Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

In memoriam George’ui Steineriui (1929–2020)

Wikipedia.org nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš „Naujojo Židinio-Aidų“ antrojo 2020 m. žurnalo numerio  

Atsiversti bet kurį George’o Steinerio knygos puslapį reiškia pasinerti į gilų, veržlų, sūkuringą Europos literatūros ir kultūros srautą, kuriame beveik neįmanoma išsilaikyti nenuneštam, nepagautam aliuzyvios, virtuoziškos vaizduotės, kalbančios apie pamatinius, pačioje mūsų žmogiškumo ir visuomenės, buvimo su kitais žmonėmis, šerdyje glūdinčius dalykus. Po Steinerio mirties šių metų vasario 3 d. neapleidžia jausmas, kad su jo pasitraukimu užsivėrė bent kelios svarbios Europos kultūros tradicijos, kad jis buvo bent kelių nykstančių šios kultūros porūšių paskutinis išlikęs egzempliorius.

Žmogiškai beveik neįsivaizduojamo apsiskaitymo eruditas, pribloškiantis savo referencijų pločiu ir įvairove, o kartais erzinantis jų nebūtinumu, galintis į vieną sakinį – ir į vieno minties šuolio trajektoriją – sudėti, pavyzdžiui, Priamą, Aliošą Karamazovą, Montaigne’į ir Hamletą, savo kriptiškomis aliuzijomis į tai, ką jis laikė loci communes, nuolat verčiantis skaitytoją stiebtis ant pirštų galiukų, paverčiantis jo tekstų skaitymą nuolatinėmis dešifravimo pratybomis, jis puikiai atitiko tarp knygų užsidariusio, nuo pasaulio atitrūkusio intelektualo provaizdį. Tas vaizdinys didžiąja dalimi atitiko tikrovę: išskyrus pirmą neilgą žurnalisto darbą, tolesnį gyvenimą Steineris leido tarp knygų ir paskaitų. Nebuvo akademikas griežtąja prasme – nors ir tapo steigiamo Churchillio koledžo Cambridge’e tikruoju nariu-steigėju, mėginimas įsitvirtinti Cambridge’o universitete buvo nesėkmingas, ir nuo tada Steineris akademijai ir vyraujančiai akademinei politikai jautė nuoskaudą bei įtarumą.

Paskaitose Steineris nedarydavo nuolaidų studentų nepatyrimui, neišprusimui ar galimam nežinojimui, kalbėdavo jiems ta pačia tiršta, subtekstų ir aliuzijų pripildyta kalbėsena. Nepakentė studijų subanalėjimo, standartų nuosmukio, žvelgė į universiteto studijas kaip į rimtą, autentišką intelektualinį ieškojimą. Ir turbūt todėl studentai perpildydavo jo paskaitų auditorijas. Apie 2000 m. Cambridge’e teko patirti tuos legendinius nušvitimus, kone magišką prasmės pilnatvės jausmą, lydėjusį jo paskaitas. Apie sudėtingus mokinio ir mokytojo santykius, įpėdinystės ir išdavystės dialektiką Dante’s Komedijoje Steineris kalbėjo „Atlanto vidurio“ tarme, kurioje susilieja britų ir amerikiečių tartys, su lengvu Vidurio Europos akcentu ir nenusakoma, XX a. viduryje įstrigusia dikcija, kuri turėjo daugiau bendrumų su Elioto ar Churchillio retoriniais periodais, negu su tūkstantmečio ribos akademine anglų kalba. Tvidiniu švarku apsirengęs išeivis iš Vidurio ar Rytų Europos, pabėgęs nuo nacių ar kito totalitarinio režimo, dažniausiai, bet nebūtinai, žydas, kuriam tekstai, rašymas ir didžiai abstraktūs ginčai dėl idėjų buvo gyvenimo ašis, o neretai ir gyvybės bei mirties klausimas, – tai dar viena, dabar jau išnykusi Vakarų intelektualo paradigma, aprėpusi figūras nuo Thomo Manno ir Hermanno Brocho iki Isaiah Berlino, Elias Canetti ir Emilio Ciorano.

Steinerio tėvai, kilę iš išsilavinusių Vienos žydų sluoksnių (tėvas dirbo investicinėje bankininkystėje), 1924 m. išvyko iš Vienos į Paryžių, kur 1929 m. ir gimė mažasis Francis George. Kai berniukui buvo penkeri, jį išgąsdino minia, skandavusi antisemitinius šūkius priešais jų namus Paryžiuje: „Mama uždarė langines“, – rašė Steineris, – „bet Tėtis vėl jas atidarė, išsivedė mane į balkoną ir tarė: „Tai vadinasi istorija, ir turi niekada jos nebebijoti.““ Šeimos gyvenimas buvo kosmopolitiškas, sekuliarus ir, svarbiausia, daugiakalbis. Steineris prisiminė, kad jo motina, tipišku Vienos grande dame papročiu, sakinį paprastai pradėdavo viena kalba, o užbaigdavo kita, pati nepajusdama perėjimo. George’as išaugo trilinguis, kaip šv. Jeronimas – tik jo atveju kalbos, kuriomis kalbėjo, skaitė ir rašė kaip gimtosiomis, buvo prancūzų, anglų ir vokiečių; vėliau prie jų dar prisidėjo italų. Senąją graikų kalbą, anot jo paties pasakojimo, Steineris pradėjo mokytis šešerių: mat labai knietėjo sužinoti, kuo baigėsi Iliada. Vėliau žurnalistų klausiamas, ar vaikystėje buvo skaitęs ką nors lengvabūdiško, atsakydavo: „Taip, Mobį Diką“.

1940 m. Steinerių šeima, tėvui gavus perspėjimą iš kolegos vokiečio industrialisto, suspėjo išvykti iš Paryžiaus į Niujorką; iš George’o Paryžiaus licėjaus klasės gyvas liko tik vienas klasiokas žydas. JAV Steineris studijavo Čikagos universitete ir Harvarde, o doktoratą, kurį pavyko apginti tik iš antro karto, rašė Oxfordo universitete, Balliol koledže. Pirmoji, neapginta doktorato versija – recenzentams ji pasirodė nemoksliška – vėliau buvo išleista kaip The Death of Tragedy, didžiulę įtaką literatūros kritikai turėjusi knyga.

Po Oxfordo Steineris dirbo The Economist žurnalistu Londone, kur tuo pat metu archyvuose atvykusi iš JAV darbavosi Zara Shakow, irgi Harvardą baigusi Lietuvos žydų palikuonė, tapsianti viena žymiausių XX a. diplomatijos istorikių. Jųdviejų Harvardo profesoriai nusprendė savo studentus supažindinti, atskirais laiškais primygtinai siūlydami susitikti išgerti arbatos vienas su kitu, – o patys susilažino, kad jei tik George’as ir Zara susipažins, reikalas baigsis vedybomis. Iš pradžių jaunuoliai susitikę sutarė nusiųsti savo profesoriams atviruką: „Pralaimėjote lažybas“, bet daugiau pabendravę, nusprendė jos nebesiųsti; 1955 m. jie susituokė. Po 64 metus trukusios santuokos Zara Steiner pergyveno savo vyrą lygiai dešimčia dienų.

George’ą Steinerį traukė ir intrigavo bent kelios mąstymo ir akademinės veiklos sritys. Jis pirmiausia tapo žinomas kaip literatūros tyrinėtojas-komparatyvistas ir įžvalgus, subtilus literatūros kritikas. Be minėtos knygos The Death of Tragedy, šią temą atspindi jo straipsnių rinkiniai On Difficulty ir No Passion Spent, taip pat pati pirmoji jo knyga – lyginamoji Tolstojaus ir Dostojevskio idėjų bei pasaulėžiūrų studija.

Jo gilų mokslinį susidomėjimą kalbos prigimtimi, kalbos ir tikrovės santykio problema, vertimo teorija liudija jo straipsnių rinkinys Extraterritorial ir ypač jo opus magnum After Babel, išleista 1975 m. Čia jis kritikuoja tiek Noamo Chomskio generatyvinę ling­vistiką, tiek struktūralistų teorijas, bet drauge prasišviečia ir temos, tapsiančios labai svarbiomis vėlesniajam Steinerio mąstymui. Steineris daug kalba apie skaitymo ir literatūros kaip gyvo atminties ir mąstymo turinio perdavimo tradicijos krizę šiuolaikinėje visuomenėje; vis dėlto ypatinga vieta jo pragaro ratuose numatyta dekonstrukcijai, pabaigusiai griauti pirmapradį „tikėjimo aktą“, kontraktą tarp žodžių ir tikrovės.

Mąstymas apie prasmingo kalbėjimo ir tiesos egzistavimo prielaidas, apie kultūros be Dievo, be transcendentinio matmens galimybę atvedė prie „teologinio posūkio“ vėlesniojo Steinerio mąstyme. Poststruktūralistinio mąstymo pabrėžiamai absentia, autoriaus, tiesos ir prasmės centro „čia nebuvimui“ Steineris priešina kalbos ir mąstymo Real Presences, „tikrąsias esatis“, su visais sakramentiniais šios frazės virštoniais (to paties pavadinimo knygą, angliškai išleistą 1989 m., galima skaityti ir puikiai Laimanto Jonušio išverstą į lietuvių kalbą). Poezijos, kalbos ir teologijos sąsajas plėtoja ir The Grammars of Creation, 2001 m. išleistos Steinerio skaitytos Giffordo paskaitos.

Dar viena Steineriui itin svarbi ašis – Holokaustas, jo žymimas pertrūkis Vakarų istorijoje, taip pat aukštosios kultūros ir nežmoniškos barbarybės koegzistavimo Europos kultūroje mįslė. Jai skirti tekstai tokiuose rinkiniuose kaip Language and Silence ir In Bluebeard’s Castle, taip pat bene žymiausia Steinerio ekspedicija į grožinės literatūros lankas – skandalingai išgarsėjusi apysaka The Portage to San Cristobal of A.H., kurioje Adolfas Hitleris, išgyvenęs karą ir sučiuptas Pietų Amerikoje, gauna progą išsakyti savo kaltinimus žydų tautai.

Šios ašys neišsemia įvairialypių Steinerio interesų. Tarp jų patenka ir Homeras, apie kurį Steineris ilgai bei giliai mąstė ir rašė, ir Heideggeris, kurio filosofijai parašė populiarų įvadą – o jame, inter alia, įvardijo šešias Veimaro respublikoje pasirodžiusias „knygas, kurios buvo daugiau negu knygos“: šiam savitam kanonui priklauso ir Karlo Bartho Komentaras Laiškui romiečiams, ir Hitlerio Mein Kampf, ir Heideggerio Būtis ir laikas. Tai ir vėlyva meditacija „Europos idėja“, kurioje Steineris Europą apibūdina kaip vietą, kur gyvuoja kavinių kultūra, kurią galima pereiti pėsčiomis ir kur gatvių pavadinimai nurodo istorinius įvykius bei asmenybes; kiekvienas šių žaismingų apibrėžimų turi gilią ir rimtą civilizacinę potekstę. Mokinystės temai Vakarų mąstyme skirta vėlyva knygutė Lessons of the Masters; sąrašą galima būtų tęsti. Savotiško succès de scandale sulaukė 2008 m. išėjusi My Unwritten Books – knyga, kurioje Steineris aptaria septynis savo mąstymo projektus, kuriems jau niekada nebus lemta tapti savarankiškomis knygomis: nuo sionizmo ir sinologijos iki seksualumo raiškos skirtingų kalbų veidrodžiuose.

Penketą metų iki mirties žurnalui Newsweek duotame interviu Steineris konstatavo, kad nepasiekė visų savo tikslų, nes „buvau per daug išsibarstęs bei pasklidęs ir aistringai mylėjau pernelyg daug dalykų“. Visą gyvenimą aistringai kovęsis dėl intelektualinės laikysenos ir požiūrio grynumo, jis taip ir liko vienišas kovotojas, nesukūręs nei mokyklos, nei jo idėjas apibendrinančios teorijos, siejamos su jo vardu.

Steineris mums išlieka kaip konservatyvi figūra, elegiškai tiksliai fiksuojanti civilizacinį nuosmukį, nu­sivilianti dėl aukštosios kultūros ir skaitymo ateities (esė „Uncommon Reader“ skaitymą jis aprašo kaip moralinį pašaukimą, būtinybę „įsitraukti į juntamos esaties betarpiškumą tekste kiekviename susidūrimo su juo lygyje“), tačiau iš tos pačios gęstančios tradicijos versmių besisemianti kultūros atsinaujinimo, atgimimo vilties: „Norėčiau, kad mane prisimintų kaip gerą skaitymo mokytoją“, – sakė jis. Kalbėdamas apie mūsų kultūrinę situaciją kaip ilgą Didžiojo Šeštadienio kelionę – laukimo tarpsnį tarp Didžiojo Penktadienio kančios, vienatvės bei pažeminimo ir tarp džiaugsmingo, išlaisvinančio sekmadieninio Prisikėlimo, – jis suformulavo ir viso skaitymo ir kultūros tikslą, niekada pilnai nepasiekiamą interpretacijos idealą – viltį, kad „vieną dieną Orfėjas neatsigręš atgalios ir kad eilėraščio tiesa sugrįš į supratimo šviesą – visa, nepažeista, įkvepianti gyvybę, – sugrįš netgi iš prarasties beigi mirties tamsos“.

Mutatis mutandis, ši vilties formulė galėtų būti paties George’o Steinerio gyvenimo epigrafas.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.