2020 04 14

Juozapa Živilė Mieliauskaitė, SF

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Vienuolė ir „niūchai“ (XI). Mortos istorija

Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF. Kosto Kajėno/Bernardinai.lt nuotrauka

„Tu parašysi apie mus knygą? Vadinsis „Vienuolė ir niūchai?“ – toks klausimas nuskambėjo sesei Juozapai Živilei Mieliauskaitei priklausomybių reabilitacijos institucijoje, kur ji atliko antropologinį tyrimą. Iš jo vienuolė apsigynė magistrą Vytauto Didžiojo universitete. Ji siekė išsiaiškinti, kaip ir kodėl kinta priklausomybę turinčių asmenų identitetas reabilitacijos metu.

Kviečiame skaityti tyrimo metu rašytą dienoraštį, tai, kas liko mokslinio darbo paraštėse. 

Pirma dalisAntra dalisTrečia dalisKetvirta dalisPenkta dalisŠešta dalisSeptinta dalisAštunta dalisDevinta dalis; Dešimta dalis 

Mortą sutikau pačioje tyrimo pradžioje – apsigyvenau tame pačiame kambaryje. Ji pirmoji bandė suprasti, ar aš priklausoma ir ką čia darau, ir pirmoji atskleidė tyrimui reikalingas įžvalgas: „Jei ko reikės – sakyk… Žinai, čia gi visi priklausomi…“ Tuo metu Morta jau buvo reintegracijos etape, dirbo ir susitikdavome retai. O pasikalbėti susitarėme jau pasibaigus reintegracijos programai.

Savo pasakojimą Morta pradeda nuo to, kad visada jautėsi vieniša – slėgė problemos šeimoje, nesaugumas. O alkoholio paragavimas paauglystėje suteikė visai kitą pojūtį: išlaisvino iš įtampos, davė drąsos – ir ta patirtis labai patiko. Todėl alkoholio buvo vis daugiau, jį papildė narkotikų vartojimas. Tuo tarpu sudėtingos gyvenimo situacijos kartojosi: dėl visokių sunkumų Morta metė perspektyvias studijas, išsiskyrė su vyru, išvažiavo dirbti į užsienį. Darbe buvo vertinama, bet ėmė ryškėti problemos dėl alkoholio vartojimo, tą Morta pastebėjo ir pati – nors niekada nepripažino, kad turi sunkumų ir dėl narkotikų. Tačiau, daugėjant problemų, ji nusprendė ieškoti išeities. Bandė pati negerti, bandė įvairias priemones, bet vis grįždavo prie to paties. Galop reabilitacijoje ėmė formuotis priklausomybės ligos suvokimas ir gyvenimo su ja gairės:

„Visų pirma niekada gyvenime man negalima vartoti alkoholio, narkotikų ir medžiagų, kurios keičia mano būseną. Pavyzdžiui, žaisti, lošti man irgi negalima. Aš suprantu, nes esu kompulsyvi, impulsyvi – aš užkabinsiu. Kompiuterinių žaidimų irgi norėčiau vengt, su apsipirkimu man irgi reikia būt atsargiai – tiek daug visokių dalykų. Tai va, aš esu su psichiniais sutrikimais žmogus. Plius dabar aš galiu pasakyti apie savo priklausomybę, kad tai yra mano dovana. Jeigu nebūtų visko taip prieš tai, aš negaučiau supratimo apie gyvenimo esmę, ką žinau dabar. Ir aš tikrai turiu savo tą žinojimą, tą savo teisybę, ir aš tikiu, kad nugyvensiu normalų, prasmingą gyvenimą. Aš džiaugiuosi dabar.“

Morta juokiasi. Juokiasi, nes yra laiminga. Daug juokiasi. Būdama 29-erių atranda, koks yra laimingas gyvenimas, kad džiaugsmo nereikia stimuliuoti psichoaktyviomis medžiagomis. Ir nesiliauja dalintis, koks svarbus sveikimui ir laimės patirčiai yra tikėjimas.

„Visada aš buvau tikinti. Aš melsdavausi kiekvieną dieną. Aš meldžiausi net vartodama, kiekvieną dieną. O čia (reabilitacijoje) aš supratau vieną dalyką. Aš čia truputį pakeičiau savo asmeninę maldą. Aš nebe prašau Dievo: leisk gyventi ten, tiek, tam žmogui, tam… Ne, aš prašau dabar – Dieve, padėti man išlikti blaiviai šiandien, sveikatos mano šeimai, bendruomenei ir teisingai daryti, teisingai elgtis. Viskas, man nebereikia nieko. Aš jauna, turiu tiek galimybių. Aš dabar antrą darbą turiu. Viskas mano rankose, galiu padaryt viską, tai kam prašyti to. Aš prašysiu – Dieve, tik man sveiką proto grąžink, viskas. Nesuklyst prašysiu.“

Kaip vieną iš stipriausiai palietusių patirčių Morta įvardija kojų plovimo liturgiją bendruomenėje Didįjį ketvirtadienį. Ir nors dalis tame dalyvavusių žmonių tą momentą atsiminė kaip nepatogų, trikdantį, Morta sako, kad jai buvę labai reikšminga, jautru iki ašarų, kad tai buvusi labai graži Dievo ir žmogaus meilės patirtis. Patirtis, kai Dievas pasilenkia prie žmogaus, sudaužiusio savo gyvenimą į šipulius, kad jį mylėtų tokį, koks yra, kaip Jis tą savo mylimą žmogų mato.

„Aš mylimukė (Dievo mylima), aš žinau. Šiandien, beje, metai mano blaivybės, įsivaizduoji?..“

Ir džiaugdamasi nauju gyvenimu, meilės patirtimi Morta išbėga į darbą – į naują pradžią, kuri pažymėta sunkumais, bet kartu ir didžiuliu tikėjimu ir pasitikėjimu. Ir viską keičiančia Dievo meile.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.