2020 04 14

Kostas Kajėnas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Lietuva, kurią myliu. Karaimų kultūros bendrijos narys R. Špakovskis: karaimų ir lietuvių panašios vertybės

Lietuvos karaimų kultūros bendrijos narys Romualdas Špakovskis. Evgenios Levin nuotrauka
Lietuvos karaimų kultūros bendrijos narys Romualdas Špakovskis. Evgenios Levin nuotrauka

Lietuva – valstybė su vertinga daugiataučio ir daugiakultūrinio sugyvenimo patirtimi. Šalį, kurią turime ir mylime šiandien, kūrėme visi – įvairių tautų atstovai. Kultūrų įvairovė yra ne tik ekonomikos varomoji jėga, bet ir kaip priemonė, padedanti geriau patenkinti intelektualų, emocinį, moralinį ir dvasinį gyvenimą. Mūsų pareiga saugoti ją kaip gyvastingą ir atsinaujinantį turtą, paveldą, kuris nuolat kinta – dinamišką procesą, užtikrinantį žmonijos išlikimą.

Pasakojimų cikle skirtingų kartų ir patirčių tautinių bendrijų atstovai pristato jums savo Lietuvą. Tokią, kokią jie pamilo, kokia pakeitė juos ir kokioje jie paliks savo kultūrinį pėdsaką. Ir nors cikle pasakojama apie skirtingų amžių ir tautybių asmenis, visi jie turi vieną bendrą bruožą – tai begalinė meilė šaliai, kurioje gyvena.

Kviečiame kartu su Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų atstovais leistis į įvairovės kupiną kelionę po Lietuvą, kurią kiekvienas mylime – skirtingą ir jungiančią.

Romualdas Špakovskis: „Lietuva, kurią myliu.“ Edvino Binderio iliustracija

Romualdas Špakovskis

Lietuvos karaimų kultūros bendrijos narys

Gimiau 1933 m. vasario 19 d. Vilniuje tradicinėje karaimų šeimoje. Mano tėtis Adolfas dirbo tuo metu veikusiame pašto vagone (juo geležinkeliais buvo pervežamas paštas), o mama Eugenija buvo namų šeimininkė, augino mane ir mano vyresnę seserį. Man augant šeima ir bendruomenė, kurios aplinkoje gyvenome, darė didelę įtaką: karaimų tradicijos ir papročiai, religinės apeigos, bendravimas su tautiečiais – visa tai formavo mane kaip asmenybę, ugdė mano charakterį. Mano tėveliams buvo labai svarbu auklėti mus pagal karaimų tradicijas, laikytis papročių, diegti tautiečių puoselėjamas vertybes, mokyti mus karaimų tikėjimo ir kalbos. Su šeima dažnai lankydavomės pamaldose mūsų maldos namuose – kenesose Vilniuje ir Trakuose.

Nuo pirmos iki septintos klasės mokiausi Vilniaus 5-ojoje lenkų vidurinėje mokykloje. Mokslo metai sutapo su Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais. Tai buvo sunkus laikotarpis, bet mano tėveliai savo asmeniniu pavyzdžiu mokė drąsiai ir kilniai įveikti ir išgyventi gyvenimo sunkumus, išlikti kilniems bet kokiomis aplinkybėmis. Stengėmės net ir tais laikais išlaikyti savo gimtąją kalbą, papročius, neprarasti žmogiškumo atšiauriomis sąlygomis.

1950 metais, baigęs septynias klases, įstojau į Vilniaus Žemės ūkio mechanizacijos technikumą. Po ketverių mokslo metų gavau diplomą ir įgijau ūkio mechaniko specialybę, tada iškart gavau paskyrimą Švenčionėlių miesto melioracijos mašinų stotyje eiti apylinkės mechaniko pareigas. Ilgai dirbti šio darbo neteko, nes, kaip ir daugumai jaunuolių tuo metu, teko tarnauti kariuomenėje.

Grįžęs iš tarnybos nusprendžiau, kad turiu siekti aukštojo išsilavinimo, ir įstojau į Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialą. 1959-aisiais sukūriau šeimą su karaime Ana. Kartu išgyvenome 60 laimingų ir gražių metų. Užauginome sūnų ir dukrą, susilaukėme dviejų anūkių. Savo šeimoje vaikams stengėmės perduoti iš tėvų ir protėvių perimtas vertybes bei tradicijas, auginti vaikus su meile ir atsidavimu.

Nuo 1988 metų, kai buvo atkurta Lietuvos karaimų bendruomenės veikla, aš joje aktyviai dalyvauju. Man teko dalyvauti bene visuose tais metais vykusiuose ypač gausiuose karaimų bendruomenės koncertiniuose pasirodymuose, dainuoti tuomet užgimusio improvizuoto karaimų ansamblio gretose. Siekiant išlaikyti savo tapatybę ir kalbą, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo organizuojamos sekmadieninės kalbos pamokėlės vaikams ir suaugusiesiems. Kasmet jau 17 metų iš eilės organizuojama karaimų kalbos ir kultūros vasaros stovykla. Susiburdami tokių renginių metu siekiame kryptingai skatinti karaimų kultūros vertės išlikimą, sąmoningą domėjimąsi karaimų kalba, kultūra ir tokiu būdu pratęsti jos gyvavimą šiuolaikiniame, sparčiai besivystančiame pasaulyje.

Vėliau įsitraukiau ir į administracinę bendruomenės veiklą, o nuo 2003 metų esu Lietuvos karaimų kultūros bendrijos atstovas Tautinių bendrijų taryboje. Daug metų gyvendami šalia, dalindamiesi vargais ir džiaugsmais, ilgainiui kultūriškai su
lietuviais supanašėjome, bet kartu ir išsaugojome savo tapatumą. Nors ir kalbame kita kalba ir išpažįstame skirtingas religijas, manau, mes, karaimai, kaip ir lietuviai, turime panašias šeimos tradicijas ir puoselėjame glaudžiai susijusias vertybes: ištikimybę, dvasingumą, atsakomybę, pagarbą. Be to, dalinamės gimtąja žeme su lietuviais. Nors karaimai į Lietuvą atvyko tik XIV amžiuje, nuo tų laikų visos kartos Lietuvą ir ypač Trakus laiko savo namais, juos myli, gerbia ir puoselėja, kaip ir lietuviai.

Man patinka gyventi laisvoje demokratinėje Lietuvoje. Turiu galimybę laisvai ir oriai gyventi greta kitų tautų ir religinių konfesijų. Esu laimingas ir didžiuojuosi, kad bėgant metams mes išsaugojome mūsų protėvių tradicijas bei papročius, gimtąją kalbą ir kad esame draugiškai priimami ir lietuvių, ir kitų tautinių mažumų. Lietuva – mano gimtoji šalelė. Tai šalis, kur draugiškai gyvena įvairių tautų atstovai, šviesūs ir pažangūs žmonės.

Hadži Seraja Chano Šapšalo karaimų tautos muziejus. Edvino Binderio iliustracija

Nors ir kalbame kita kalba ir išpažįstame skirtingas religijas, manau, mes, karaimai, kaip ir lietuviai, turime panašias šeimos tradicijas ir puoselėjame glaudžiai susijusias vertybes: ištikimybę, dvasingumą, atsakomybę, pagarbą.

Trakai – išskirtinė vieta, svarbi visai karaimų bendrijai Lietuvoje. Ši vieta mums
brangi ne tik dėl čia esančių pilių bei ežerų, bet ir dėl mieste nuo XIV amžiaus
tebegyvenančių karaimų. Norint sužinoti daugiau apie šią tautinę mažumą, verta apsilankyti nuo 1967 m. veikiančiame Hadži Seraja Chano Šapšalo karaimų tautos muziejuje.

Karaimų muziejaus įkūrimo Trakuose iniciatorius buvo pasaulinio garso orientalistas, karaimų vyriausiasis dvasininkas, hachanas Hadži Seraja Chanas Šapšalas (1873–1961), pats surinkęs didžiulę ir įspūdingą buities, meno, ginklų bei dokumentų kolekciją, kuri sudarė būsimo muziejaus ekspozicijos pagrindą. Mintis įkurti karaimų muziejų S. Šapšalui kilo dar tada, kai studijavo Sankt Peterburgo universiteto Rytų kalbų fakultete. Tačiau tik 1938-aisiais Trakuose įvyko kertinio pamatų akmens pašventinimo ceremonija, įmontuota kapsulė ir prasidėjo muziejaus statybos. 1939 metų rugsėjo 1 dieną prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas nutraukė muziejaus statybos darbus.

Liko nepastatytas antrasis aukštas, skirtas bibliotekai, raštinei, prižiūrėtojo butui. Visa kolekcija liko S. Šapšalo bute Vilniuje, Žvėryne, Kęstučio g. 17. Muziejus-butas buvo prieinamas lankytojams. 1941 metais jis sukauptas vertybes padovanojo valstybei, prašydamas įkurti muziejų. Tačiau tik 1967-ųjų vasarą Trakuose atidaryta pirmoji karaimų etnografinė paroda, kurioje buvo eksponuojami Trakų istorijos muziejui ir Lietuvos nacionaliniam muziejui perduoti eksponatai iš S. Šapšalo kolekcijos. Deja, įvairiomis išgalėmis visą gyvenimą siekęs įkurti savo tautos muziejų, jo atidarymo Seraja Šapšalas taip ir neišvydo. 1961 metų lapkričio 18 dieną jis mirė Vilniuje ir buvo palaidotas Liepkalnio karaimų kapinėse.

Minint 600-ąsias karaimų ir totorių apsigyvenimo Lietuvoje bei Trakuose
metines 1997-aisiais paroda buvo atnaujinta ir išplėsta. Šiandien muziejaus ekspozicija lankytojus supažindina su karaimų tautos istorija, buitimi bei papročiais ir yra vienintelis tautos, kuri prieš 600 metų iš Krymo atsikraustė į Lietuvą, pažinimo atspindys. 2011 metų gruodžio 27 dieną muziejui buvo suteiktas Hadži Seraja Chano Šapšalo karaimų tautos muziejaus vardas. Dabar kiekvienas, apsilankęs Trakuose, gali pamatyti čia sukauptus daugiau kaip tris šimtus eksponatų.

Karaimų etnografinis muziejus Trakuose – vienintelis toks Europos Sąjungoje. Per metus jį aplanko apie 5000 turistų.

Parengta bendradarbiaujant su Tautinių mažumų departamentu prie LR Vyriausybės.

Daugiau skaitykite:

Lietuva, kurią myliu. Libanietis H. A. Ibrahimas: mus skiria tik detalės

Lietuva, kurią myliu. Latvių draugijos pirmininkė G. Rone: turtingi esame bendraudami

Lietuva, kurią myliu. Estų draugijos pirmininkė L. Urman: „Jūs turite daugiau empatijos“

Lietuva, kurią myliu. Totorių bendruomenės pirmininkė G. Miškinienė: „Ši žemė viena, ji mus ir jungia“

Lietuva, kurią myliu. Baltarusių klubo pirmininkas V. Stech: Vilnius – neatsiejama mano gyvenimo dalis

Lietuva, kurią myliu. Graikų draugijos pirmininkė E. Paulavičienė: lietuvius ir graikus vienija laisvės troškimas