2020 04 13

Jovita Poviliūnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Moteris menininkė karo akivaizdoje. Apie grafikę K. Kollwitz

Kӓthe Kollwitz plakatai.

Jeigu vizualizuotume laiką nuo seniausių epochų iki šiandien, jame, be abejo, atsirastų tamsių dėmių. Dar negalime blaiviai iš šalies pažiūrėti į tai, kas vyksta šiandien, bet mūsų Žemė paženklinta stichijų ir karų. Dažnai sunkias mintis bandome nuneigti. Daugybė psichologinių knygų skatina gyventi ir mąstyti pozityviai. Bet istorijoje visada buvo ir bus drąsių karių, stojusių mirties akivaizdon. Dabartiniuose karštuosiuose taškuose šalia kariškių ar teroro vietose šiandien dirba bebaimiai (arba baimes nugalėję) fotografai. Tiek jie, tiek kitų sričių menininkai ne bėga nuo karo ir kitų nelaimių keliamų emocijų, o reflektuoja savo patyrimus. Ir yra pirmieji, kurie pasisako už taiką.

Tvarkydama senus albumus atradau 1963 m. išleistą vokiečių ekspresionistės Kӓthe Kollwitz piešinių albumą. Patraukė ekspresyvi raiška, drąsi emocija. Įsigilinusi atradau pagrindinį motyvą – kentėjimą ir mirtį. Autorė gyveno 1867–1945 m., taigi išgyveno abu pasaulinius karus. Drąsiai žvelgė mirčiai į akis, piešiniuose jai suteikdama moters pavidalą.

Gimusi Kaliningrade, studijavo tokiu metu, kai moterims buvo uždraustas mokslas akademijose, taigi lankė moterų menininkių kursus Berlyne. Tapo garsi per naktį, 1898-aisiais sukūrusi ciklą „Audėjų maištas“. Už šį darbą ji turėjo būti apdovanota, bet menininkai vyrai tarė žodį, esą moteris negali užimti vyro menininko vietos. Tai jos nesustabdė, ir ji tapo pirmąja modernios eros moterimi, priimta į Prūsijos meno akademiją. Vėliau tapo pirmąja ten dėstančia moterimi. Feminisčių judėjimas rodo K. Kollwitz kaip pavyzdį, kuris padėjo kitoms moterims įsitvirtinti mene. Ištekėjusi už gydytojo, ji matė skurdą, kančią ir skausmą, nes vyro kabinetas buvo jų šeimos name, šalia jos studijos. 

Kӓthe Kollwitz „Mama ir vaikas“.
Kӓthe Kollwitz grafika.
Kӓthe Kollwitz. Iš ciklo „Audėjų maištas“.

Vaizduodama paprastus žmones varge, skurde, paliestus karo negandų, ji sako: „Daugiau niekada nebekariaukime.“ Jos kūryboje ryškios protesto prieš socialinį neteisingumą, karą ir dehumanizaciją apraiškos. Jos vaizduojami žmonės kenčia, bet niekada nepraranda orumo. Rodydama mene moterį, ji dažnai kūrė autoportretus. Vaizdavo skaudžią žmonių egzistenciją – piešiniuose itin dažnas gedėjimo motyvas. Būdama grafikė, skulptorė, mama, kare praradusi jauniausią sūnų, kartu ji buvo aktyvi taikos siekėja. Išplėtojo vizualią humanistinę kalbą, pasisakydama prieš skurdą ir karą.

Jos piešiniai artėjo prie abstrakcijos. Šviesos ir tamsos kontrastai, tankios linijos kūrė įtampą. Tai to laikmečio atspindys. Tačiau čia nėra absurdo kaip Goyos ar Picasso karo meto darbuose. Jos vizijos – tai juodas liūdesio tunelis. Nors ji praleido keletą mėnesių Paryžiuje, modernistų radikalizmas jos nepalietė. Ji – XIX amžiaus vaikas, patrauktas realistinių Zola novelių ir Maxo Klingerio urbanistinių parabolių apie moters padėtį.

K. Kollwitz nagrinėdama socialines ir politines aktualijas norėjo, kad jos darbai būtų paveikūs. Gyvenime ir mene jai būdingas didžiulis ryžtas. Ji rodė tai, ko kiti vengė. Ji buvo nuostabi stebėtoja, o jos darbai spindi neįtikėtinu švelnumu. Tačiau tai nėra šių dienų gero meno kriterijus. Ir šiandienos kontekste ji vertinama prieštaringai dėl sąsajų su politiniais konfliktais. Jos kūrybą galima nagrinėti kaip politinį manifestą, bet man svarbiau, kad ji buvo moteris, kūrėja, gimusi nelengvu laikotarpiu.

Kӓthe Kollwitz „Moteris su mirusiu vaiku“.
Kӓthe Kollwitz „Dirbančios moters biustas su mėlyna skara“.

Vienas žymiausių ir paveikiausių K. Kollwitz karo temos kūrinių – „Moteris su mirusiu vaiku“. Negyvas vaikas – balti kaulai tarp moters, gremėzdiškos būtybės, šlaunų. Kažkas iš košmaro. Kiekvieno tėvo ir motinos košmaro. Motinos kūnas panašus į Michelangelo „Pietą“. Bet sielvartas ją pavertė labiau žvėrimi, o ne šventąja. Sielvarto šešėliai pasklidę aplink kūną, burna – ant vaiko peties. Atrodo, kad ji norėtų jį sugrąžinti į savo įsčias. Šiame kūrinyje nėra oro.

„Dirbančios moters biustas su mėlyna skara“tai industrinio amžiaus madona nuleistomis akimis, primenanti Rembrandto portretus. K. Kollwitz kūrė daug autoportretų, būdama įvairaus amžiaus. Galiausiai mirtis paliečia ir jos pačios petį. Ji atsuka jai skruostą – kaip senam mylimajam. 

K. Kollwitz dirbo apsvarstydama skurdo, alkio, mirties, motinystės, netekties temas. Nors ir vertinama prieštaringai, jos vardu pavadintos mokyklos, skverai, aikštės visoje Vokietijoje. Jos veidas atsirado ant pašto ženklo. K. Kollwitz personažai – žmonės be pagražinimų. Tema – karas. Vyriškas karas jautrios, o kartu ryžtingos moters ir menininkės akimis. Ji mus visus moko drąsiai žvelgti į gyvenimą. Ir lygiai taip pat drąsiai – į mirtį.