Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Apie laimę, įeinančią pro užrakintas duris

Evgenios Levin/ Bernardinai.lt nuotrauka

Komentaras skambėjo LRT „Mažojoje studijoje“

Kokios gi čia Velykos, kai bažnyčios tuščios?

Vos taip pagalvojau, supratau, kad turiu eilinį kartą atsiprašyti semiotikos, kuria per daug nesižavėjau, kai rimtai ją studijavau. Tuščias bažnyčias su Velykomis – tiksliau, su pirmosiomis Velykomis – sieja kaip tik esminis dalykas: tuštuma. Kapas juk buvo tuščias. Niekas prie jo nebudėjo ir nelaukė, kaip įpratome vėliau. Ir kai pradedi šitaip samprotauti, imi pastebėti, kiek daug bendro su mūsų liūdnomis, keistomis, nenormaliomis šiemetinėmis Velykomis turi Prisikėlimo istorija. Per tuos porą tūkstančių metų ją paslėpėme. Velykas įkurdinome pavasarį, kai pati gamta prisikelia, kai patys budinamės po žiemos miego. Jas apsiautėme iškilminga liturgija, leidžiančia mums koncentruotai, diena iš dienos išgyventi svarbiausius jų įvykius. Tačiau jeigu pažvelgsime į pačius Evangelijų ir Apaštalų darbų pasakojimus, ten tikrai niekas neatrodys taip džiaugsminga, aišku ir tvarkinga.

Po Kristaus mirties jo draugai ir mokiniai buvo išsigandę, nusivylę ir pakrikę, labai panašiai kaip mes dabar. Vieni spruko iš miesto į Emausą, kur nuošaliau, kur jų nelaimės neras ir nepasieks. Kiti persigandę sėdėjo savo namuose, nekišdami iš jų nosies. Prisikėlęs Jėzus pagauna ir vienus, ir kitus – įeina pro užrakintas duris, kaip rašo evangelistas. Tomas kaip tyčia išbėgęs iki paštomato, tikėkimės, kad su kauke ir pirštinėmis – tai Jėzus paskui dar atskirai pas jį ateina: „Jau nebebūk netikintis, būk tikintis.“ Petras, tas, kur Uola, ant kurios vis dėlto juk bus pastatyta Bažnyčia, ne tik nusiminęs ir išsigandęs, bet dar ir prisidirbęs, turbūt visam laikui likęs alergiškas gaidžių giesmėms. Nunarinęs galvą, jis eina gaivinti smukusios ekonomikos, gelbėti apleisto žvejybos verslo. Ir ten Jėzus ateina. Atsisėda sau ir kepa ant kranto žuvį lyg niekur nieko. Angelai dar prie tuščio kapo priekaištauja: „Ko ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?“, bet Kristui įžengus Dangun, vis tiek turi vėl prisiartinti prie jo mokinių ir raginti: ko čia spoksot, vyrai galilėjiečiai, kiek dar jums reikia ženklų, stebuklų, pamokymų, kad pagaliau įtikėtumėt? Nuo Prisikėlimo iki Dangun žengimo praėjo 40 dienų. Žodis „karantinas“ kilęs iš itališko žodžio quarantina, reiškiančio „40 dienų“. Linksmiausia pasirodo šiaip jau dramatiška scena, kurioje Prisikėlęs Jėzus, ir vėl iš pradžių neatpažintas, palaikytas sodininku, nesileidžia Marijos Magdalietės apkabinamas. Tai, kas iki šiol buvo tikras galvosūkis egzegetams ir Šventojo Rašto tyrinėtojams, pasirodo esąs tiesiog slaptas ženklas, pasiųstas būtent mums, į dabartį, kurioje irgi negalima apsikabinti.

Visi šitie sutapimai man ėmė kristi į akis, kai pagaliau tiesiai sau pripažinau, kad man šiemet Velykos neišeina. Esu kaip paskutinė stabmeldė priklausoma nuo liturgijos, bendruomenės, papročių ir įpročių, kad sujaudintų širdį, uždegtų šventišku pakilumu. Šv. Mišios per televizorių ar internetu man nelimpa, nesijaučiu, kad jose dalyvaučiau, o tiesiog žiūrėti atrodo kvaila ir nepagarbu – tai galiausiai visai nežiūriu. Net neturiu entuziazmo dažyti margučių ir kepti pyragų, nes kiek gi tų gėrybių įstengsime suvalgyti tik dviese. Dėkoju Dievui, kad esame dviese, nes vienai būtų visai neištveriama.

Bet juk ši gija irgi rangosi per visas velykines ir povelykines istorijas: jų dalyvių nuotaika visai nešventiška. Net savo akimis matydami Prisikėlusįjį, jie vis tiek neiškart jį atpažįsta ir patiki, kad tikrai įvyko taip, kaip atrodo. Ne jų nuotaika, pasirengimas ir nuopelnai prišaukia Velykas – jeigu jau rimtai, tai savo nuopelnais niekaip jų neprisišauktume. Kai žmonės klausia, ar pandemija nėra Dievo bausmė, jie per gerai apie save galvoja. Negi viskas, ko esame nusipelnę visomis savo nuodėmėmis, visu gėriu, kurio trokštame, bet nepasiekiame, visais nuolaidžiavimais savo ydoms ir silpnybėms, yra kažkoks menkas virusėlis, pražudantis kelis šimtus tūkstančių, o kitiems keliantis ekonominių sunkumų ir buitinių nepatogumų? Tačiau vietoje pelnytos bausmės esame nepelnytai apdovanojami. Kapas lieka tuščias kaip mūsų bažnyčios, Pasaulio Atpirkimas įeina į mūsų karantinus, durims esant užrakintoms.