Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Netikėtumas Velykų rytą

Tiberiados bendruomenės nuotrauka

Jau 40 metų Tiberiados bendruomenės nariai grindžia savo gyvenimą troškimu gyventi pagal Evangeliją. Šiai sukakčiai paminėti išleista Tiberiados bendruomenės knyga „Pašaukimo žemė. Žiedeliai“ (iš prancūzų k. vertė Ieva Venskevičiūtė, Magnificat leidiniai, 2019). Joje rasite bendruomenės brolių ir seserų liudijimus apie savo pašaukimą ir smagias istorijas, taip pat Lietuvoje padėjusių įsikurti dvasininkų, šeimų, savanorių mintis.

Šį kartą kviečiame skaityti sesers Amandinos (Amandine) liudijimą apie Prisikėlimo džiaugsmą ir netikėtumą Velykų rytą…

Tiberiados bendruomenės nuotrauka

„Ar sesių gyvenimas ne pernelyg nuobodus?“ Tokį klausimą dažnai užduoda pas mus apsilankantys ar nusprendę kelias dienas pas mus pagyventi jaunuoliai.

Seseriškas gyvenimas… apie jį galima parašyti knygą! „Tegu visi būna viena!“ Mes viena kitą saugome, iš tiesų gyvename drauge, o ne viena greta kitos.

Kas rytą viena iš seserų mus žadina, švelniai belsdama į duris: „O mano džiaugsme, Kristus prisikėlė“, o mes atsakome: „Iš tiesų prisikėlė, aleliuja.“ Visa šio sakinio prasmė atsiskleidžia Velykų sekmadienį, po keturiasdešimties gavėnios dienų, per kurias susilaikėme nuo aleliuja (ir nuo šokolado)! Vienais metais Velykų sekmadienis pasitaikė balandžio 1 dieną… Puiki proga šelmiškai nusiteikusioms seserims.

Tiberiados bendruomenės nuotrauka

Po Velyknakčio seserims paruošėme karštos arbatos termosą, puodelius… ir padėjome kelis išsiilgtus šokoladukus.

Kitą rytą, skambant varpams, girdžiu, kad ateina manęs žadinti: „O mano džiaugsme! – tariama su netramdomu džiugesiu, – Kristus prisikėlė!“ Dideliam mano nustebimui, išgirstu, kaip greitai prasiveria ir vėl užsidaro mano celės durys – tai tikrai neįprasta, juk celė yra ypatinga artumo su Kristumi vieta, kitos seserys čia neužeina. Aš sunkiai budinuosi ir prisimenu, kad turiu būti budri – juk balandžio pirmoji, bet ilgiau lovoje  pasivolioti netenka, nes kažkas man ima bliauti į ausį: „Beee“; aš iškart pašoku. Štai: į mano kambarį trečiame aukšte atvestas Velykų avinėlis! Pradedu kvatotis, ir juokas pasklinda po visą namą!

Magnificat leidinių nuotrauka

Kitais metais prabudusios išvystame nuostabaus baltumo peizažą. Saulė ryškiai svilina, šaltis kanda iki kaulų. „Šią popietę laisvas laikas!“ Jaunų sesių antrą kartą raginti nereikia: susirandame batus, pirštines, šalikus, liemenes… ir važinėtis rogutėmis! Iš šiaudų ir tvirto plastiko maišo pasigaminame šaunias rogutes. Visą popietę leidžiamės stačiais Pondromo šlaitais. Popietei baigiantis esame kiek suplukusios, bet vaiko širdis sprogsta iš džiaugsmo regėjus tiek grožio ir patyrus tiek nuotykių.

Kartais panorstame surengti šventę. Vieną gavėnios penktadienį, po brolio Barto pamokslo, nusprendėme švęsti buvimo kartu džiaugsmą. Kelias minutes triūsiame: papuošimai, maistas… Bendra seserų erdvė pasikeičia: ant grindų atsiranda kilimas, stalai perstumdyti, padėliota žvakių. Valgome bulvių traškučius, skanią vakarienę, visos dalijasi juokingais nutikimais ar istorijomis. Sesuo Anjes ilgai pasakoja apie savo pašaukimą ir kaip gimė seserų atšaka. Tai nepamirštamas bendrystės, bendruomeninio džiaugsmo, nuostabos laikas.