2020 04 15

Irena Petraitienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Kard. V. Sladkevičiaus istorija (VI). Mokytojas, meistras, gamtos paslapčių žinovas

J. E. Vincentas Sladkevičius Nemunėlio Radviliškyje.

Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

VI teksto dalis apie kardinolo Vincento Sladkevičiaus (1920–2000) gyvenimo kelią.

Skaitykite ir ankstesnes dalis: I dalisII dalisIII dalisIV dalis, V dalis.

Užsimezgusi bičiulystė su braliukais

Nemunėlio pakrante ir Latvijos pasieniu į ilgį išsidėsčiusi Nemunėlio Radviliškio parapija. Totorkalnis, Pučiakalnis, Suoskalnis – gražūs kaimų pavadinimai. Ten gyvena ne viena mišri lietuvių ir latvių šeima. Vyskupas tremtinys Vincentas Sladkevičius, galėjęs laisvai skaityti ir kalbėti lotyniškai, graikiškai, itališkai, vokiškai, angliškai, su parapijiečiais greitai rado bendrą kalbą ir latviškai. Klausykloje tikintiesiems jis patardavo kalbėti ta kalba, kuria lengviau reikšti mintis. O ir pats ganytojas, siekęs paryškinti vedamąją mintį, kartais savo homilijose pavartodavo tinkamą latvišką žodį: „…Nevalia užmiršti reikšmingos praeities pamokos, juo labiau negalima niekinti ar keisti neišbandytomis naujovėmis. Mūsų kaimynai latviai turi gražų žodį „jauns“, kuris reiškia „naujas“. Ne kiekvienas dalykas yra jaunas. Dabar įperšama daug naujovių, kurios neturi ateities, kurios po trumpalaikio sublizgėjimo išnyksta ir palieka „sunaikinimo pabaisą“ ( Mt 24, 15).

Kad latvių kalba, pasak kalbininko K. Būgos, yra tikra lietuvių kalbos „pusseserė“, vyskupas Vincentas suprato 1960 m. rugsėjo 9 d. Rygoje. Kartu su arkivyskupu Teofiliumi Matulioniu dalyvaudamas vienintelio Rygos vyskupo Peterio Strodo laidotuvėse, išgirdo lietuviškai šnekant kelis latvių katalikų dvasininkus. Rygos vyskupas pagalbininkas Kazimieras Dulbinskis, 1958 m. grįžęs iš Sibiro lagerio, taip pat sovietinės valdžios nušalintas nuo pareigų, arkivysk. T. Matulioniui ir jo įpėdiniui lietuviškai papasakojo, jog kalėjo kartu su prieš metus (1959) amžinybėn iškeliavusiu Telšių vyskupu Pranciškumi Ramanausku. „Mirė abu [J. E. Ramanauskas ir J. E. Strodas], neseni, o tas, kam metas būtų [numirti], tebegyvena, ar geriau pasakius, – teberiogso!“, – pasakė arkivysk. Teofilius, kuriam Rygoje vykusios gedulingos pamaldos buvo tarsi paskutinis atsisveikinimas su jaunystėje pamiltąja Latvija, brangiais Variaklanų ir Bikavos parapijiečiais…

Rygos vyskupo P. Strodo laidotuvėse. Pirmas kairėje – arkiv. T. Matulionis.

P. Gaidos knygos „Arkivyskupas T. Matulionis“ nuotrauka

Jo įpėdiniui vyskupui tremtiniui V. Sladkevičiui Rygoje tada nusitiesė baltas lieptas, vedęs į artimą pažintį su abiem būsimaisiais kardinolais. JE Julijanas Vaivodas (1983 m.) pagarbos vardan vyskupui Vincentui padovanojo savo žiedą. O 1990 m. gegužę jau kardinolu būdamas J. E. V. Sladkevičius Rygoje per kardinolo J. Vaivodo laidotuves latviškai tarė atsisveikinimo žodį. Graži bičiulystė siejo ir su kardinolu emeritu Janiu Pujatu, kuris taip pat buvo patyręs sovietinės valdžios nemalonę. Kiekvieną kartą J. E. Pujatas, susitikęs vyskupą Vincentą, jį užkalbindavo lietuviškai.

Su Latvijos katalikų dvasininkais vyskupas Vincentas susitikdavo kasmet rugpjūčio 15 dieną Agluonoje per Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo atlaidus. Bazilikoje yra žymus XVII a. skurtas šventasis paveikslas „Agluonos Stebukladarė Dievo Motina“, kuris atidengiamas tik religinių švenčių metu. „Tai, kas gamtoj reikalinga, Dievas pasirūpino per saulę, nepamiršo Kūrėjas ir žmogaus, – rašė kard. V. Sladkevičius. – Ne veltui maldoj pasakyta: Tavo užgimimu, o Marija, džiaugsmas atėjo visam pasauliui. Per Mariją sušvito pasauliui dvasinė šviesa ir šiluma. Visam pasauliui – tai kiekvienam žemės kampeliui. Nėra žemėj vietos, kuris negalėtų džiaugtis Dangiškosios Motinos meile ir gerumu, jos stebuklais.“

Agluonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo Dangun bazilikos kompleksas, Latvija.

Wikipedia.org nuotrauka

„Nebaigti“ stebuklai

Ant Apasčios upės kranto, kur buvo iškeltas gandralizdis, stovėjo kažkada zakristijonavusio žmogaus namas. Įrengtame antrame jo gale ketvirtais Nemunėlio Radviliškyje gyvenimo metais apsistojo vyskupas V. Sladkevičius. Tvarkydamas didelį erdvų kambarį, jis džiaugėsi, jog dabar atvykę svečiai galės išsitekti. Anoje mažoje trobelėje vyskupą aplankius 3–4 kunigams, kitiems atvykusiems tekdavo lūkuriuoti prieangyje. Antrą mažą jaukų kambarėlį Ekscelencija paskyrė mamytei. Nemunėlio Radviliškis Uršulei Sladkevičienei tėviškės nepakeitė, bet ir netapo svetima vieta. Senutė, patirdama didelę jauniausio sūnaus meilę, jausdama parapijiečių globą, nesijautė vieniša. „Mano kunigystės primicijų dieną pabučiavau mamytei ranką, o mamytė pabučiavo mano ranką ir pravirko, – pasakojo Jo Eminencija. – Abiejų ašaros susijungė į dėkingumo maldą Dievui. Pasakiau: Mamyte, neverk nepraradai sūnaus, tik laimėjai aukštesniu būdu. Mūsų dvasinei pažangai siekti nuolat reikia išsižadėjimo. Tai ne skriauda žmogui, o pirmieji žingsniai į tobulumą.“

Uršulė Sladkevičienė.

Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Apylinkėje, kur gyveno katalikai ir reformatai, vyskupas tremtinys visais būdais stengėsi palaikyti santarvę, ugdė bendruomeniškumą. Nemunėlio Radviliškio žmonių atmintyje jis išliko kaip didelės ir plačios širdies žmogus, mylėjęs kiekvieną: ar jis būtų katalikas, ar reformatas. Vaistininkė Genovaitė Kregždienė pasakojo: „Mano vyro šeima buvo reformatai, vyro tėvas daug pastangų dėjo, kad Nemunėlio Radviliškyje išliktų reformatų bažnyčia. O aš katalikė, bet mudu su vyru Adolfu susitarėme, jog tuoksimės ir katalikų, ir reformatų bažnyčiose. Šiai minčiai pritarė ir vyskupas Sladkevičius, jis mus sutuokė 12 valandą nakties Nemunėlio Radviliškio bažnyčioje. Degė žvakės, aš labai jaudinausi, tačiau Vyskupėlio švelnus balsas, jo žodžiai pakėlė dvasią. Mes jam pasakėme, jog ketiname eiti ir pas reformatų kunigą Adomą Šerną. Vyskupėlis pritarė šiam žingsniui, mus palaimino. Ir iš tiesų, kaip jis buvo pataręs, gyvenome taikiai, santarvėje.“

Nemunėlio Radviliškyje žinomas kalvis, bažnyčios komiteto pirmininkas Stanislovas Šernas su vyskupu tremtiniu taip pat greitai rado bendrą kalbą: „Su dideliu malonumu Ekscelenciją savo automobiliu veždavau pas ligonius. Matydavau, kaip jis myli paprastus vargingus senukus, koks jiems švelnus, dėmesingas. Būdavo tokių trobų, kad vidun įžengus ne iš karto ligonį galėjai pamatyt – molinė asla, vištos sukinėjasi. Bet vyskupui svarbiausia gyva „dūšelė“, apkabina žmogų, paguodžia, pabučiuoja. Kiekvieną kartą toks švelnus ir tėviškas vyskupo elgesys graudindavo širdį. Todėl su džiaugsmu veždavau jį pas ligonius, supratęs, kokia didelė laimė tarnauti šventam žmogui, kokia malonė savo akimis išvysti šventumą.

Buvo toks senukas Trapulis. Nestiprios sveikatos žmogelis pateko į Biržų ligoninę. Gydytojai artimiesiems pareiškė, jog senuką išgydyti nėra jokios vilties. Aš, važiuodamas jo parvežti namo, užsukau pas vyskupą, bijojau, kad kelyje be sakramentų nenumirtų. Laimė, Vyskupėlis buvo namie ir tuoj pat išsiruošė į kelią. Biržuose beveik merdintį Trapulį įkėlėme į automobilį. Ekscelencija matė, kad senuko jėgos silpsta, todėl pasiūlė sakramentus suteikti čia pat, bet 10 kilometrų kelią iki Trapulio namų spėjau įveikti. Troboje senukui vyskupas suteikė ligonių patepimą, guodė jį, bučiavo ligotą jo veidą. Galima sakyti, įvyko stebuklas: Trapulis ėmė taisytis, atgavo jėgas ir gyveno dar ketverius metus.

„Dievas daro stebuklus, kuriuos galime pavadinti nebaigtais, nes kviečia žmogų bendradarbiauti savo darbuose, – rašė V. Sladkevičius. – Ar žmogus vykdo Kūrėjo valią?.. Visi Kristaus stebuklai reikalingi žmogaus patarnavimo, kad taip žmogus įsitrauktų į visus Dievo stebuklus ir patarnaudamas patirtų džiaugsmą bei neštų jį kitiems. Prisikėlimo stebuklai vyksta nuo pat pasaulio sukūrimo pradžios visoje kūrinijoje. Visais atvejais galioja Dievo kvietimas: Atraišiokite raiščius ir leiskite jam eiti. Dievo visagalybė pavasarį prikelia gamtą, o žmogui paliekama pareiga atrišinėti raiščius – ruošti dirvą, sėti grūdą, auginti ir prižiūrėti.“

Artimai su vyskupu tremtiniu bendravę Nemunėlio Radviliškio bendruomenės žmonės. Dešinėje – pirmasis bažnyčios komiteto pirmininkas Stanislovas Šernas.

Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

„Dabar kokią liaudišką“

„Niekada nebus tokio žmogaus“, – taip pasakiusi Irena Gaigalienė susimąstė ir prisipažino, kad visada, kalbėdama apie vyskupą V. Sladkevičių, mintyse mato, kaip jis lietpaltėlį apsivilkęs, diržu susijuosęs ar šventoriuje triūsia, ar gėles darželyje sodina. „Iš pradžių, kai sužinojome, kad Nemunėlio Radviliškin atvyko vyskupas, manėme nemokėsią su tokiu dideliu žmogumi apsieit. Ir aš pirmą kartą pas jį eidama jaudinausi, bet iš tolo pamatęs jis pats užkalbino, nereikėjo galvot, ką sakyt, kaip elgtis. Aš su vyru Juozu, taip pat Beata Indrikienė [kun. Viliaus Cukuro sesuo], Stasys Šernas ir kiti dainingesni parapijos žmonės, giedoję bažnyčios chore, repetuodavome Vyskupėlio namuose. Jis mokė giesmių, dainų. Repeticijai baigiantis sakydavo: Dabar kokią liaudišką. Dainos apie tremtinius, apie mamą yra jo palikimas. Ekscelencijai labai patikdavo daina „Kalnai ten žaliavo, upeliai klegėjo, kur aš mažutėlis laksčiau“. Vyskupėlio išmokytas dainas traukdavome ir mudvi su Danguole Šerniene miškan eidamos bruknių rinkti. Kartą klaidžiojome ir negalėjome aptikti uogyno. Pradėjome melstis, giedoti, ogi žiūrim, už kalniuko – bruknės. Prisirinkam pintines, Vyskupėlis džiaugiasi. Jis pats mėgo ir mums patardavo valgyti kuo daugiau miško gėrybių, paaiškindavo, kaip daržoves geriau auginti, visokių gamtos paslapčių žinojo. O kaip su vaikais mokėdavo elgtis, ir apsakyt sunku…“

„Žmonės, klausydamiesi Vyskupėlio pamokslų, verkdavo, – atsiminimais dalijosi Algimantas Cukuras. – Tuo metu aš buvau tik paauglys, kartu su broliu Viliumi patarnaudavau Mišioms ir daugiau bendraudavau su zakristijonu Antanu Milašiumi, tačiau Vyskupėlio pamokslus įsiminiau. Iš karto visus pagaudavo jo virpantis balsas, būdavo, pakelia tembrą – smarkyn, smarkyn…“ Kartą Mišioms patarnaujančius berniukus išsikvietė valdžios žmonės ir liepė parašyti, kad neva vyskupas liepia eiti į bažnyčią, tarnauti Mišioms. Prisiminęs šį įvykį kun. Vilius Cukuras dėstė: „Atvažiavo kažkokie, mums atrodė, rūstūs dėdės, suskirstė į atskirus kambarius ir reikalavo rašyt: „Vyskupas liepė…“ Nieko tada nerašėme, aiškinome, kodėl vyskupas, juk yra klebonas, yra zakristijonas. Mus tada pralaikė iki vakaro. Norėjo sufabrikuoti bylą.“

Viduruje – vysk. V. Sladkevičius ir jo mokinys kun. Vilius Cukuras.

Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Iš visos širdies liejosi kun. Viliaus atsiminimai, kokią didelę įtaką jiems, paaugliams, turėjo vyskupas Vincentas: „Esant šalia, žodis, asmeninis pavyzdys krinta į paauglio sielą. Krinta ir užsilieka… Vyskupėlis mus mokė, kaip geriau šluoti bažnyčią, kaip paruošti pjuvenas, patarė naudoti terpentiną, kad grindyse parazitų neliktų. Visokių ūkio darbų jis mokėdavo. O koks gėlininkas buvo – nė pasakot daug nereikia, – visi tą žinojo. Atsimenu, abu tvarkėme Dievo stalą. Iškrito tinko gabalas. Vyskupėlis pats taikė, pritaikė ir vėl, girdi, kaip padariau, gerai? Gerai. Rado seną paveikslą, pradėjo rūpintis jo restauravimu. Jis suprato meną, pasižymėjo gilia nuovoka. Kasdien nerimdavo. Jo mintis buvo, o mano darbas. Šventoriaus tvorą tvėrėme, aplinką gražinome. Ir dabar tie patys akmenukai mūsų rankomis sudėti.“

Vyskupas Vincentas Sladkevičius.

Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Vos pradėjus jiems dirbti, Ekscelenciją iškvietė apylinkės pirmininkas ir iš tolo prie pašto ėmė šaukti, kodėl jis savivaliaująs. O Ekscelencija šypsodamasis, su meile jam tarė: „Mano brangusis prieteliau, taigi ir man, ir jums, ir visiems bus tik gražiau gyventi. Todėl nesibarkime, o gražinkime miestelį visi: mes nuo vieno kampo, jūs – nuo kito…“ Tada apylinkės pirmininkas keletui metų vyskupą buvo palikęs ramybėje. Sutvarkytas šventorius ir šiandien žmonėms primena čia gyvenusį Jo Eminenciją V. Sladkevičių.

„Kartą einu į bažnyčią ir matau – ant šventoriaus tvoros beržiukas auga, užlipau ir siekiu jį nupjauti, – pasakojimą tęsė kun. Cukuras. – Vyskupėliui pasirodė, kad toks darbas gali būti pavojingas, kad galiu nukrist, todėl sustabdė: Palauk, einu į bažnyčią pasimelst. Dažnai tą momentą prisimindavome. Būdavo, iškilus kokiam sunkesniam darbui vienas kitam šyptelim: Palauk, einu pasimelst. Lygiai taip pat mums būdavo suprantamas įprastas Vyskupėlio atsakymas: Kaip gyvenu? Niekas nemyli…“

Nors balse skambėdavo įvairiausios gaidelės – tai liūdnesnė, tai linksmesnė, tai pašaipesnė, nelygu kokia nuotaika, kokia būsena tą valandą būdavo. Arčiau jį pažinojusieji žino, kokia tai buvo subtili ir spalvinga asmenybė. Būdavo, negali iš karto apsispręsti, važiuot ar nevažiuot į Kauną, bet, žiūrėk, atėjo diena, ir jis jau ruošiasi. Tik vėliau kun. Vilius suprato, jog Šventoji Dvasia taip įspėdavo, duodavo ženklą. Jis jausdavo, kada ką reikia daryt. O kad pasižymėjo ypatingu jautrumu – tą žino daugelis. „Kaip dvasios tėvas jis ir manyje daug ką pažadino, daug ko išmokė. Vyskupėlis niekada nenorėdavo iš žmogaus pasišaipyt, būdavo, atsargiai, subtiliai veda dvasinio gyvenimo keliu. Apie mano pašaukimą kalbėdavome, tačiau primygtinai stoti seminarijon nesiūlė – pats eik, rinkis. O kai pranešiau, kad įstojau, džiaugėsi“, – pasakojo V. Cukuras.

Antras iš dešinės – vysk. V. Sladkevičius.

Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

„Dievas, mylėdamas žmogų, apdovanojo jį laisva valia, kuri daro žmogų labiausiai panašų į savo Kūrėją, – rašyta Eminencijos dienoraštyje. – Laisva valia naudodamasis, bet nesilaikydamas Dievo valios žmogus suardo dovanotą harmoniją savyje ir kūrinijoje. Žmogus daro nuodėmes, o suardyta kūrinijos darna išauga iki gamtos nelaimių, karų ir revoliucijų. Kiekviena Dievo malonė ir dovana turi apsireikšti, ji negali būti įslaptinta. Kas patikės, jog Dievas apdovanojo, jei niekam neparodai, kuo esi apdovanotas, jei nesidaliji Dievo dovanomis su kitais?“

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.