2020 04 10

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Ramybė ir grožis iš rankų, skutinėjančių margutį

Tautodailininkės Virginijos Žukauskaitės-Kazancevienės margutis. Ignalinos krašto muziejaus archyvo nuotrauka

„Marginimas, skutinėjimas tapdavo tokiu visišku nusiraminimu, kuris kitokiais būdais visai nepasiekiamas, tai esu net pavadinęs meditacija. Skutinėdamas margučius pasineri į nenusakomus pojūčius, panašiai kaip kūryboje. Tada ištinka keistas galvojimas beveik be minčių, lyg ir išnyksti, persikeli į kitą erdvę ar laiką.“

Šie poeto, eseisto, publicisto, entuziastingo margučių skutinėtojo šviesaus atminimo Marcelijaus Martinaičio žodžiai tam tikra prasme atsikartoja ir tautodailininkių, margučių skutinėtojų VIRGINIJOS ŽUKAUSKAITĖS-KAZANCEVIENĖS iš Zarasų bei ANGELĖS RAUKTIENĖS iš Šilutės pasakojimuose. Jųdviejų rankose gimstantys nepaprasto grožio raštai ant trapaus margučio lukšto kalba apie jau nykstančių lėtųjų senųjų amatų didžiulį prasmingumą – ramybės, kantrybės ir kūrybos dovanas žmogui.

Tautodailininkė Virginija Žukauskaitė-Kazancevienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Margučių skutinėtoja V. Žukauskaitė-Kazancevienė: „Pati ranka tave veda, ir raštai tartum plaukia iš vidaus“

Iš Dzūkijos kilusi tautodailininkė V. Žukauskaitė-Kazancevienė, beveik 40 metų gyvenanti Aukštaitijoje, Zarasuose, pirmą kartą tradiciniais raštais išskutinėtus margučius būdama studentė išvydo tuometiniame Etnografijos muziejuje Vilniuje.

„Mane šis grožis tiesiog pakerėjo – net neįsivaizdavau, kad ant margučio taip galima padaryti. Man augant Dzūkijoje šeimoje ir giminėje niekas taip kiaušinių nemargindavo, rinkdavosi kitus tradicinius marginimo būdus: vašku, specialiu laku, žolelėmis, svogūnų lukštais. Vaikystėje net nebuvau mačiusi skutinėtų margučių. Ir tik išvydusi juos muziejuje ir jau sukūrusi savo šeimą, kai pačiai reikėjo pasirūpinti Velykų stalu, pradėjau bandyti skutinėti kiaušinius. Žinoma, iš pradžių nieko neišėjo, sunkiai sekėsi kiaušinio nesutrupinti. Jeigu ant vieno kiaušinuko kokią gėlytę išskusdavau – jau gerai būdavo. Tačiau pamažu įgūdžių radosi vis daugiau, ir kiaušiniai vis rečiau duždavo. Dabar, kai vaikai jau užaugę ir mano skutinėjimo kelias ilgas – retas kuris sutrupa“, – savo santykį su margučių skutinėjimo tradicija pasakoja tautodailininkė V. Žukauskaitė-Kazancevienė.

Ji sako per gyvenimą visus aštrius daiktus, kokie tik pakliūdavo į rankas, pirmiausia išbandydavusi kiaušiniams skusti. Net pirkdama paprasčiausias žirklutes pirma jomis grybštelėdavo sau nagą – gal kartais tiks ir margučiams.

Zarasiškė tautodailininkė daugiausia skutinėja paprastus pirktinius vištų kiaušinius. Tačiau pasitaiko, kad per parodas žmonės padovanoja ir žąsų, stručių kiaušinių, ir visai mažų vištų kiaušinukų – savo kolekcijoje margučių skutinėtoja jų turi įvairiausių.

„Margučių skutinėjimas – sudėtinga technika, reikalaujanti daug kantrybės, laiko ir įgūdžių. O kai to neturi, taip ir būna, kad arba patį kiaušinį per stipriai paspaudi, ar peiliuką per daug įrėži, ir kiaušinis įtrūksta. Arba atvirkščiai, paspaudi per silpnai – tada raštas išeina neryškus, – skutinėjimo technikos subtilumus vardija tautodailininkė. – O mano pačios kaip kiaušinių margintojos silpnybė – kuo ryškesnio ir smulkesnio rašto skutinėjimas ir noras juo kuo labiau užpildyti kiaušinį. Kartais iš to stipraus noro, būna, net perrėžiu lukštą.“

Marginti kiaušiniai ant šieno.
Tautodailininkės Virginijos Žukauskaitės-Kazancevienės margučiai. Ignalinos krašto muziejaus archyvo nuotrauka
Tautodailininkės Virginijos Žukauskaitės-Kazancevienės margučiai. Ignalinos krašto muziejaus archyvo nuotrauka
Tautodailininkės Virginijos Žukauskaitės-Kazancevienės margučiai. Ignalinos krašto muziejaus archyvo nuotrauka
Tautodailininkės Virginijos Žukauskaitės-Kazancevienės margučiai. Ignalinos krašto muziejaus archyvo nuotrauka

V. Žukauskaitė-Kazancevienė pasakoja iš pradžių, tik pradėjusi skutinėti, nieko neišmaniusi apie tradicinius margučių skutinėjimo raštus, nes anksčiau apie tai nebuvo informacijos. Ir tik pirmą kartą jai dalyvaujant liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ konkurse, – tai buvo maždaug prieš penkiolika metų, – Ramutė Kraujalienė, anuomet komisijos narė, jai pasakė, kad pagal raštą atrūšiavus tam tikrus jos kiaušinius atsirastų tinkamų ir pirmai vietai užimti.

„Kiaušinius margindavau, kaip „galva neša“. Tačiau po tos pirmosios parodos pradėjau domėtis skutinėjimo raštais, ieškoti literatūros, kurios, palyginti su margučių vaškavimo, tuomet beveik nebuvo, galėdavai rasti tik skutinėtų margučių pavyzdžių. Žinoma, kitą kartą dalyvaudama parodoje jau mėginau daugmaž taikyti tradicinius raštus, tačiau vis tiek ir šiandien skutinėju labiau taip, kaip man pačiai gražu“, – tikina tautodailininkė.

Juk kiekvienas skutinėtojas turi savo braižą, sako ji. Asmeniškai jai gražiausi Lietuvoje Linos Valutkevičienės iš Lazdijų skutinėjami margučiai.

„Kai paimi margutį į rankas ir pradedi skutinėti, ateina nusiraminimas. Tai man labai padėdavo, kai turėjau sveikatos problemų. Namuose dažnai dėl fono įsijungiu televizorių, kad kažkas kalbėtų, nes gyvenu viena, bet kai paimu į rankas margutį – nei matau, ką rodo, nei girdžiu, ką kalba. Visa pasineriu į skutinėjimą. Ir dar nuostabu, kad kai pradedi margutį marginti, niekada nežinai, koks raštas išeis. Gali norėti vienokio ar kitokio, bet niekada toks nebus – greičiau atvirkščiai. Nes pati ranka tave veda, ir raštai tartum plaukia iš vidaus“, – pasakoja V. Žukauskaitė-Kazancevienė.

Ji prisimena, kai kadaise jai dirbant Vokietijoje ir slaugant senus žmones, vienas senelis mėgdavęs žiūrėti į ją beskutinėjančią margučius ir stebėdavęsis, iš kur čia tie raštai randasi. Tautodailininkė jam atsakydavo – kad iš galvos jie. Ne kvaila tada galva – svarstydavo senelis.

V. Žukauskaitės-Kazancevienės skutinėtų margučių paroda (iš viso menininkė personalinių parodų yra surengusi aštuonias) kaip tik šiuo metu veikia Ignalinos krašto muziejuje. Prieš pandemiją ją dar spėta atidaryti, tačiau šiuo metu tautodailininkės skutinėtais margučiais galima pasigrožėti tik virtualiai – Ignalinos krašto muziejaus feisbuko paskyroje.

Pasak V. Žukauskaitės-Kazancevienės, šiemet Velykas švenčiant namie, tai proga prisiminti tradicinius lietuvių amatus, gaivinti juos, puoštis lietuviškai ir vaikus to mokyti, ypač skutinėjimo – nes vaikams, dažnai edukacinius užsiėmimus rengiančios tautodailininkės teigimu, skutinėti margučius tikrai patinka.

Tautodailininkė Angelė Rauktienė. N. Jankausko / „Vėtrungių kelio“ feisbuko archyvo nuotrauka

Tautodailininkė A. Rauktienė: „Viskas margutyje – kaip ir gyvenime. Kaip danguje, taip ir ant žemės“

Šilutiškė margučių skutinėtoja ir skrynių margintoja, tautodailininkė A. Rauktienė sako margučių skutinėjimo tradiciją perėmusi iš savo šeimos.

„Esu kilusi iš Prienų rajono, Veiverių. Viskas mūsų šeimoje buvo daroma mamos rankomis. Ji buvo siuvėja, siūdavo merginoms vestuvines suknias, vaikeliams – krikšto marškinėlius, ir mezgė gražiai, ir nėrė. Visa tai jos rankomis atsikartodavo ir ant kiaušinuko, tik koncentruočiau, ant mažesnio ploto. Mama pamokydavo, kad raštas turi būti kuo tvarkingesnis, ornamento galai turi sueiti, vienas išpieštas šonas neturi būti kreivas ar kaip nors prasisukęs. Jeigu nepavykdavo, mama sakydavo: šitą, vaikeli, suvalgysi, daryk kitą, gražų. Taigi galiu pasakyti, kad jau kokius 62 metus žinau, kaip buvo skutinėjami margučiai – dabar man 67-eri. Suvalkijoje toks kiaušinių marginimo būdas tikrai buvo madingas. Žinote, apie margintojus vašku netgi sakydavo: „Tie, kur vašku teplioja, tai tie laiką netur.“ Nors vaškavimo technika irgi graži, bet mama jos nepamėgo. Tik labai gailiu, kad neliko išsaugotų jos margučių“, – apie iš šeimos perimtą senąją tradiciją pasakoja tautodailininkė A. Rauktienė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Jos manymu, kiaušinių skutinėjimo technika yra paprasta, tik reikia turėti daug kantrybės, skirti laiko – per valandą galima vieną, pusantro margučio išskutinėti, ir kiek mokėti piešti. O dirbti, pasak tautodailininkės – lengva, juk dabar yra mažučių peiliukų, ne taip kaip anksčiau, kai šiam užsiėmimui ir skutimosi peiliukus naudodavo, ir skalpeliukus, kuriuos nuolat reikėdavo galąsti. Dabar kiaušinius, anot šilutiškės menininkės, patogu skutinėti peiliu popieriui pjaustyti – ir galąsti nereikia, ir plona, daili linija išbrėžiama.

Tautodailininkė A. Rauktienė teigia skutinėjanti iš intuicijos: „Padedi tašką ir apie jį kaip nėrinį augini ornamentą. Pirma gražiai padarai vieną šonelį, tada – kitą. Viskas margutyje – kaip ir gyvenime. Kaip danguje, taip ir ant žemės: ir saulės, gamtos ratas, ir paukščių pėdelės, ir ta skersai kiaušinio brėžiama juosta – tai begalybės juosta: rytas, vakaras, rytas, vakaras. Pačios rankos atranda raštus. Kartais net atrodo – nematau, kaip jos dirba.“

Tautodailininkės Angelės Rauktienės margučiai. Ciklas Maironiui. Asmeninio archyvo nuotrauka
Tautodailininkės Angelės Rauktienės margučiai. Ciklas Žemaitei. Asmeninio archyvo nuotrauka
Tautodailininkės Angelės Rauktienės margučiai. Ciklas Kristijonui Donelaičiui. Asmeninio archyvo nuotrauka
Tautodailininkės Angelės Rauktienės margučiai. Ciklas Kristijonui Donelaičiui. Asmeninio archyvo nuotrauka

A. Rauktienė pasakoja po daugybės margučių skutinėjimo metų vis ieškanti dar nebandytų raštų, norinti skutinėti vis kitaip, vis įmantriau pinti ornamentus. Po 30-ies marginimo metų, 2012-aisiais, minint Maironio metus, jai kilo mintis šiam poetui skirti savo trisdešimties margučių ciklą.

„Vyras padarė penkias mažas skryneles, ir ant įvairių žolynų bei žiedlapių jose suguldžiau po šešis kiaušinukus. Šis darbas man pelnė „Aukso vainiko“ svarbiausią apdovanojimą. Ir būtent nuo tada pradėjau garsiems žmonėms, daugiausia rašytojams, skirti savo margučių ciklus: Salomėjai Nėriai, Žemaitei, Čiurlioniui. Švenčiant Donelaičio 300 metų jubiliejų, sugalvojau sukurti kalendorių, kurį kaip ir įprastą būtų galima vartyti ir skaityti: vyras pagamino dvylika rėmų, ir kiekvienai metų dienai skyriau po margutį, iš viso – 365-is – ar su citata iš Donelaičio „Metų“, ar su įvairiais ornamentais. Kiekvieno kiaušinio mažame laukelyje išdrožiau konkrečią dieną“, – savo kūrybingą margučių skutinėjimo idėją pristato tautodailininkė.

Tokius margučių ciklus A. Rauktienė jau vadina kūriniais – tai visai kas kita nei margučių dubenėlis Velykoms, draugams ar artimiesiems pasveikinti.

„Skutinėjant man pirmiausia ateina didžiulė ramybė. Ir jeigu tą valandėlę gera nuotaika, jeigu šviesa teisingai krinta, tai visą tą energiją ant margučio ir išrašai. Tiesiog brauki ir ieškai ornamentikos. Beskutinėdama pasikalbu su visais – ir su tais, kurie šalia, bet šią akimirką nepasiekiami, ir su tais, kurių nėra, aplankau visą savo giminę, apmąstau, kam kurį kiaušinį skirti“, – pasakoja tautodailininkė.

Pandemijos akivaizdoje, kai viskas, atrodo, sustojo, A. Rauktienė siūlo nepamiršti lėtųjų amatų ir būtinai juos išbandyti, perduoti senąsias nykstančias tradicijas savo vaikams. Kartu šis sustojęs laikas, pasak jos, žmones grąžina į šeimą: „Be galo gaila, kad šiemet per Velykas neatvažiuos vaikai, tačiau vis tiek marginsiu margučius ir siųsiu jiems jų nuotraukas. Bendrausime, tik kitaip. Beje, ir mano dukra yra perėmusi margučių skutinėjimo tradiciją – kasmet lauke kadagėlį puošia išmargintais margučiais.“

Tautodailininkė svarsto, kad per šias Velykas turime progą atsigręžti vienas į kitą, pabūti arčiau vienas kito – be pompastikų, be didelių užstalių. Susimąstyti, kad dažnai mums nereikia nei kitų pasaulio kraštų, nei didžiulių kruizų: „Visas pasaulis čia pat su mumis. Gali ranką ištiesti ir pasisveikinti. Ir šis pasaulis kartu telpa į marginamą kiaušinį. Žiūrėkite, juk pasaulio medžiu vadiname mažą šakelę, kurios vienoje pusėje mėnulis šviečia, kitoje – saulelė, po šaknimis gyvatėlė raitosi. Ant šakelės paukštis čiulba. Ir aš po tuo medžiu. Ir noriu, kad tu šalia po tuo medžiu būtum. Kad susitiktume, būtume drauge ir arti vienas kito.“

Tautodailininkės Angelės Rauktienės margučiai. Asmeninio archyvo nuotrauka

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.