2020 04 10

Kun. Julius Sasnauskas, OFM

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Štai medis ir jo lapai

Nukryžiuotasis ant medinio kryžiaus.
Gedimino Kajėno nuotrauka

Ketinau rašyti elegiją Didžiajam penktadieniui. Ne ne, pamaldos neatšauktos, vyks katedrose ir bažnyčiose, tiesa, uždaros, bet numatyta daug transliacijų.

Iš Jėzaus kančios istorijos ir kitų liturginių skaitinių neišnyks nė brūkšnelis. Bus rodomas ir garbinamas kryžius. Skaitomi tradiciniai maldavimai, šiemet vyskupų papildyti aktualia intencija. Ko tikrai nebus ir kas varo į neviltį, tai tušti suolai. Operatoriai veržiasi dabar filmuoti, kažkas net klausė, ar nebūtų galima per Velykas paleisti bažnyčioje drono, žodžiu, vaizdas vertinamas, kai nerealus. Mus, kunigus, atnaujintoji liturgija padarė labai priklausomus nuo tikinčiųjų bendruomenės. Kažkada užtekdavo būti altoriaus tarnu, net jei nėra žmonių. Bet kai akys bažnyčioje susitinka, jau negana tik altoriaus ir šventų veiksmų. Tuščia bažnyčia, kaip ir tuščia mokykla ar vaikų žaidimų aikštelė, reiškia negandą. Aišku, taip ir yra visur pasaulyje šį pavasarį.

Kol dūsavau pats sau, kad Didžiojo penktadienio tyla ir tuštuma bus šiemet nepakeliama, paskambino dėdė Jonas, mūsų parapijietis. Jis tikras dėdė, nes jau per aštuoniasdešimt. Guvus ir tvirtas. Tarybiniais laikais buvo aukštas automobilių inspekcijos pareigūnas. Prie Bažnyčios jį patraukė monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Kai monsinjoras pasimirė, dėdė pasuko į Bernardinus. Kada jis praneša, kad ateis į rytines Mišias, aišku, jog bus puota. Dėdės Jono krepšyje keli karšti patiekalai, pyragas, šaltieji užkandžiai ir dar šio bei to. Mišios anksti, taigi reikia keltis naktį, kad visa tai paruoštum. Dėdė Jonas taip ir daro. Dar pasitelkia žmonelę Aldoną. Abu labai rūpestingi.

Dabar dėdė Jonas išgirdo, jog kunigams Lietuvoje gresia badas. Kažkas iš Bažnyčios vadovų viešai padejavo, kad karantinas smarkiai apkarpė dvasininkų pajamas ir kad virš kaimo klebonijų pakibęs skurdas. Nežinau, turbūt tiesa. Tūkstančiai dabar netenka darbo ir pajamų. Raminu dėdę Joną, kad Vilniuje dar tikrai ne badas, pats varsčiau vienuolyno šaldytuvą. Bet neįtikinu, netrukus jis stovi prie vartų su maišeliu. Ten mėsos konservai, stiklainis sriubos, medus, sviestas, kava, medicininė kaukė.

Jėzaus kančios istorijoje, kuri skambės šįvakar tuščiose bažnyčiose, niekas nepasikeis ir negali keistis. Bet mūsų krikščioniškas pašaukimas vargu ar savo kelyje sutiks ką nors panašaus į nedorėlių kankinamą Dievo Sūnų, kurio turėtume gailėtis. Neįsivaizduoju tiesioginės pagundos atmesti, išduoti Jėzų, būti jo kaltintoju ar pasipiktinti, jog jis yra kančios žmogus, užuot tik daręs stebuklus ir mokęs, kaip gyventi. Šie punktai dirbtinai sugalvoti pamaldumo labui. Lygiai ir stovėti ar nestovėti mums po Jėzaus kryžiumi pasidarė tik sparnuotu posakiu, kol vienas garsus autorius paleido frazę, kad tikriausias mūsų kryžius yra negebėjimas būti su juo.

Negali būti lengva, su kryžiumi ar be kryžiaus, atsakyti į žmogiškojo sielvarto marias. 

Savo ryšius su Jėzaus kančios istorija įprasta nustatyti pagal tai, kiek mums patiems teko ar tenka kentėti, vargti, sirgti, patirti nemalonumų ir nesėkmių. Atsidūstame. Evangelija juk pranašavo, kad reikės nešti savo kryželį. Ilgainiui apsipranti ir susitaikai su ta mintimi. Prieš dvejus metus į Didžiojo penktadienio pamaldas ėjau tiesiai iš laidotuvių. Kai buvo metas gultis kniūbščiam priešais altorių, ant mano padų dar turėjo geltonuoti kapinių smėlis. Jaunas vyras, tiktų man į vaikus. Liko žmona, mokinukas sūnus, tėvai. Stovi visi po kryžiumi. Jėzaus ir mūsų istorijos, Dievo ir žmogaus kančia tarytum susivienija. Atrodo, suradai atsakymą, ką tau reikia nuolat perskaityti ant kryžiaus.

Bet šį pavasarį mirčių ir sielvarto visame pasaulyje taip tiršta, kad gražios, daugsyk veikusios metaforos ima strigti. Dabar suprantu, kodėl kitados protestuota prieš ketinimus statyti Osvencimo pašonėje milžinišką kryžių. Svarbu ne tai, kad čia vieno žmogaus kančia, o konclagerių krosnys prarijo milijonus. Ar kad kryžius nedera nekrikščionims, be to, ne vienas budelis nešiojo tą ženklą, tapatinosi su krikščionybe. Yra dar kita pusė. Negali būti lengva, su kryžiumi ar be kryžiaus, atsakyti į žmogiškojo sielvarto marias. Nekaltai pralietą kraują. Net į vieno žmogaus ašaras. Kryžius nebus kančios pateisinimas nei žvalus pažadas, kad pakentėjus, pagal Dievo scenarijų, išauš Velykų rytas. Biblija, neišskiriant nė evangelijų, nustėrusi priešais kančias ir mirtį, visai nemėgindama sugalvoti sklandų paaiškinimą. Ir Kristaus prisikėlimas to nedaro, ne veltui tikinčiųjų jis išsyk pristatytas ir papasakotas kaip paslaptis. Tebevadinamas paslaptimi, nes žmogaus kentėjimų ratas sukasi toliau tuo pačiu greičiu. Ar aiškiai per greitai, kaip dabar visi išsigandę mato.

Ar turi ką bendra be paliovos spragsintis mirčių skaitliukas ir tuščioje bažnyčioje iškeltas nukryžiuoto Dievo Sūnaus atvaizdas? Šiokia tokia paguoda skausme ir baimėje? Solidarumas su mirties nugalėtoju, kad jis priimtų į savo draugus, pasidalytų pergalės vaisiais? Dieviškoji ironija – beje, nebe pirmąsyk? Žmonių apleistos bažnyčios, vadintos gyvojo Dievo namais, staiga pasidarė labiau panašios į Jėzaus kapą, kadaise specialiai statomą Didžiojo penktadienio proga.

Negirdėti gatavo atsakymo, gal ir nėra jo. Šen bei ten bandoma prastumti religines klišes, kurios šiemet jau negalioja ir tik erzina. Klausysiuos popiežiaus Pranciškaus šį vakarą iš Kryžiaus kelio pamaldų Koliziejuje. Kai nuvedė jį Vilniuje į buvusį KGB kalėjimą, atsakymas buvo be žodžių. Susvirduliuoji, atima žadą, ir viskas. Geroji naujiena kaip tyla? Gal dzūkų raudos? Brisiaus inkštimas?

Bus naujų šventųjų baltais chalatais, ne tik su sutanomis ar vienuoliškais abitais. 

Daugiažodžiauju, aišku. Jeigu trumpai, tai dėdė Jonas atrakino Didžiojo penktadienio liturgiją. Užvedė ant minties, kad Jėzaus kančios istorija negali būti paminklas sielvartui ir mąstymas apie šio gyvenimo trapumą ir varganumą. Greičiau vaidmenų paskirstymas gyvenimo scenoje. Komanda veikti. Jėzaus galia ir didybė, pasklidusi žemėje. Šį sunkų pavasarį Dievo tauta, supasaulėjusi ir ne visada klusni Bažnyčiai, kažin kaip instinktyviai bus supratusi, kokią žinią siunčia kryžius. Italijos premjeras antai prašė kelių šimtų gydytojų savanorių, kad vyktų padėti į šalies šiaurę. Atsiliepė keli tūkstančiai. Žmonės užleido atvykstantiems medikams savo butus. Vienuolynai ir viešbučiai atidarė karantino patalpas. Restoranai dalija puikios kokybės nemokamus pietus. Jeigu arčiau to, kas buvo laikoma kryžiumi, tai internete ilgas sąrašas italų medikų, kurie užsikrėtė ir mirė. Taip pat mirusių kunigų vardai. Ne visi iš rizikos grupės. Ko gero, jau šiais metais bus pradėtos naujos beatifikacijos bylos. Bus naujų šventųjų baltais chalatais, ne tik su sutanomis ar vienuoliškais abitais. Per visą pasaulį ši banga, išvien su mirtinos ligos užkratu. Ir Lietuvoje apstu Dievo tautos darbo, nors dažniau girdime apie visokias pjautynes ar kad reikia užsidaryti, slėptis, negadinti valdžios planų.

Per Didžiojo penktadienio pamaldas sausakimšoje, apytuštėje ar visai tuščioje bažnyčioje lyg vėliava iškeliamas kryžius. Su nukryžiuoto žmogaus figūra. Ar ir be jos, kaip įpratome pas save Bernardinuose, gavę palikimo du didelius medinius kryžius, nežinia kaip išlikusius iš senosios bažnyčios. Kryžius keliamas vis aukštyn. Vis aukštyn ir giedančiojo balsas: „Štai kryžiaus medis, ant kurio kabojo pasaulio atpirkėjas, ateikite, pagarbinkime jį!“

Kryžių garbinančių žmonių procesija būdavo gražiausia ir brangiausia Didžiojo penktadienio pamaldų dalis. Eina ir eina vienas po kito, kad paliestų ar pabučiuotų paslaptingąjį medį. Supažindintų su juo kūdikius, kurie jau susižvalgo su angelais altoriuose.  Niekam neprailgsta ir tris, ir keturis kartus iš naujo užvedama graudi monotoniška melodija: „Kryžiau šventas visų medžių…“

Atrodydavo, kad nuo žiūrėjimo į kryžių keičiasi žmonių veidai, gal ir daugiau kas. Šis apreiškimas, šventoji epifanija šiandien nutrūkusi, todėl skaudu ir neramu. Elegija turėjo būti apie tai. Bet ėmė rinktis pranešimai, jog kryžiaus bendruomenė sutartinai perkėlė, pririšo savo žvilgsnius prie sužeisto pasaulio. Atsidavė jam iki kraujo praliejimo. Ir taip šiandien išbučiuotas gyvybės medis skleidžia naujus lapus. Jiems dabar leista glamonėti skaistų Atpirkėjo kūną, kaip kad sako ana nenutylanti giesmė. Juk pavasaris. Eikime jo garbinti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien