Apie baltą lapą (II)

Rašytojas Tomas Dirgėla. Šarūno Sabaičio nuotrauka

Tęsiame pasvarstymus apie nūdieną ir ateitį, klausdami – o ką, jei naujojo, poepideminio, pasaulio taisykles pabandytume susikurti patys, pradėdami nuo balto ir tuščio popieriaus lapo? Kokios mintys aplanko žinomus kūrėjus šiomis Velykų dienomis?

Vaikų rašytojas Tomas Dirgėla:

BALTAS LAPAS TĖVAMS. Kurių grafikas iki šiol būdavo nuo aštuonių iki penkių. Kurie su savo vaikais laiką praleisdavo tik pakeliui į darželį ar mokyklą ir porą valandų prieš miegą. Jiems dabar tiesiog idealus metas iš naujo pažinti savo vaikus – su jais kepti ir virti, su jais statyti ir kurti, skaityti ir kalbėtis, fantazuoti ir suprasti. Atrasti ryšį tarp savęs ir vaiko ne trumpuose tarpuose tarp įprasto kasdienio bėgimo, o su jais pradedant dieną, su jais ją išgyvenant ir su jais dieną baigiant.

Kažkam nereali galimybė savo vaiką pagaliau pamatyti tokį, koks jis yra, o ne kokį mato tik rytą ar vakare, kokį jiems apibūdina auklėtojos ar mokytojos. Galbūt tai pati idealiausia, o gal net ir vienintelė proga kažkieno kasdieniame maratone savo vaikui ne pamoti ranka prabėgant pro šalį, o sustoti, užsikelti ant pečių ir išsukti iš tos kasdienės maratono trasos.

Ir kai anksčiau ar vėliau į tą 8–17 maratono trasą ir vėl reikės sugrįžti, tada – jau TIKRAI pažįstant savo vaiką – trumpos akimirkos rytą ar tos kelios valandos vakare praeis nepaprastai kokybiškai!

* * * * *

Nors mano trijulė ir prieš karantiną nelankė darželio, o ryšį megzdavome kasdien, dabar ir mes atradome naujų bendrų pomėgių – drauge gaminame, drauge iš namų įrašinėjame mano radijo laidas ar bendromis jėgomis įjungę fantaziją bandome namie susikurti saugias sąlygas išsikrauti fiziškai. Laipiojimą po medžius pakeičiant kabančiomis kopetėlėmis, iš stalų susikuriant tunelius, futbolo vartus, kliūtis, kurias reikia peršokti, perkopti, o dažnai ir perskristi.

TEBŪNIE TAI BALTAS LAPAS TĖVŲ IR VAIKŲ SANTYKIAMS UŽSIAUGINTI SPARNUS, O ŠIAM LAIKOTARPIUI PASIBAIGUS – VISIEMS DRAUGE JUOS IŠSKLEISTI!

Rašytoja Kotryna Zylė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Vaikų rašytoja Kotryna Zylė:

Keistas jausmas, kad visi kartu dabar esame apmąstymuose, stabtelėjime, pergalvojime.

Iliustravimui ir istorijų pasakojimui esu skyrusi daug daugiau būtinų mokymosi ir praktikavimosi valandų nei apmąstymams apie politiką, valstybės valdymą, visuomeninius santykius. Mėgstu mokytis, dažnai jaučiu žinių alkį ir gal todėl manau, kad bet kokius apibendrinimus galima įvardinti tik labai gerai įsigilinus į dalyką ir išklausius kitų, dar geriau į dalyką įsigilinusių žmonių nuomonių. Mano galva, tam reikia begalės laiko. Viso kitoms veikloms nedalinamo laiko.

Mūsų pasaulis dabar tikrai nėra toks kontrastingai juodas ir baltas kaip jūsų minimais laikais. Įsivaizduoju, kad baltas lapas traukiamas po visiškos juodumos. Kai nelikę jokių tarpų tarp eilučių, jokių vietų patikslinimams ir įterpimams. Dabar, man atrodo, labai svarbios visos jau užrašytos klaidos, visa patirtis, visi bandymai, nes tai kurta ir braukyta mūsų – demokratinės visuomenės – rankomis.

O kad kartais patys sau nepatinkame – žmogiška. Nors ir nedžiugina.

Tik vienam pamąstymui, sakyčiau, man užtenka savos patirties ir savo nugyvento laiko – gyvendami ir kurdami savo valstybę turime ne pasikliauti, pasitikėti, paklusti, o mokėti mokytis, suprasti, kritiškai vertinti. To išmokstama. Bet nuo mažiausių dienų augančius ateities žmones turi mokyti geriausieji. Ir mokydami nesijausti švaistantys laiko niekieno nevertinamai profesijai.

Tad tame ne baltame, o jau prirašytame lape mano raudonai apvesta ir šauktukais pažymėta pastraipa būtų apie švietimą.

Nes be kokybiško švietimo ateities mokslininkai nemokės kovoti su pandemijomis. Be kokybiško švietimo ateities politikai nesusitvarkys su ypatingomis aplinkybėmis. Be kokybiško švietimo visa ateities žmonija demokratiškai priims begales kvailiausių sprendimų. Aš netikiu viena protinga, visus vedančia galva. Tikiu tik minia protingų galvų.

Tiesa, be kokybiško švietimo žmonėms nebereikės ir kultūros. Nebus kam suprasti.

Ir kartu žinau, kad per daug nežinau. Negaliu stoti į gretas tvirtinančiųjų, kad išmano, kaip šią situaciją keisti. Nujaučiu begales nematomų ryšių ir svarelių, kurie veikia valstybės mechanizmo viduriuose. Ir kalbu ne apie neteisybę, o įvairiausias neišvengiamybes. Galiu tik įvardinti, kas man atrodo beprotiškai svarbu, bet priemonių pasiūlyti negaliu – tam reikia žinių, kurių aš neturiu.

Apibendrinti man nedrąsu. Rašau ir gūžiuosi, kad skambu naiviai. Žodžiai uždaro ir nukapoja jautrius minčių ūselius.

Aš norėčiau ką nors apkaltinti ir išbarti, kad dabar tiek daug nežinomybės, kad užstrigo taip gražiai tekėjęs gyvenimas. Bet negaliu. Nematau prieš ką grūmoti. Jei būtų aiškus priešas, lyg ir būtų lengviau. Kita vertus – kaip džiaugiuosi, kad jo nėra! Yra daug pasimetusių žmonių, daug bandančių jiems padėti, o laikas netruks pratekėti.

Aš čia gal ir visai pro šalį.

Ramaus jums buvimo!

Daugiau skaitykite:

Apie baltą lapą (I)