbusis berniukas; galiausiai filmo pabaigoje gamtos peizaže atskriejanti kulka. 

Ekrane kelis kartus parodomas dar vienas visų įvykių stebėtojas – elnias. Ar galima sakyti, kad šis filmas apmąsto, bando užtarti gyvūnus? Turbūt ne arba tik iš dalies. Dėmesys sukoncentruotas į žmogų ir keistą jo fetišą, galiausiai tampantį beprotybe, jame tvyrantį absurdišką siekį, kuris priešinamas gamtos harmonijai.

Kadras iš rež. Quentino Dupieux filmo „Zomša“ („Deerskin“ / „ Le Daim“, 2019 m., Prancūzija, 77 min.).

Q. Dupieux filmas pratęsia, netgi atkartoja tam tikrus pirmuosiuose jo filmuose intrigavusius sprendimus. Prieš dešimtmetį filme „Padanga“ (Rubber, 2010 m.) jis irgi žaidė su „atgyjančiu“ objektu, pasižyminčiu destruktyviomis savybėmis, kaip ir šiuo atveju pagrindinį herojų veiksmams inspiruojančia striuke. Kino kūrimą režisierius reflektavo ir trumpametražiame filme „Ne filmas“ (Non film, 2002 m.), kai siurrealioje situacijoje atsidūręs aktorius ne tik nesuvokia, koks filmas filmuojamas, bet, kaip ir „Zomšoje“, į pasakojimą įtraukiamos žmogžudysčių scenos. Šio filmo atveju režisierius, neretai laikomas kino chuliganu, eksperimentatoriumi, iš tikrųjų nepasiūlo nieko nauja, gal net saugiai naudojasi tam tikrą auditoriją jau sudominusia kino estetika. Nors Q. Dupieux sukurtas scenarijus turi pasikartojimų, atrodo lyg ankstesnių filmų sėkmingų elementų koliažas, taip pat šiame filme vertintinas jo paties kaip operatoriaus darbas.

Filmo stiprybe, be abejonės, tampa aktorių J. Dujardino ir A. Haenel duetas. Jų profesionali vaidyba, jaučiama sinergija tikriausiai ir išlaiko žiūrovų žvilgsnį. Prancūzų aktorius ir televizijos režisierius J. Dujardinas yra atlikęs daug įvairių vaidmenų, „Kino pavasario“ žiūrovams jis galbūt atpažįstamas iš kiek anksčiau rodyto filmo „Vienas plius viena“ (Un plus une, rež. Claude’as Lelouchas, 2015 m.). Prancūzų aktorę A. Haenel turime galimybę matyti ir kitame šių metų festivalio filme – jautrioje dramoje apie XVIII amžiaus moters padėtį – „Liepsnojančios moters portrete“ (Portrait De La Jeune Fille En Feu, rež. Céline Sciamma 2019 m.).

Filmo anonsas: