Karantininis „Kino pavasaris“ – liūdna, bet gilu

Ir kas būtų pagalvojęs, kad šiais metais į kiną nueiti negalėsime dėl beveik kinematografiškos priežasties – išties galima manyti, kad visa tai, kas dabar vyksta – režisieriaus (kokio?) sumanymas. Kita vertus, kiekvienas kūrėjas savo kūriniu sukuria tam tikrą energiją, kuri gali įsikūnyti tiesiogiai ar kiek modifikuota – tai mintys ir kūrėjams, ir kūrinių (o jų, ak, kokių įvairių sukuriama) vartotojams.

Taigi tokiame kontekste, koks yra šį pavasarį, įprasto „Kino pavasario“ laiku, koks filmas, kokie kinematografiniai kūriniai buvo aktualiausi, ar kontekstas keitė poreikius bei lūkesčius, juk sėdėjome užsidarę savo kambariuose kiek daugiau mąstydami, o gal nuobodžiaudami?

Buvo išties keista filmus žiūrėti ne didžiajame ekrane, galint juos kada nori sustabdyti ar pabaigti žiūrėti, tarkim, po valandos. Kita vertus, net nelabai „užkabinusį“ filmą buvo galima pažiūrėti užsikaitus arbatos ar atsinešus kokių makaronų vietoj įprastų spragėsių. Galbūt pasiteisino šis pakantesnis variantas, ir filmas pasirodė visai geras – galgi nereikia nusivylus bėgti iš kino salės, ypač iš kino festivalio filmų, kurių netgi būtina, kad būtų labai įvairių?

Kad ir kaip būtų, įvertinus visus namų žiūrėjimo privalumus, reikia pripažinti, jog kinas po karantino atsigaus ir tikrai nenunyks. Nes kino salė yra ta erdvė, kurioje kinas atsiskleidžia geriausiai net ir kaimynui traškinant spragėsius.

Niekas labai nepasikeitė ir kontekstui veikiant žiūrovo sąmonę: kas norėjo lengvesnio, banalesnio, movie pramogai, tas to nori ir dabar, kas kine ieško gilaus ir kažko daugiau bei neatrasto, tas to ieško ir dabar. Kontekstai keičiasi, žmogus – nelabai…

Būtina pabrėžti, kad šįmet „Kino pavasario“ repertuaras peržiūroms buvo pasiūlytas gana siauras ir, taip sakant, neturint didelio pasirinkimo. Čia jau nieko nepadarysi, virusas surijo ir dalį peržiūrų galimybių, taigi, nelabai turint iš ko rinktis, teko susitaikyti su tuo, kas, taip sakant, padėta po nosimi, o tuomet kaip tik imama raukytis: tas neskanu, to nemėgstu, anam apskritai – alergija. Na, bet, ačiūdie, buvo ir gardžių kąsnelių.

„Atsiprašome, neradome jūsų“ – asmeninis šiųmečio „Kino pavasario“ iš to, ką buvo galima pamatyti, favoritas. Gana gerai žinomo britų režisieriaus Keno Loacho (jo filmografijoje – 30 filmų) puikus kūrinys. Toli gražu ne pramogai. Tai filmas, kuriuo kūrėjas skatina apmąstyti pasaulį, žmogų ir save patį. Kur eina, o tiksliau – galvotrūkčiais lekia vartoti gimęs subjektas, ir ar tikrai jis subjektas, gal tik objektas, reikalingas sraigtelis vartotojiškai mašinai sukti, niekam nerūpintis, o ir pats sunkiai galintis pasirūpinti svarbiausiu – valia gyventi.

Socialinė sunki, liūdna, sąžininga ir teisinga drama, riksmas žmonėms, save palaidojusiems gyviems, darboholikams ir engėjams, tiesą sakant, kiekvienam iš mūsų.

„Martinas Idenas“ – taip pat prikaustęs dėmesį filmas pagal garsųjį Jacko Londono romaną. Įdomus ir menininkui, ir norinčiajam menininką suprasti. Kad jis negali per reklamos pauzę ar, tarkim, po darbo sukurti brandų kūrinį, tai yra visas gyvenimas, jo sąžinė, auka, tiesiog – gyvenimo būdas, iš kurio ir sukuriami kūriniai (ne projektai, bet filme rodomu laiku, ačiūdie, jų nebuvo nė kvapo, buvo rašomos novelės, romanai, eilėraščiai, tapomi paveikslai etc.). Filmas apie bekompromisį pasirinkimą, didelę meilę, neviltį ir vienatvę. Taip, ir šis, ir anksčiau paminėtasis be hepiendo, netgi – be vilties, tai skausmingi, bet itin gilūs filmai, tiek, kad apvalo ir sielą, ir mąstymą.

„Kristaus kūnas“ (rež. Janas Komasa) pelnė daugelio šiųmečio „Kino pavasario“ žiūrovų simpatijas ir, akivaizdu, ne atsitiktinai. Lenkų kino kūrėjai visada buvo stiprūs, turintys savo braižą, savąją mokyklą. Prieš nepilnus porą metų garsiai nuskambėjo lenkų režisieriaus Pawelo Pawlikowskio filmas „Šaltasis karas“, taigi ir šiais metais „Kino pavasaryje“ lenkų kino kūrėjas iškart patraukė dėmesį, juolab ir tema buvo taip pat įdomi – tikras (gyvas) ir netikras (negyvas) tikėjimas, kur jo riba, ar ji apskritai yra? Kaip, tarkim, suprasti tikinčiuosius, kasdien besimeldžiančius už autoavarijoje žuvusias aukas ir neleidžiančius palaidoti kapinėse autoavarijos kaltininko, maža to, jo motina net negali išeiti iš namų, kurie aprašinėti bjauriausiais žodžiais ir prakeiksmais. Taip, tai sielvartas, begalinis skausmas, bet jis kino juostoje pasitelkiamas kaip dažas dailininko paletėje, ieškant atsakymų apie tikėjimą, jo tikrumą, gyvybę. Beje, tai taip pat sunkus bei liūdnas filmas, ir, nors kartkartėmis išlįsdavo filmo konstravimo mechanizmas, vis dėlto paveikumas nesumenko, nes buvo išlaikytos meniškumo proporcijos ir jausmo tikrumas: neabejoji, kad režisieriui iš tiesų tai rūpi ir skauda.

Rež. Jano Komasos filmo „Kristaus kūnas“ („Boże Ciało“ / „Corpus Christi“, 2019 m., Lenkija, Prancūzija, 115 min.) kadras

Maloniai nuteikia prancūzų išties labai prancūziškas filmas „Gražiausi gyvenimo metai“, kai žiūri filmą ir sau dar padūsauji, pasvajoji, prisimeni, pasijuoki. Tai apie dviejų senjorų, buvusių aistringų įsimylėjėlių, susitikimą. Vienas jų – senelių namuose, beje, buvęs labai nepėsčias autolenktynininkas, ir buvusi gražuolė, jo mylimoji, su kuria, deja, tąkart, prieš daugelį metų, išsiskyrė, tačiau liko su ja nugyventi gražiausi gyvenimo metai. Filmas šmaikštus, estetiškas, lengvas, tarsi gero prancūziško vyno taurė.

Labai primenantis prancūzų naujosios bangos filmus – „Sinonimai“ (rež. Nadavas Lapidas) apie tapatybės ieškantį jaunuolį – žmogų, turintį stuburą, t. y. su aiškia pozicija bei vertybėmis ir nekonformistą. Kai atvažiuojama į kitą šalį ne ieškant didesnių pinigų, bet didesnio savęs. Tai, žinoma, kur kas sunkiau, bet taip jau išeina, kad, patiriant sunkumų bei išbandymų, atsiveria kur kas gilesni gyvenimo klodai, taigi kine kaip gyvenime – sunkūs, liūdni filmai dažniausiai kur kas labiau praturtina ir netgi apvalo.

Beje, nors karantinas mus uždarė namuose, juose vis dar galima pažiūrėti „Kino pavasario“ filmų, pratęsimo repertuare – populiariausieji, nors kai kurie jų liūdni, kai ir taip siautėjantis virusas liūdina, jie vertingi praturtinti sielai bei apmąstymams. Vadinasi, ne taip jau ir liūdna, jei žvelgsime giliau.