Kunigas A. Peškaitis apie filmą „Kristaus kūnas“: religinis pačia giliausia prasme

Pasižiūrėjęs vieną iš šių metų festivalio „Kino pavasaris“ populiariausių filmų – lenkų režisieriaus Jano Komasos „Kristaus kūną“ (Boże Ciało, Corpus Christi, 2019) – jis kalbėjo į šią istoriją smarkiai įsigyvenęs ir kai kuriuose jos epizoduose atpažinęs ir save patį.

„Daugybės žmonių gyvenimo patirtis kalba apie tą patį: Dievo malonei nėra ribų. Man šio filmo siužetas pasirodė vienas didžiausių Kristaus liudijimų. Krikščionybėje malonė yra pagrindinė kategorija. Ir ne tik kategorija, bet ir tikrovė. Dievo malonė yra jo meilė praktikoje. O ji nepaprastai kūrybinga“, – komentuodamas filmą svarstė kunigas A. Peškaitis.

J. Komasos filmą galite žiūrėti „Kino fondo“ namų kino platformoje.

Kam patiks (pagal kun. A. Peškaitį): tiems, kuriems patiko Andrejaus Tarkovskio „Soliaris“ (1972) arba Gabrielio Axelio „Babetės puota“ („Babette’s Feast“ / „Babettes Gæstebud“, 1987).

Brolis pranciškonas, kunigas Arūnas Peškaitis OFM. Evgenios Levin / Bernardinai.lt archyvo nuotrauka

Koks kinas yra religinis?

Priminsime ir jau mačiusiesiems filmą, ir jį dar tik žiūrėsiantiesiems, kad „Kristaus kūno“ istorija paremta tikrais įvykiais. Scenarijaus autorius Mateuszas Pacewiczas dirbo ilgai ir kruopščiai. Vienas šiuo metu Lenkijoje perspektyviausių lenkų aktorių Bartoszas Bielenia, pagrindinis herojus, didžiulėmis, giliomis, ilgesingomis akimis, pirmuosiuose kadruose pasirodo kaip nuteistasis Danielis, niekuo nesiskiriantis iš kitų nuteistųjų. Tačiau paaiškėja, kad turi nuoširdžią religinę pajautą. Netgi svajoja įstoti į kunigų seminariją, tačiau turint teistumą tai neįmanoma. Lygtinai paleistas į laisvę, Danielis vyksta darbuotis į lentpjūvę ir, netikėtoms aplinkybėms susiklosčius, tampa vieno mažo Lenkijos kaimelio dvasininku. Vietos klebonas keliauja gydytis, ir būtent Danieliui (kaip jis prisistato – tėvui Tomaszui, tokiu pat vardu, kaip ir jo įkalinimo įstaigos kapelionas), tenka visos pastarojo atsakomybės.

Kunigui A. Peškaičiui pažiūrėjus šį filmą esmingi pasirodė keli dalykai.

„Perskaičiau Augmino Petronio šio filmo recenziją ir iš karto noriu klausti – kas yra religinis kinas? Kai kuriems žmonėms turbūt atrodo, kad religinis kinas yra tik tas, kurio siužetas religinis. Vis dėlto taip nėra. Filosofijos daktaras Nerijus Milerius, parašęs turbūt dvi geriausias knygas apie kiną filosofiniu aspektu, daug metų universitete dėstęs kursą apie religinį kiną, yra sakęs, – ir aš sutinku su jo pozicija, – kad religinis kinas pirmiausia yra tas, kuris kalba apie egzistenciją, atsiveriančią žmoguje, apie jo buvimą, pasiekiantį transcendentinį matmenį“, – svarstė kunigas A. Peškaitis.

Religiniame kine gali ir nebūti tiesioginių aliuzijų į religiją, ir čia tarp daugybės tokio kino pavyzdžių kunigas paminėjo Andrejaus Tarkovskio „Soliarį“. Kita vertus, pasak A. Peškaičio, yra daugybė religinio siužeto filmų, tačiau neturinčių nieko bendra su religiniu kinu. Šiuo atveju jis nenorėjo minėti konkrečių pavyzdžių, nes žmonių skonių būna įvairių, tačiau dažniausiai tokie filmai, jo manymu – tai holivudinė produkcija, balansuojanti ties kičo riba. Geriausiu atveju į šią kategoriją patenkančius filmus galima vadinti edukaciniais – kad ir, tarkime, pasakojančius apie Jėzaus gyvenimą. Tačiau, skirtingai nuo tikro religinio kino, anot kunigo A. Peškaičio, pastarieji neturi transcendentinio matmens.

„Jano Komasos „Kristaus kūnas“ – tai religinis filmas pačia giliausia prasme, nes apima žmogaus būties slėpinį ir pakyla į transcendentinį lygmenį. Ir jo siužetas kartu religinis. Taip, filme „Kristaus kūnas“ daug religijos. Kas tokiu atveju yra religija? Aš pasakysiu labai paprastai: religija yra žmogaus kuriamas santykis su Dievu. Jeigu tikėjimas, krikščioniškai kalbant, yra Dievo dovana, tai religija yra šios dovanos akceptavimas, priėmimas to, kaip kuriu savo santykį su Dievu. Būtent šia prasme „Kristaus kūne“ yra labai daug religijos“, – teigė kunigas A. Peškaitis.

Rež. Jano Komasos filmo „Kristaus kūnas“ („Boże Ciało“, „Corpus Christi“, 2019 m., Lenkija, Prancūzija, 115 min.) kadras

Rež. Jano Komasos filmo „Kristaus kūnas“ („Boże Ciało“, „Corpus Christi“, 2019 m., Lenkija, Prancūzija, 115 min.) kadras

Apie kalinio tyrumą

Brolis pranciškonas Arūnas daugybę metų bendrauja su kaliniais, puikiai pažįsta ir už sunkius nusikaltinus kalinčių žmonių tikrovę. Ir šiuo požiūriu kunigui toks atpažįstamas pasirodė pagrindinis filmo „Kristaus kūnas“ veikėjas Danielis, nuteistas už žmogžudystę.

„Ir tokiame žmoguje gali tilpti labai daug tyrumo. Kai žiūrėjau į Danielio akis – mačiau vieną konkretų kalintį žmogų, žinoma, kurio nei vardo, nei pavardės čia negaliu minėti. Tose akyse, tame žmoguje gali tilpti tiek daug tyrumo, tiek daug atsidavimo, tiek daug kovos už tiesą. Kartu, žinoma, ir žemiausių dalykų. Nes ir viena, ir kita juk mumyse sugyvena. Tačiau man atrodo, kad nusikaltusio žmogaus būtyje ypač ryškiai matosi tai, kas vyksta visiems mums – ir labai žemų, ir labai didelių dalykų virsmai, – kalbėjo kunigas A. Peškaitis. – Čia gera proga pacituoti Dostojevskį, – tegul tai nenuskamba banaliai, nes šie žodžiai yra tikra tiesa, – Dievas ir šėtonas kaunasi žmogaus širdyje. Ir ši tiesa „Kristaus kūne“ atskleista nepaprastai subtiliai.“

Žiūrėdamas kai kuriuos filmo epizodus, ypač Danielio ir įkalinimo įstaigos kapeliono bendravimo scenas, kunigas A. Peškaitis prisipažino juose atpažinęs ir pats save. Ir čia jam atrodo svarbus dvasininko mezgamas kontaktas su nuteistuoju – anot kunigo, kalėjime dvasininkas negali tik mechaniškai atlaikyti Mišias, kontakto nekūrimas niekur nenuvestų. Įkalinimo įstaigoje kontaktas gyvybiškai reikalingas, ir J. Komasos filme, A. Peškaičio nuomone, tai subtiliai atskleidžia scena, kai kapelionas kaliniams ištaria: „Jūs visi esate kunigai“: „Taip, iš tikrųjų – visa krikščionija yra kunigystė. Nors šiuo atveju tai ne sakramentinė kunigystė, bet ji tikra, nes būdami krikščionys mes paaukojame savo gyvenimą Dievui. Tai kunigystės ženklas.“

Vienas nuostabių dalykų žiūrint „Kristaus kūną“ broliui pranciškonui pasirodė jo nepaprastas tikrumas, pavyzdžiui, kad ir scena, kai Danielis, paleistas į laisvę, pirmiausia pasilinksmina – tai nėra koks nors neįtikimas dalykas, Danielis – jaunas žmogus, kalbėjo A. Peškaitis. Dar vienas dalykas, jį privertęs susimąstyti – kad Danielis, nors ir trokšdamas būti kunigu, juo tapti negali, nes turi teistumą.

„Man iškilo klausimas – koks čia laikotarpis vaizduojamas? Lyg ir dabartinis, tiesa? Tai tuomet norėčiau pataisyti filmo scenarijaus autorių, kad taip nėra. Žmogus, netgi nusikaltęs, gali būti kunigu, tik turi atitikti tam tikras sąlygas. Bet galbūt filme kapeliono buvo kita pozicija, gal jam atrodė, kad Danielis kunigystei dar nėra pasiruošęs. Na, bet čia tik tokie mano pasvarstymai“, – kalbėjo A. Peškaitis.

Rež. Jano Komasos filmo „Kristaus kūnas“ („Boże Ciało“, „Corpus Christi“, 2019 m., Lenkija, Prancūzija, 115 min.) kadras

Rež. Jano Komasos filmo „Kristaus kūnas“ („Boże Ciało“, „Corpus Christi“, 2019 m., Lenkija, Prancūzija, 115 min.) kadras

„Man šio filmo siužetas pasirodė vienas didžiausių Kristaus liudijimų“

Koks virsmas įvyksta pagrindiniam filmo veikėjui, kai susiklosčius netikėtoms aplinkybėms jam tenka netgi ne visai savo noru apsimesti kunigu?

„Visa, kas jame yra gera, tyra – išsigręžia į viršų. Ir čia vėlgi man prieš akis skleidžiasi nuostabus šio filmo tikrumas – tai labai būdinga kaliniui, nes jis iš esmės negali apgauti žmonių, kurie juo patiki, lūkesčių. Per trylika metų, kiek Lukiškių kalėjime lankydavau nuteistuosius, esu ne kartą tai patyręs. Ir dabar tą patį patiriu, kai su jais bendrauju. Galiu pasakyti – juose ta Dievo sėkla išlikusi. Papasakosiu visai neseną įvykį. Vienas kalinys, kalėjime patyręs atsivertimą, ėmė daryti dalykus, kurie man, galima sakyti, sukėlė suglumimą. Štai neseniai jis kitam kalinčiam žmogui, kurio niekas nelanko, su kuriuo tik aš susirašinėju ir kuris pats savo noru izoliavosi, suorganizavo didžiulę pagalbą: ir finansinę, ir maistu. Ir man tai buvo toks džiaugsmas. Pasakiau jam: tai, ką padarei, yra Kristaus darbas. Jis man atsakė: taip, čia aš ne iš savęs padariau“, – tramdydamas susijaudinimą kalinių patirtis pasakojo brolis pranciškonas.

Taip ir „Kristaus kūne“ kapelionas jaunam vaikinui pasėjo Dievo sėklą, toliau filmą teologiškai aiškino kunigas A. Peškaitis – nuteistasis net pasivadino Tomaszu – tokiu pat vardu, kaip ir kapeliono: „Ir ta sėkla sudygo. Žinoma, iš kanonų teisės, sakramentologijos perspektyvos žvelgdami galime sakyti, kad neturėdamas Kunigystės sakramento Danielis apgaudinėjo žmones. Tačiau iš tikrųjų jis žmonių neapgaudinėjo. Nes argi žiūrėdami į žmogų turime teisę dėlioti disciplininius reikalavimus? Aš čia nekalbu apie tai, kaltas Danielis ar nekaltas, kiek jis supranta ar nesupranta, ką daro, tačiau jis turi didelę nuojautą sutaikyti žmones ir pastangą rasti kalbą su visais. Į jį susigėrus kapeliono Tomaszo žodžiams – „jūs visi esate kunigai“ – jis priėmė šį iššūkį, net nesiruošdamas apgaudinėti, tiesiog jam nebebuvo likę kur dėtis. Per Danielį Dievas ėmė veikti labai kūrybingu būdu. Juk būna, kad kartais ir per mūsų keistus ar ne visai gerus poelgius Dievas kūrybingai sukuria ką nors gera“, – svarstė kunigas A. Peškaitis.

Kalbėdamas apie J. Komasos filmą jis prisiminė ir 1987 metų danų režisieriaus Gabrielio Axelio filmą „Babetės puota“ (Babette’s Feast / Babettes Gæstebud) pagal Karen Blixen knygą – irgi, anot jo, vieną giliausia prasme religinių filmų apie Dievo malonės viršūnę, taip pat šių metų „Kino pavasaryje“ vieną dieną rodytą latvių režisieriaus Jurio Kursiečio „Olegą“, teologiškai kuriame svarbią galima įžvelgti Krikšto temą. Taip, Dievo malonė veikia per sakramentus, bet pirmiausia – per žmogų. Jis yra didžiausias Dievo sakramentas, nes žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą. Dievo malonei jokių ribų nėra – ji tiesiog neįtikima, komentavo kunigas.

„Į Jano Komasos „Kristaus kūną“ įsigyveni labai stipriai, nes matai – daugybės žmonių gyvenimo patirtis kalba apie tą patį: Dievo malonei nėra ribų. Man šio filmo siužetas pasirodė vienas didžiausių Kristaus liudijimų. Krikščionybėje malonė yra pagrindinė kategorija. Ir ne tik kategorija, bet ir tikrovė. Dievo malonė yra jo meilė praktikoje. O ji nepaprastai kūrybinga“, – sakė kunigas A. Peškaitis.