Apie baltą lapą (IV)

Aktorė Giedrė Kederytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Juda link pabaigos pokalbiai su bičiuliais, vis susirenkant prie balto popieriaus lapo ir bandant apsibrėžti – kur link judame ir judėsime po epidemijos, kas mes tokie ir ką mums primena šis netikėtai galingas ir sąmonę keičiąs virusas. Šiandien dar du pašnekovai. 

Teatro aktorė Giedrė Kederytė:

Pabuvau su baltu lapu keletą dienų stebėdama, kaip kas dėliojasi. Sudėjau, kas dabar manoj rūpyboj.

Negalime pastatyti šeimos, valstybės, pasaulio neatsisukę į save. Bet kokia nauja pradžia, nauja statyba turėtų prasidėti nuo medžiagų patikrinimų. Pirmiausia tikrinu save. Atlieku sąžinės sąskaita. Bet stop. Nepriimkim kaip skambių ir mus „prasminančių“ frazių kaip antai „išlipti iš komforto zonos“. Juk visi puikiai supranta, kad tai iš tikrųjų nieko nepasako apie žmogaus veiksmus. Tai tik trumpalaikis savęs įgalinimas kažkokiam veiksmui, kad galėtume uždėti grotažymes, kad štai – ėmiau ir išlipau. Vienas, net ir mažas, bet nuoširdus apsinuoginimas prieš save būtų tūkstančius kartų stipresnis už bet kokius lipimus ir išlipimus, nes pamestume tą detalę, kuri mus „kusina“, kuri laiko tam tikras vadeles, kuri netgi turi pavadinimą „kitų nuomonė“.

Tad natūraliai truputį apgauname save, nes neatliekame pokyčio pilna koja. O tame „norėjime išlipti“ esti dar vienos blogio šaknies daigelis. Jį visai nesunku aptikti tokį suvešėjusį pastarąjį dešimtmetį. Norą mokyti kitus. Vadinasi, surandu kažką, ką galiu pavadinti tuo garsiuoju „išlipimu“, neva tai įvykdau, tampu „specialistas“ ir jau puolu mokyti. Tampu „mokytoju“. Mokau. Turiu virtualią publiką ir tvirtai tikiu tuo, ką darau.

Svajočiau, kad pavyktų pasiekti tokį sąmoningumo etapą, kai suprastume, kad žodis „mokytojas“ vis dėlto turi ypatingą prasmę, skirtingai naudojamą įvairiose kultūrose, ir kad mes negalime staiga tapti mokytojais. Negalime staiga žinoti atsakymų į visus kylančius klausimus, nes tai mane artina apsčios žiniuonystės link, kuri man nebeleidžia augti ir tobulėti kaip dvasios žmogui. Nes dėviu pseudorūbą. Priešingai negu tikrieji MOKYTOJAI, kurie niekada nėra stovinčio vandens būsenos. Jiems neužtenka vieną kartą išlipti, jie tai daro savo gyvenimu, savo poelgiais, savo kartais nebyliu asistavimu. Norėtųsi, kad ne paskutinėje vietoje imtume statyti širdį, o keltume ją į centrų centrą, kuris neleistų nukrypti sąžiningumo svertuose ir pradedant bet kokias statybas – santykių, darbų, skyrybų, – būtų pirminis tiesos kertinis akmuo.

Tikiu, kad jei nenuspręsime šito laiko tiesiog išgyventi, pralaukti, išbūti, išeisime kitokie. Nebesitenkinantys akinančiom dienraščių nuotrumpom, trumpų interviu skoniu ar instagramo svertais, nes toks būvis mums nekainuoja nieko. Absoliučiai nieko. Ir geriausias šito laiko patikrinimas bus tas, kad nebegalėsime teisintis laiko neturėjimu, darbų gausuma. Taip, norintiesiems darbų visada yra, bet šis laikas kiekvienam padovanoja papildomą minutę atsigręžimui ir mažam pasvarstymui paruošti savo širdį kitam laikui arba ne.

Galvoju, kad noras keistis gimsta tada, kai kažkas mūsų netenkina, bet pats pakeitimas dar nereiškia, kad tai pabaiga. Čia galima prisiminti „Gyvulių ūkio“ scenarijų, kuris, nors ir įkvepiantis, bet labai primenantis nūdieną. Svajonė būtų tokia, kad atsigręžus į save, savo prigimtį, pašaukimą nesinorėtų pataikauti, nutylėti, bijoti nesutikti. Kiekvienas jau pašauktas įvykdyti savo gyvenimą, norėtųsi, kad tai būtų paskata ne atidėlioti, o su pasitikėjimu ištarti „taip“. O tame „taip“ sutalpinti tai, kas buvo nutylėta tiek laiko, bet dabar išdrįsta pripažinti. Ir ne kažin kam, o pirmiausia SAU. Esančiam jau ir taip nuostabiai sukurtam.

Nesvarbu, užsidengus akis, patvinus ašarom ar norint slėptis iš gėdos prieš save. Linkiu patikėti, kad nėra NĖ VIENO, kuriam tai būtų lengva ir labai malonu. „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.“ (Jn 8) Noriu palinkėti, kad šitie žodžiai nebūtų tolimi. Esant keitimosi būvio jie padeda laisvėti. Ir net jei baisu ir negražu, tai tik nuostabiau, nes tai ir parodo mūsų nebaigtinumą, netobulumą, kuris reiškia, kad dar tiek daug liko. Tiek daug nepažinto ir naujo. Kuo dabar galiu pradėti gyventi. Rasti gyvybės šaltinį, kuris apstus tikrojo pažinimo, tikrojo gyvenimo.

Klimatologas Justinas Kilpys. Vilniaus universiteto archyvo nuotrauka

Ratilioko, klimatologo Justino Kilpio mintys apie naują baltą lapą – iš aplinkosaugos perspektyvos:

Labai norėtųsi, kad pasibaigus karantinui ir investuojant į ekonomikos atsigavimą būtų nepamiršta aplinkosauga ir klimato kaita. Pandemijos pabaiga būtų puiki proga ne skubėti skatinti vartojimą, bet įgyvendinti darnaus vystymosi principus ir sprendžiant vieną problemą kartu spręsti ir kitas problemas (angl. multisolving), t. y. ieškoti sprendimų, kurie gali turėti daug gretutinių teigiamų padarinių.

Taip pat tai proga sulėtėti ir kurti naujas įpročius. Pavyzdžiui, tikiuosi, kad nuotolinis darbas parodys, kad galima išvengti daugybės lėktuvų skrydžių (verslo kelionių), nes sprendimus galima priimti ir internetu. Dirbant iš namų galima taikyti lankstesnį darbo grafiką ir sumažinti piko valandų transportų kamščius miestuose. Per šį karantiną Niujorke dviračių dalinimosi paslaugų (bike sharing) naudojimas padidėjo 67 proc., tai labai norėtųsi, kad ir pasibaigus pandemijai šie skaičiai išliktų panašūs. Trūkinėjant pasaulinėms produktų tiekimo grandinėms (kol kas daugiausia tik medicinos reikmenų) vėl atsigrežiama į vietinius gamintojus, o naudojant vietinių gamintojų produktus mažėja tarša, susijusi su transportavimu.

Šalies gerovės matavimas per BVP skatina tikėjimą, kad tik ekonominis augimas gali atvesti prie geresnio gyvenimo. Tačiau tuomet visi kiti rodikliai (ir aplinkosauga) yra nustumiami į šalį. Norėtųsi, kad planuojant valstybės prioritetus būtų galvojama apie žmones ir aplinką. Šiuo keliu jau eina N. Zelandija su savo gerovės biudžetu (well-being budget), Butano karalystė su bendru nacionalinės laimės rodikliu (gross national happiness), Ekvadoras su savo socialine gero gyvenimo filosofija (Buen vivir). Manau, jei būtų ne pradėtas vertinti nuolatinis ekonominis augimas, o žiūrima į visas gyvenimo sritis, tai turėtų teigiamą poveikį aplinkosaugai – nes ji visada būtų sąraše.

Norint spręsti klimato kaitos problemą, reikalingas nuolatinis atmosferos taršos mažėjimas. Ir tai galima pasiekti, jei būtų laikomasi principo „mažiau yra daugiau“. Sulėtėti, vartoti mažiau, bet prasmingiau.

Daugiau skaitykite:

Apie baltą lapą (I)

Apie baltą lapą (II)

Apie baltą lapą (III)