2020 04 11

Irena Eglė Laumenskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Pranciškaus malda apie mūsų Didįjį tridienį

EPA nuotrauka

Visos popiežiaus Pranciškaus kalbos jam lankantis Lietuvoje buvo aptartos 2019 metų Artumos puslapiuose, o kardinolas Sigitas Tamkevičius atsiliepė (rugsėjo numeryje, p. 12) į jo skausmingą reakciją lankantis buvusiame KGB kalėjime. Taip, tai buvo mūsų Didžiojo penktadienio istorinis liudijimas. Tačiau kai kas paskutinėje popiežiaus kalboje liko neatskleista. Jis kalbėjo apie mūsų tautos istorinį Didįjį tridienį. Tad išgirdus, kodėl Pranciškus vis kviečia mus įsižiūrėti į dabartį, svarbu aptarti ir Didžiojo šeštadienio prasmę, nes be jo neišaušta Prisikėlimo rytas.

Baigdamas savo apsilankymą Lietuvoje, Šventasis Tėvas, sustojęs prie paminklo okupacijų ir laisvės kovų aukoms atminti, pasakė paskutinę kalbą. Tai buvo malda. Malda, kurios pirmieji žodžiai – tai Kristaus šauksmas Tėvui Didžiojo penktadienio kančioje: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! (Mt 27, 46).

Toks šauksmas yra ir mūsų istorijos baisiausių akimirkų patirtis, kai buvo išgyvenama žiaurumo ir smurto kančia. Ši patirtis yra taip giliai įsismelkusi, kad atrodo, jog mes ir sustojame ties Didžiuoju penktadieniu. Per jį gavėnia, apmąstant Kristaus kančią ir einant Kryžiaus kelią, pasiekia viršūnę. Tabernakuliuose atsiveria tuštuma. O kas toliau, kai iki Velykų lieka tyla?.. Didysis šeštadienis tarsi tuščias, nes jo turinys ir prasmė daug kam yra neaiški. Todėl jo laikas skiriamas namų ruošai ir valgiams gaminti, nes laukia šventės, kai sėsime prie vaišių stalo.

Doc. dr. Irena Eglė Laumenskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ar taip ir peršokam nuo Didžiojo penktadienio kančios prie Velykų ryto?

Popiežius kviečia išlikti ne šiaip laukiantiems, bet ir budintiems. Kas yra Didžiojo šeštadienio tyla mūsų gyvenime, kai Kristus nužengia į pragarus iš jų išvesti Adomo ir Ievos bei visų kitų, tūnančių Šeolo tamsoje? Tai laikas ir mums atverti savo vidinių baimių, skausmų ir nevilties užkaborių duris, kurioms mes patys raktų neturime. Tai laikas, pasak H. U. von Balthasaro, kai Kristus nusileidžia į mažus bei didelius mūsų gyvenimo pragarus, kad ir mus iš ten išvestų ir prikeltų. Likti tądien rimtyje ir maldoje – tai šauktis Viešpaties, kad Jis, pasak popiežiaus, išlaisvintų iš dvasinės ligos, kuria kaip tauta esame nuolat gundomi: užmiršti savo tėvus ir tai, kiek jie yra išgyvenę ir kentėję.

Gal išties norėtųsi visa tai užmiršti, neperėjus skausmingo nusileidimo į tamsą – šeimose neišsipasakojus, neapverkus, neapgailėjus, neatleidus sau ir ypač tiems, kurie tas kančias sukėlė? Tuomet visi tylėjo, nes baimė buvo užgniaužusi, ir smurto bei kančios patirtis neišsakoma kaupėsi, kol persidavė vaikams, pasireikšdama ir jų nepasitikėjimu, įtarumu, priešiškumu ar apatija, dar ir šiandien mus kaustančiais.

Jei visa tai lieka užspausta, jei užsiimame vien kasdieniais rūpesčiais, nes pavargome nuo visokių lozungų ir kvietimų, šitaip praleistas Didysis šeštadienis neatvers Prisikėlimui. Kas iš to, jog vis dažniau girdime, kad metas užversti tą istorijos puslapį. Kaip jį realiai užversti, kai viešojoje erdvėje tvyrantis nepasitikėjimas ir didėjantis susiskaldymas lydi mus kasdien? Ar tikrai jį užversime, jei jaunoji karta negirdėjo savo šeimos istorijos, o dabartinis nesusikalbėjimas jai atgrasus? Tad ji panyra į savo rūpesčius dėl rytdienos, nesuvokdama, kad istorijos pamokas reikia išmokti. Jau trisdešimt metų keliaujame į Pažadėtąją žemę, bet vis negyvename joje. Gal dar bent dešimtmetį teks klaidžioti, kol asmeniniai siekiai atsigręš į bendrąjį gėrį.

Tik išgyvenę Kristaus ir mūsų tėvų gyvenimo šauksmą bei jį lydinčios tylos svorį, mes galime atrasti drąsos ryžtingai įsipareigoti dabarčiai ir ateičiai, kad tas šauksmas būtų paskata neprisitaikyti prie supaprastintų šio laiko mados šūkių ir bet kokių bandymų sumenkinti ir atimti iš asmens orumą, kuriuo Tu jį esi aprengęs.

Popiežius Pranciškus su vargstančiaisiais. EPA nuotrauka

Tegul Didysis šeštadienis sustabdo mus nuo prisitaikymo prie tokios kasdienybės, kai leidžiamės būti išnaudojami, kai teisinamės, jog „prieš vėją nepapūsi“, kai praeiname pro kito skausmą ir užsidarome namų duris; kai išmušti iš kasdienybės įklimpstame internete, tuo didindami savo nerimą, bet neįstengiame sustoti maldai. Tik perėję šią susivokimo rimtį ir įsileidę į savo tamsą Viešpaties kvietimą keltis, galėsime tapti veiklios atminties žeme, kuri atnaujina įsipareigojimą kovai prieš bet kokią neteisybę. Galėsime tapti tauta ir nacija, skatinanti kūrybinius siekius apginti visų žmonių, ypač bejėgių ir pažeidžiamųjų, teises, nes patys esame patyrę bejėgiškumą, praradę šias teises. Gal tuomet priimsime Pranciškaus kvietimą būti sutaikinimo ir skirtingumų suderinimo pavyzdžiu kitiems.

Viešpatie, te Lietuva būna vilties švyturiu, pakildama iš vidinių ūkanų ir atsiverdama tikrajam Prisikėlimo ryto džiaugsmui.