Šventė, kurios bijojo okupantas

Leckavos Šv. Lauryno bažnyčioje (Mažeikių r.) saugomas Šv. Lauryno varpas. Artiomo Myškino nuotrauka

1989 m. kovo mėnesį su buvusios Kauno 21-osios vidurinės mokyklos mokytojų grupe, lankydami Nepriklausomybės kovų vietas, užsukome ir į Širvintų miestelį, kurio ruože vyko dėl Lietuvos išlikimo sprendžiama kova su lenkų kariuomene. Aplankę mūsų karių kapus netoli miestelio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios, sutikome tuo metu mums jau žinomą buvusį sovietinių lagerių kalinį, Nurilsko kalinių sukilimo dalyvį, filosofą, poetą, rašytoją bei Šventojo Rašto vertėją kunigą Česlovą Kavaliauską. Su juo pasikalbėjome įvairiomis tikėjimo ir artėjančių Velykų prasmės temomis. Iki šiol mano atmintyje išliko jo cituoti žodžiai iš šventojo Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams, kuriame aiškinamas krikščionių tikėjimo pamatas – Kristaus Prisikėlimo iš numirusiųjų faktas. Tokia ir yra tikroji Velykų prasmė – Kristaus Prisikėlimo šventė.

Mūsų krašte Velykas švenčia beveik visi. Tik vieni jas vadina „Pavasario švente“, „Atbundančios gamtos švente“ ar tiesiogiai „Velykomis“, nesuteikdami jai tikrosios šios šventės prasmės. Tačiau ir pastarasis žodis sovietinės okupacijos metais viešai neminėtas – būdavo persekiojami mokiniai, dalyvavę velykinėje šv. Mišių aukoje arba išdrįsę antrąją Velykų dieną nenueiti į mokyklą. Už tokią padarytą „nuodėmę“ teko aiškintis pas mokyklos direktorių pakviestiems ir mano tėvams, buvo sumažinti mano elgesio ir drausmės pažymiai, grasinta net pašalinti iš mokyklos…

Zigmas Tamakauskas. „XXI amžiaus“ nuotrauka

Prisimenu savo suorganizuotas jau viešas Velykas, pavadintas „Gražiausio margučio“ švente „Kauno gelžbetonio“ susivienijime. Brėško 1988-ieji, vis ryškiau kūrėsi Lietuvos atgimimo Sąjūdis. Tada dirbau minėto susivienijimo darbo užmokesčio skyriaus viršininku. Čia buvau įkūręs Lietuvių kalbos narystės kuopą ir tuomet Respublikoje išgarsėjusią blaivybės draugiją, rengėme daug pažintinių ekskursijų po Lietuvą. Paskelbiau dirbantiesiems, kad antrąją šv. Velykų dieną parengsime konkursinę „Gražiausio margučio“ popietę. Paprašiau, kad darbuotojai, norintys dalyvauti šiame konkurse, atsineštų savo išmargintų velykinių margučių.

Šį skelbimą daugelis darbuotojų sutiko su džiaugsmu. Visi suprato, kad tai simbolinė šv. Velykų išraiška. Šventėje gausiai dalyvavo visų cechų darbininkų ir tarnautojų atstovai. Išrinkome konkurso vertinimo komisiją. „Gražiausio margučio“ vardą ir didįjį prizą laimėjo susivienijimo vyriausiojo technologo Benedikto Kemzūros, šiandien žinomo krepšinio trenerio Kęstučio tėvo, margutis. Apdovanoti prizais buvo ir kitų dviejų vietų laimėtojai.

Džiaugėmės suneštų margučių, simbolizavusių Prisikėlimo šviesą, išraižytų raštų spalvomis. Apie tai parašiau straipsnelį į susivienijimą valdančio tresto leidžiamą savaitinį laikraštį „Statybų pastoliuose“. Tačiau tuo laikotarpiu dar turėjusi galios kontroliuoti į redakciją atneštus rašinius tresto partorgė ant mano straipsnio užrašė: „Nuo kada Tamakauskas pradėjo viešai organizuoti Velykų šventimą?.. Nespausdinti!“ Į tai jau kitais metais laikraščio redaktorius Abelkis įdėjo nupieštą vaizdelį su užrašu: „Raganos mostas…“

Vaidotas Žukas „Kančios triptikas“ (1995 m., freska). Šv. Bonifaco koplyčia, Lauterbachas, Vokietija. Asmeninio V. Žuko archyvo nuotrauka

Velykos – pati didžiausia ir svarbiausia krikščionių šventė. Ji turi ir gilias Senojo Testamento tradicijas, susijusias su pavergtos tautos išvedimu iš nelaisvės. Pagal šį Raštą Dievo pasiųstas Mozė turėjo prašyti Egipto faraono, kad šis išleistų visus žydus į laisvę. Faraonas nesutiko. Tuomet prasidėjo Egiptą žlugdantys antgamtiniai Dievo darbai. Tačiau mirties angelas nepalietė tų namų, kurių duris, Dievo nurodymu, žydai pažymėjo avinėlio krauju. Šis nelaimės praėjimas – perėjimas buvo pavadintas Pascha. Tai buvo laisvės pradžia jos siekusiems izraelitams, suteikusiems galimybę išsivaduoti iš Egipto nelaisvės. Keliaudami per dykumą žydai ant lauže įkaitinto akmens kepė neraugintos duonos paplotėlius, daug kam žinomus „macus“.

Avinėlio kraujas savo galia sustabdė besiartinančią mirtį. Rašydamas apie Senojo Testamento šventes, jau mūsų minėtas šventasis Paulius pažymi, kad visa tai tėra būsimų dalykų šešėlis, o tikroji realybė yra Kristus – Dievo sūnus, Velykų avinėlis, paaukotas žmonėms atpirkti iš prigimtinės nuodėmės, iš jų nuopuolio. Tai galimybė žmogui išeiti iš savo dvasinės vergovės, pereiti iš tamsos į šviesą. Todėl aukojant šv. Mišias prieš Komuniją cituojami Šventojo Rašto žodžiai: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes.“

Skambant šventų Velykų rytmetį bažnyčių varpams, tris kartus apie bažnyčią einama procesija, traukiama giesmė „Linksma diena mums nušvito“ ir aukojamomis Mišiomis išreiškiamas Dievo sūnaus – Kristaus pergalės prieš mirtį džiaugsmas. Be abejo, šiemet dėl karantino ši tradicija trumpam nutrūko. Tačiau išlieka artimieji, šeimos nariai, kuriuos šiandien sveikiname šv. Velykų proga. Prie šventinio visą šeimą vienijančio stalo, papuošto į želmenų kraitelę sudėtais margučiais ir kitais patiekalais, simbolizuojančiais atgimstantį pavasarį ir stiprybę, tradiciškai sukalbama Kristaus Prisikėlimą šlovinanti malda, dėkojama Dievui už suteiktas malones, prisimenami mirusieji artimieji, žuvusieji kovose dėl Lietuvos laisvės.

Sauliaus Žiūros / Vilniaus m. savivaldybės nuotrauka

Pagal papročius, šventiniai valgiai prasidėdavo nuo margučio. Kai kuriuose regionuose pirmasis margutis nebuvo daužomas. Jis būdavo pagarbiai supjaustomas ir, linkint sveikatos, padalijamas. Vienas iš svarbiausių šventinių valgių buvo su didele meile ir atidumu šeimininkės iškeptas didžiulis pyragas, pagardintas aguonomis, riešutais ir džiovintais vaisiais. Tradiciniai patiekalai būdavo ir riebi raugintų kopūstų sriuba, kiauliena, virtos dešros, šaltiena, bandelės su aguonomis, džiovintais vaisiais ar įkeptais lašinukais, namuose pasigamintas varškės sūris, gira ir midus.

Prie tokio šventinio sotaus stalo žmonės sėsdavo po septynias savaites trukusio gavėnios pasninko. Žymus etnologas Libertas Klimka pateikia šiam laikotarpiui būdingą mįslę: „Septynios mylios sauso tilto, o gale jo – rožė pražydo.“

Velykų tradicijos turėjo ir savo personažus. Tai „Velykų bobutė“ ir pavasario gyvybės pranašai – „Velykų kiškiai“. Prabudę Velykų rytą vaikai prie savo lovos rasdavo margučių. Kas juos atnešė? Tėvai jiems sakydavo, kad tai „Velykų bobutės“ ir jos pagalbininkų „Velykų kiškių“ dovanos…

Pirmąją Velykų dieną visi būdavo savo namuose. Antrąją šventės dieną būdavo pirmiausia aplankomi krikštatėviai, paskui – giminės ir kaimynai, tačiau šiemet, saugant savo ir kitų sveikatą, žmonių lankymo taip pat teks atsisakyti.

Poetas Bernardas Brazdžionis Krinčine 1999 m. Biržų krašto muziejaus „Sėla“ nuotrauka

Velykos su savo tradicijomis yra giliai įaugusios į mūsų tautos kultūros dvasinį lobyną, teikdamos nusiraminimą, atgaivą ir džiaugsmą. Sovietinės okupacijos metais lietuviškų Velykų tradicijos buvo gyvos ir nenutautėjusių mūsų išeivių širdyse bei buityje, žadindamos ir palaikydamos Lietuvos prisikėlimo viltį, gaivindamos savo kultūrines šaknis, istorinę atmintį, savo Tėvynės ilgesį. Prisimintini išeivijoje gyvenusio žinomo poeto Bernardo Brazdžionio žodžiai:

Ypatingai, ypatingai, ypač vienų vieno trokštu –

Kad, pavargus, nepriglaustų mūsų svetimi kapai,

Kad išvysčiau saulę tekant ant baltų Pažaislio bokštų

Ir kaip gaudžia aleliuja Kauno Katedros varpai.

Velykos – Kristaus Prisikėlimo šventė – tepadeda mums dar kartą priartėti prie amžinojo Gėrio šaltinio, geriau pažinti savo tautos dvasinių vertybių klodus, tepaskatina prisidėti savo kūrybiniu darbu prie jų puoselėjimo ir išlaikymo. Tegul šv. Velykos, kaip ir kitos mūsų didžiosios šventės, prasideda ne komercinėse parduotuvėse, o mūsų širdyje – ypač dabar, siaučiant pragaištingų virusų vėjams.