2020 04 15

Ramūnas Aušrotas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Kai religijos laisvė ginama nuo religijos

Ramūnas Aušrotas. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Lietuvoje tarp katalikų įsiplieskus diskusijoms dėl žodžio gender tikrosios reikšmės, pro akis praslydo kovo 2 d. vykusioje 43-iojoje JTO Žmogaus Teisių Tarybos posėdyje pristatyta ataskaita apie Religijos ar tikėjimo laisvę, kuriame gender vartojama kaip skėtinė sąvoka, apimanti tiek moteris ir mergaites, tiek ir gėjus, lesbietes, biseksualus ir transseksualius asmenis (LGBT+), o smurtas dėl lyties (angl. gender based violence) apima ir šių asmenų diskriminaciją. Užuot atkreipęs tarptautinės bendruomenės dėmesį į religijos ir sąžinės laisvei kylančius iššūkius – vis didėjantį krikščionių persekiojimo pasaulyje mastą, tendenciją Vakarų šalyse įstatymais siaurinti tikinčiųjų sąžinės laisvės ribas – Jungtinių Tautų specialusis pranešėjas žmogaus teisių padėties srityje Ahmedas Shaheedas savo užimamą postą panaudojo tam, ką popiežius Pranciškus yra pavadinęs „ideologine kolonizacija“. Žmogaus Teisių Tarybos posėdyje dalyvavusi Šv. Sosto delegacija, kuriai vadovavo arkivyskupas Ivanas Jurkovicius, nuolatinis Šv. Sosto stebėtojas prie šio JTO institucijos, atvirai pavadino šią ataskaitą „religijos laisvės užsipuolimu“. „Ypač nepriimtini ir įžeidžia ne kartą tekste pasitaikantys teiginiai, kad religijos ir tikėjimo laisvė turėtų atsitraukti vadinamųjų „žmogaus teisių“ atžvilgiu, dėl kurių tarptautinėje bendruomenėje akivaizdžiai neegzistuoja konsensusas, todėl tai yra tam tikra „ideologinės kolonizacijos“ forma, kurią vykdo kai kurios valstybės ir tarptautinės organizacijos“, – pareiškė jis.

Ataskaitos „Religijos ir tikėjimo laisvė“ preambulėje rašoma, kad jos tikslas yra kovoti su reiškiniu, kai „religiniai įsitikinimai daro įtaką įstatymams ir pateisina valstybės praktikas, kuriomis pažeidžiama moterų, mergaičių, gėjų, lesbiečių, biseksualų ir transseksualių (LGBT+) teisė į nediskriminavimą“. Neigiamu reiškiniu ataskaita vadina siekį „religinės laisvės pagrindu „atsukti atgal“ ar sudaryti išimčių iš įstatymų, kurie gina nuo smurto lyties pagrindu ir diskriminacijos“. Kaip dokumentą apibendrinoCatholic News Agency“ apžvalgininkas Andrea Gagliarducci, ja siekiama propaguoti laisvės sampratą, pagrįstą laisvės „nuo“ religijos ir laisvės religijos viduje idėja, taip skatinant vadinamąsias naująsias žmogaus teises, joje atvirai abejojama prieštaravimo sąžinei išlygos (angl. conscientious objection) validumu, bei netiesiogiai daromas spaudimas keisti religijų mokymą, grindžiant tai tarptautinės teisės reikalavimais.

Tai ne pirmas kartas, kai tarptautinės institucijos autoritetas yra panaudojamas tokiam tikslui. 2014 m. JTO Vaiko teisių komitetas savo ataskaitoje apie tai, kaip Šv. Sostas įgyvendina Vaiko teisių konvencijos nuostatas, kreipė dėmesį ne į konvencijos įgyvendinimo trūkumus Vatikano mieste, bet atvirai spaudė Šv. Sostą keisti savo mokymą apie lytiškumą.

JTO specialaus pranešėjo ataskaita apie religijos ir tikėjimo laisvę eina dar toliau: joje daroma išvada, kad tradicine morale paremti, o ypač religinės prigimties įstatymai turi būti pakeisti, jei jie prieštarauja žmogaus teisių srities ir JTO ekspertų nuomonei (dokumente neslepiama, kad būtent konsultacijos su šiais „feministų ekspertais“ ir nulėmė dokumento turinį bei koncepciją). „Valstybės turi užtikrinti kiekvieno, ypač moterų, mergaičių, gėjų, lesbiečių, biseksualų ir transseksualių (LGBT+) lygias teises religijos ir tikėjimo raiškos srityje, – sako jis, – įskaitant ir įgalinančios aplinkos sukūrimą, kuriame galėtų pasireikšti pliuralistinis ir progresyvus savęs supratimas. O tam, kad religinė bendruomenė įgalintų asmens „savęs supratimą“, reikia pakeisti abortą ir promiskuitetą (atsitiktinius lytinius santykius su daugeliu partnerių) draudžiančias religines normas. Ir nors specialusis pranešėjas pažymi, kad religinės organizacijos turi teisę autonomiškai tvarkytis, tokia „pagarba“ turi atitikti „holistinę žmogaus teisių koncepciją, paremtą visų žmogaus teisių universalumu, nedalijamumu, tarpusavio susietumu ir neatimamu.“

Kitaip tariant, ataskaita remiasi prielaida, kad religinės nuostatos neleidžia tinkamai naudotis religijos laisve LGBTQ žmonėms ir juos šiuo atžvilgiu diskriminuoja lyties, seksualinės orientacijos ir lyties tapatybės pagrindu bei siūlo užtikrinti jų teises keičiant religinių bendruomenių mokymą. Iš esmės toks siūlymas yra ne kas kita, kaip bandymas paneigti religijos ir sąžinės laisvę, nes modernioje valstybėje jos egzistuoja būtent todėl, kad sekuliarios valstybės ir religijos požiūriai į moralės klausimus išsiskiria, o daugumoje Vakarų valstybių – vis tolsta. Kaip savo pareiškime pažymėjo ir arkivyskupas Ivanas Jurkovicius pasaulyje vis didėja politinis spaudimas religinėms bendruomenėms, siekiančioms išlaikyti savo mokymą, o šių bendruomenių nariai patiria persekiojimą dėl ištikimybės savo sąžinei.

Būtent šiame globalios politikos kontekste derėtų suprasti ir Lietuvoje vykstančius politinius procesus ir siūlomas teisėkūros iniciatyvas. Ne atsitiktinai praeitais metais Lietuvoje, vadovaujantis iš Europos Sąjungos ateinančia horizontalia lyčių lygybės politikos idėja, buvo siekiama iš lygių galimybių įstatymo išbraukti nuostatas, jog jis netaikomas privataus ir šeimos gyvenimo srityse, taip pat apriboti religinių bendruomenių ir bendrijų įsteigtų mokyklų bei kitų jų įsteigtų juridinių asmenų teisę veikti pagal savo organizacijos etosą. Būtent dėl šios priežasties JTO Moterų teisių komitetas primygtinai ragina ratifikuoti Stambulo konvenciją, numatančią pareigą naikinti su lytimi susijusius stereotipus ir, kaip rodo minima ataskaita, visų pirma tuos, kurie yra susiję su heteroseksualiomis nuostatomis ir lyčių įvairovės nepripažinimu. Pritaikius teksto skaitymui nuotraukos ryškinimo principą, tampa akivaizdu, kad religijos ir sąžinės laisvė yra kliūtis sekuliariai valstybei šviesti religinių bendruomenių narius seksualinių ir reprodukcinių teisių srityje, skatinti lyčių įvairovę, drausti bendruomenėse teikiamą polinkio į homoseksualumą terapiją, įpareigoti sudaryti prieigą prie kontraceptinių priemonių, teikti aborto ir su LGBT sveikatos priežiūra susijusias paslaugas, įskaitant vadinamąjį lyties keitimą.

Ne paslaptis, kad anksčiau monolitiniame atrodžiusiame religinių bendruomenių mokyme dėl sekuliarizacijos įtakos atsiranda skylių ir plyšių. Ypač netvari šiame kontekste atrodo krikščionybė. Iš nesenų pavyzdžių galime paminėti Šveicarijos kalvinistų bažnyčios pareiškimą dėl vienos lyties santuokų. Vieningą oficialią poziciją moralės mokymo klausimais vis dar išlaikančioje Katalikų Bažnyčioje irgi netrūksta su jos mokymu nesutinkančių balsų. Pvz., jėzuitų kunigas Jamesas Martinas visai neseniai siūlė Katalikų Bažnyčios katekizmo nuostatą apie tai, kad homoseksualūs veiksmai yra iš esmės netvarkingi (angl. intrinissicaly disordered) keisti nediskriminaciniu terminu „kitaip tvarkingi“ (angl. differently ordered).

Religinių tradicijų disidentų balsai tampa argumentu teigti, kad ne religija per se yra „kalta“ dėl dokumente minimų problemų, bet neteisinga religinės tradicijos interpretacija, duodant suprasti, jog tik laiko kausimas, kada jų balsai bus pakankamai girdimi, kad padarytų reikiamų pokyčių. Kitaip tariant, ataskaita ženklina naują JTO organizacijos strategiją, kuri, pasinaudodama esamų ar tariamų vidinių nesutarimų dėl religijos doktrinos faktoriumi, legitimuoja išorinį politinį ir teisėkūros spaudimą ortodoksinėms religinėms bendruomenėms.

Todėl ir tarp Lietuvos katalikų nuskambėjęs Aušros Maldeikienės oeuvre yra ne atsitiktinis, bet pavyzdinis tokios strategijos pavyzdys. Aušros Maldeikienės apeliavimas į niekieno neatstumiantį Kristų ir transseksualių asmenų kančias, ignoruojant Katalikų Bažnyčios mokymą apie lyties tapatumą, yra ne kas kita kaip „skaldyk ir valdyk“ politika, kurios kartaus skonio mums visiems neseniai teko ir dar teks ragauti ateityje.

Religinė tradicija su savo normomis visada yra iššūkis trapiai ir į tingumą linkusiai žmogaus prigimčiai. Akivaizdu, kad tarptautiniu lygmeniu yra linkstama išnaudoti šį natūralų žmogaus individualios prigimties ir ją siekiančios norminti religinės praktikos trintį, tokiu būdu iš vidaus keičiant mokymą apie santuoką ir šeimą, o religijos laisvę padarant niekine. Ne atsitiktinai ataskaitoje pateikiama individualistinė žmogaus teisių samprata („teisė į religijos ir tikėjimo laisvę yra individuali teisė, priklausanti asmeniui, o ne religijai“). Antropologiniu lygmeniu šis požiūris iliustruoja voliutaristinės laisvės, kaip valingo žmogaus gebėjimo daryti viską, kas jam patinka, supratimą. Krikščioniškoji tradicija laisvę supranta kaip dorybingu savęs suvaldymu pasiekiamą tikslą. Būtent dėl to tiek homoseksualūs asmenys, tiek ir lyties tapatumo sutrikimą turintys asmenys yra Bažnyčios kviečiami priimti savo vyriškąją ir moteriškąją prigimtį bei iš jo kylantį pašaukimą. Perfrazuojant politologą Patricką J. Deneeną, šis liberalus požiūris, kuris laisvę supranta kaip visapusiškiausių įmanomų troškimų tenkinimą, valstybę – kaip tai turinčią užtikrinti instituciją, o teisę – kaip tam skirtą priemonę, religiją laiko sutartine ir nenatūralia kliūtimi šioms pastangoms.