2020 04 13

bernardinai.lt

Šiaurės Atėnai

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

O. Tokarczuk apie „Jokūbo knygas“

Lenkų rašytoja Olga Tokarczuk. EPA nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš kultūros laikraščio „Šiaurės Atėnai“ (2020 m. Nr. 6)

Švedijos akademija, argumentuodama, kodėl 2018 metų Nobelio premiją skyrė lenkų rašytojai Olgai Tokarczuk (g. 1962), istorinį jos romaną „Jokūbo knygos, arba Didžioji kelionė per septynias sienas, penkias kalbas ir tris didžiąsias religijas, neskaitant mažųjų“ (Księgi Jakubowe albo Wielka podróż przez siedem granic, pięć języków i trzy duże religie, nie licząc tych małych, 2014) įvertino kaip rašytojos opus magnum.

1752 metai. Į Rogatiną Podolėje atvyksta kašteliono Kossakowskio žmona Katarzyna ir ją lydinti poetė Elżbieta Drużbacka. Vienas į viešnių garbei surengtą vakarienę pakviestų svečių – vietos klebonas Benedyktas Chmielowskis, pirmosios lenkų enciklopedijos autorius. Kunigas ir poetė, du knygas dievinantys asmenys, greitai randa bendrą kalbą. Ateityje daug ką jie aptarinės, bet jų pokalbiai vyks laiškais.

Šiek tiek vėliau, taip pat į Podolę, atvyksta jaunas, išvaizdus, charizmatiškas žydas – Jokūbas Leibovičius Frankas. Paslaptingo, iš tolimosios Smirnos (dabar Izmiras, Turkija) atkeliavusio jaunuolio skelbiamos idėjos labai greitai supriešina vietos žydus: vieniems jis – eretikas, kitiems – mesijas, apie kurį susiburia ištikimas mokinių būrys.

Beveik tūkstantis puslapių, kelios dešimtys siužeto linijų ir personažų – pritrenkiantis literatūrinis sumanymas, mistinis pasakojimas apie pačią istoriją, tautų likimus lemiančius jos vingius. Šioje knygoje autorė ne tik nepaprastai kruopščiai pristato senosios Lenkijos laikus, to meto architektūrą, aprangą, kvapus ir žmonių santykius, bet ir atskleidžia sudėtingą dvasinę tikrovę – tris vieną šalia kitos egzistavusias religijas: krikščionybę, judaizmą ir islamą. Pasakodama apie praeitį, XVIII amžių, Apšvietos išvakares, autorė ieško atsakymų į klausimus, kaip susiformavo šių dienų Rytų ir Vidurio Europos veidas.

Siūlome Lenkijos spaudos agentūros (PAP) žurnalistės Agatos Szwedowicz pokalbį su OLGA TOKARCZUK apie „Jokūbo knygas“ iškart po šių pasirodymo 2014 metų spalį.

Kas toks iš tikrųjų buvo Jokūbas Frankas?

Sunku vienareikšmiškai atsakyti, nes tai dvilypė, prieštaringa asmenybė. Labai įvairiai jis prisimenamas: jo sekėjų – kaip gražus, aukštas, charizmatiškas vyras, jo priešininkų – kaip bjaurus, sakinio nesugebantis suregzti kuprius. Iš tikrųjų nežinau, kas buvo Jokūbas Frankas. Be jokios abejonės, jis buvo gabus politikas, tikrai daugeliui žmonių turėjo milžinišką įtaką, taip pat ir lenkų aristokratams, buvo žydų mistikas, tačiau religiją naudojo politiniams tikslams.

Ar galima sakyti, kad Franko pirmtakas buvo Šabtajus Cvi, mistikas ir kabalistas, 1648 metais apsiskelbęs mesiju, o gyvenimo pabaigoje perėjęs į islamą?

Doktrinos požiūriu – žinoma. Frankas buvo sabatianistas, tik antroje gyvenimo pusėje mėginęs suformuluoti savą doktriną. Savo veikloje jis tiesiogiai sekė Šabtajumi, kaip savo pirmtaku. Abu skelbėsi esą šventi, su dievybe tiesiogiai bendraujantys vyrai, kuriems negalioja visuomenės įstatymai. Ir Frankas, ir Šabtajus lošė dieviškos beprotybės, apsėdimo korta.

Ką skelbė Jokūbas Frankas?

Jo doktriną privalu rekonstruoti. Manau, kad daug dalykų dar gali mus nustebinti. Savo doktriną per gyvenimą jis keitė kelis kartus, nelygu kokiose aplinkybėse atsidurdavo. Tačiau jo įsitikinimai turi tam tikrą branduolį. Jo nuomone, mesijas jau atėjo – tai buvo Šabtajus Cvi. Tačiau jam nepavyko išgelbėti žmonijos, todėl vis dar laukiame tikrojo mesijo. Sprendžiant iš jo „Viešpaties žodžių knygos“, kurią sudaro neįtikėtini pasakojimai, jis pats save laikė mesiju. Tačiau atėjo toks laikas, – tuo metu buvo įkalintas Čenstakavoje trylikai metų, – kai jis pasijuto pralaimėjęs. Tada į savo doktriną įvedė moterišką dievybę, moterį-mesiją. Jis Čenstakavos Dievo Motinoje išvydo žydaitės Šechinos įsikūnijimą. Taigi Frankas su religijomis elgėsi kaip su batais, kuriais avėdamas eini tikslo link ir kuriuos galima ir netgi reikia keisti.

Kiek frankistų 1759 metais priėmė Lvove krikštą?

To niekas iš tikrųjų nežino. Bažnytiniai šaltiniai teigia jų buvus keliolika tūkstančių, žydų šaltiniai – kad daug mažiau.

Prieš krikštą Lvove vykęs disputas tarp frankistų ir Talmudo išpažinėjų parodo tamsiąsias frankistų puses. Jie kaltino savo brolius dėl religinių žudynių. Frankistai tvirtino, kad žydai savo religinėms apeigoms naudoja krikščionių kraują ir žudo jų vaikus.

Žydai ortodoksai frankistus laikė blogiausiais eretikais. Frankistai, norėdami išlikti, privalėjo atsiriboti nuo judaizmo, ir kuo radikaliau, tuo geriau. Bet ir žydams rūpėjo atsikratyti eretikų. Taigi būta daug susipriešinimo, išvirtusio į nuožmią kovą. Frankistai sąmoningai, nors gal ir iš nevilties, pasinaudojo senu tarp katalikų sklandančiu prietaru, esą žydai savo religinėms apeigoms naudojantys krikščionių kraują. Nors Šventasis Sostas buvo uždraudęs tokio pobūdžio kaltinimus ir netgi laikė juos nuodėme, šis prietaras buvo labai paplitęs ne tik Lenkijoje, bet ir Europoje. Dėl frankistų pareikštų kaltinimų Voislavicėse buvo nuteista ir nukankinta keliolika žydų.

Kodėl į katalikybę atsivertęs Jokūbas Frankas trylika metų buvo uždarytas bažnyčios kalėjime?

Jis buvo nubaustas kaip žmogus, katalikybę priėmęs tik paviršutiniškai. Per tardymą paaiškėjo, kad jo katalikų tikėjimo supratimas yra labai toli nuo standartinio ir kad jis skelbia eretiškas pažiūras ir katalikybės požiūriu. Iš Čenstakavos per Baro konfederaciją jį išlaisvino rusai. Tada Jokūbas išvažiavo į Moraviją, paskui apsistojo Ofenbache, netoli Frankfurto prie Maino. Ten vykdė savo veiklą, ten suvažiuodavo jo šalininkai iš visos Europos.

Kai kas frankizmą pristato kaip emancipacinį žydų judėjimą, kai kas – kaip asimiliacinį. Ar galima kaip nors rasti tiesą?

Paradoksas, bet vienas kitam neprieštarauja. Be jokios abejonės, tai buvo emancipacija. Frankistai yra kilę iš neturtingų Podolės žydų, smulkių pirklių, amatininkų. Uždaroje feodalinėje XVIII amžiaus Lenkijos visuomenėje frankistai išdrįso sugriauti feodalinę tvarką ir pradėjo kilti socialiniais laiptais. Tačiau tuo pat metu daugelis krikštą priėmusių frankistų pradėjo asimiliuotis. Daugelis jų buvo dideli patriotai ir jų nuopelnai Lenkijai milžiniški. Galima sakyti, kad jie sudarė lenkų miestietijos pagrindą. Priėmę krikštą, jie pakeitė pavardes ir vardus, ištirpo tarp lenkų. Vienas artimiausių Jokūbo Franko bendražygių Salomonas Šoras vėliau tapo Franciszeku Wołowskiu. Šor hebrajiškai reiškia „jautis“ (lenk. wółvert. past.). Daugelis jų vėliau buvo priimti į bajorų luomą.

Adomas Mickevičius yra sakęs, kad jo motina kilusi iš frankistų Majewskių šeimos. Iš frankistų šeimos buvo ir jo žmona Celina Szymanowska, o juk žinoma, kad kelios frankistų kartos tuokdavosi tik su savo grupės nariais. Ar manote, kad Mickevičius tikrai yra kilęs iš frankistų?

Ne man daryti išvadas tokiais klausimais. Manyčiau, kad tai labai įmanomas dalykas. Tai paaiškintų, iš kur atsirado daug žydų mistikos motyvų. Pats lenkų romantizmo branduolys – mesianizmas, – regis, pasitelktas iš žydų mistikos. Ir tai natūralu, kad dvi viena šalia kitos taip ilgai besivystančios kultūros darė viena kitai milžinišką įtaką, kad viena kitą praturtino. Turbūt nebūtų tokių, kokius pažįstame, žydų be jų tūkstantmetės istorijos Lenkijoje, kaip ir šiuolaikinių lenkų be per tuos metus jiems padarytos žydų kultūros įtakos.

Knygoje yra 1755 metų žemės drebėjimo Lisabonoje atgarsių. O juk nuo jo prasidėjo Europos Apšvieta. Ar į frankizmą irgi galima žiūrėti kaip į Apšvietos judėjimą?

Manau, kad taip. Jis buvo labai ypatingas Apšvietos judėjimas. Juk Apšvieta mums siejasi su Diderot ir Voltaire’u, su idėjomis, iš Prancūzijos importuotomis į laukiniuose rytuose esančią Lenkiją. Frankizmas parodo, kad ir Rytuose tuo metu atsiranda minčių apie pasaulio keitimą, paradigmos keitimą, nors tos mintys įvilktos į kitus žodžius ir kitas sąvokas.

Iš Culture.pl vertė Birutė Jonuškaitė