2020 04 11

ses. T. Faustina Dabašinskaitė, CSJ

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Didysis šeštadienis – Pas save, į vidų

Michelangelo Pieta (1498–1499 m.) Wikipedia.org nuotrauka
Michelangelo Pieta (1498–1499 m.)

Wikipedia.org nuotrauka

XX amžiaus pabaigos mistikai yra pasakę, kad Bažnyčia po Vatikano II susirinkimo išgyvena Didžiosios savaitės slėpinį. Ji vis labiau supanašėja su pažemintu, išniekintu, atstumtu Kristumi. Po ilgų amžių, kai buvo galingas tarp galingųjų, Vatikanas tapo mažiausia valstybe, kurios balsas aidi žmonių sąžinėse. Panašiai dabar išgyvenamo karantino pradžioje nemažai tikinčiųjų liudijo, kad šis laikas leidžia dar ypatingiau išgyventi gavėnią. Mums visiems buvo suteiktas visuomeninio gyvenimo pasninkas, mūsų širdyse atsinaujino troškimas melstis ir maldauti gailestingumo visam pasauliui, buvo skirtas nepakartojamas laikas daryti gailestingumo darbus patiems artimiausiems žmonėms. Viena protestantų teologė, paklausta, kuo gi šiemet bus ypatingas Velykų laikas, prabilo apie Didžiojo šeštadienio slėpinį. Ji teigė, kad mes galėsime visi išgyventi, ką iš tikrųjų reiškia Didysis šeštadienis, ši tylos ir laukimo diena. Pabandykime ir mes pasvarstyti.


Didžiojo penktadienio vakarą moterys dalyvavo Jėzaus laidotuvėse, „sugrįžusios nuo kapo, jos paruošė kvepalų ir tepalų, o šabo dieną ilsėjosi, kaip reikalavo įstatymas“ (Lk 23, 56). Tas siaubingas Didysis penktadienis – pilnas išgyvenimų, kur buvo tiek daug žmonių, tiek daug triukšmo, sąmyšio, žiaurumo proveržių, kraupių vaizdų. Tą dieną mirė Nekaltas Žmogus, buvo perverta Jo Širdis. Po viso to siaubo liko tik mirtina tyla. Tada atėjo du vyrai, lydimi moterų, nuėmė Jėzaus kūną, jį patepė tepalais, suvyniojo į drobulę ir palaidojo. Ant kapo angos buvo užverstas didžiulis akmuo. Visi sugrįžo ir pagal įstatymą turėjo likti namuose.

Prasidėjo Didysis šeštadienis. Tai buvo šabo diena (pgl. Jn 19, 31). Šabas – tai diena, kai visi turi likti namie ir laikytis griežtų taisyklių. Per šabą namai būna kruopščiai sutvarkyti, kad juose neliktų jokio raugo (kitaip sakant, jokios bakterijos). Šabo dieną gražiausia ir svarbiausia liturgija vyksta namuose su namiškiais. Šią dieną negalima išeiti toli nuo savo namų. Šabo metu kiekvienas žydas, likdamas namuose, neskubėdamas, nedirbdamas, skirdamas laiko šeimai ir maldai, tampa panašus į Dievą, kuris po pasaulio sukūrimo septintąją dieną ilsėjosi (Pr 2, 1–3). Per šį Didįjį šabą, pasak vienos senovinės Didžiojo šeštadienio homilijos, „žemėje stoja didelė tyla; didelė tyla ir vienatvė“.

Argi tai nepanašu į tai, ką dabar išgyvena visas pasaulis? Jeigu galime sakyti, kad Bažnyčia po Vatikano II susirinkimo išgyvena Didžiosios savaitės slėpinį, tai galbūt šiandien visa žmonija išgyvena Didžiojo šeštadienio slėpinį?

Didįjį šeštadienį mokiniai raudojo dėl Jėzaus mirties, nes prarado Mesiją, kuris turėjo išgelbėti Izraelį (Lk 24, 21). Argi nepanašiai šiandien tūkstančiai, o gal milijonai žmonių rauda savo artimųjų ir net negali tinkamai jų palaidoti, nes turi laikytis izoliacijos? Didįjį šeštadienį anuomet daugelis neteko vilties ir išgyveno karčią vienatvę. Argi nepanašiai šiandien daugybė žmonių yra apimti nevilties, baimės ir panikos, nes akivaizdžiai suvokia savo paties egzistencinį ribotumą?

Didįjį šeštadienį šalia Jono buvo Marija, Vilties Motina.

Tą Didįjį šeštadienį vienam jaunuoliui, vardu Jonas, labai pasisekė, nes išvakarėse, pačiame kančios epicentre, jis gavo dovaną. „Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Klopo žmona Marija ir Marija Magdalena. Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save“ (Jn 19, 25–27). Didįjį šeštadienį šalia Jono buvo Marija, Vilties Motina. Kai viskas buvo apgaubta tuštumos, tylos, kančios, vienatvės, greta Jono buvo Marija, kuri visą savo gyvenimą klausėsi ir svarstė įvykius ir visus Jėzaus žodžius (Lk 2, 19. 51). Marija, Vilties Motina, tą Didįjį šeštadienį veikiausiai kuždėjo Jonui Jėzaus žodžius: „Štai mes einame į Jeruzalę, ir ten išsipildys visa, kas pranašų parašyta apie Žmogaus Sūnų. Jis bus atiduotas pagonims, išjuoktas, paniekintas ir apspjaudytas. Tie nuplaks jį ir nužudys, bet trečią dieną jis prisikels“ (Lk 18,31–33), „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 25).

Šiandien ir mes, išgyvendami pasaulinio masto Didįjį šeštadienį, galime pasiimti pas save Mariją.

Šiandien ir mes, išgyvendami pasaulinio masto Didįjį šeštadienį, galime pasiimti pas save Mariją. Pasiimti ir apgyvendinti mūsų šeimose, mūsų bendruomenėse, mūsų vienišuose namuose. Jos tikrai neišgąsdins mūsų žemiškasis chaosas, netvarka, baimė, panika ir vienišumas. Ji mūsų širdims bus kaip gaivinamas balzamas, kuris švelnina, guodžia, sutaiko ir nuramina. Mes ypatingai galime pasikviesti ją į savo „pas save“ į vidų, kur mums sunkiausia ką nors įsileisti, nes bijome parodyti savo širdies netvarką, apmusijusį tikėjimą, suskilinėjusią meilę, aprūdijusią viltį, šen ir ten besimėtančius pernykščius pasiryžimus. Jos neišgąsdins mūsų nuodėmingumas, kaip tik ji savo artumu stiprins mūsų tikėjimą ir pasitikėjimą. Ji taps mums padedančia užtarėja, kaip per Kanos vestuves pagelbėjo vyno pritrūkusiems jaunavedžiams (Jn 2, 1–12).

Vestuvės Kanoje. Jacopo Tintoretto (1561 m.)

Šiandien, matydama mūsų susirūpinimą, ji nėra abejinga, bet šnabžda į mūsų širdies ausis Jėzaus žodžius: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu! (Mt 11, 28).

Ji mums vis primena, kad net jeigu negalime susitikti su Kristumi per sakramentus, šv. Mišių auką, Jis nepaliaujamai yra mūsų širdyje, mūsų viduje ir mus be galo myli: „Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus. Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite, nes aš gyvenu ir jūs gyvensite. Tai dienai atėjus, jūs suprasite, kad aš esu savo Tėve, ir jus manyje, ir aš jumyse. Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu… Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 18–23).

Marija, Vilties Motina, šiandien mes kreipiamės į Tave ir kviečiame pas mus ateiti. Kai niekas negali mūsų aplankyti, Tu visada pasiryžusi pereiti kalnus (Lk 1, 39) ir pasirūpinti mumis.

Marija, Vilties Motina, šiandien, kai mūsų tikėjimas yra išbandomas, meldžiame Tave mus sustiprinti. Kai mūsų gyvenimą perveria kančia, tik Tu viena gali padėti mums išlaikyti tikėjimą (Jn 19, 26).

Domininko Burbos nuotrauka

Marija, Vilties Motina, šiandien, kai mūsų viltis tokia trapi, meldžiame Tave mus apkabinti. Kai nebematome gyvenimo prasmės, tik Tu viena gali mums padėti kantriai laukti pažadų išsipildymo (Apd 1, 14).

Marija, Vilties Motina, šiandien, kai nebepajėgiame nuoširdžiai mylėti, mes meldžiame Tave mus vesti. Kai puikybė, rūstumas, pavydas ir kitos nuodėmės mus apakina, tik Tu viena gali mus išvesti į nesavanaudiškos meilės kelius ir padėti naujai pažvelgti į mums artimus žmones (Mt 12, 46–50).

Marija, Vilties Motina, pasilik su mumis šį Didįjį šeštadienį!