2020 04 16

Vaidas Petrulis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Lietuvos miestų ir miestelių modernizacija: Tauragė

Pirmojo pasaulinio sugriovimai. Tauragės krašto muziejaus nuotrauka

Tarpukario Lietuvoje buvo ganėtinai įsitvirtinusi nuostata, kad, „praūžus pasauliniam karui, atgijusioji dabartinių ribų Lietuva gavo liūdną architektūrinį palikimą“. Tokie teiginiai dažniausiai kildavo iš priešiškumo carinės Rusijos palikimui ir ne visuomet atitiko realybę. Tačiau ne Tauragės atveju. Pirmasis pasaulinis, arba Didysis, karas tauragiškių nepasigailėjo. 1915 m. „iš kitados gražaus miestelio liko griuvėsių krūvos ir keli ne visai sugriauti namai“. Tad šabloniška frazė apie tarpukario metų pažangą Tauragėje turi ypatingą reikšmę. Miestą atkurti teko kone plyname lauke. Deja, likimas nebuvo palankesnis ir Antrojo pasaulinio karo metais. Tauragė dar kartą smarkiai nukentėjo, taip atverdama centrinę miesto dalį radikalioms sovietinio laikotarpio rekonstrukcijoms.

Visgi, nepaisant neginčytinai skaudžių nuostolių, praeities ženklų išliko. Visų pirma – tai stačiakampė miesto urbanistinė struktūra. Stačiakampio planavimo užuomazgos siekia 1836 metus, o 1910-ųjų plane ši urbanistinė struktūra buvo įtvirtinta galutinai. Tauragę atkuriant po karo, šio planinio principo laikytasi ir toliau, o nemaža dalis pastatų tiesiog sutvarkyti arba atstatyti buvusiųjų vietoje. Toks miesto išskirstymas į keturkampius kvartalus, kuriuos supa tiesios, plačios gatvės, sudarė prielaidas kurtis tvarkingam ir šiuolaikiškam miestui. Tauragiškiai manė, kad toks miesto planas netgi „galėtų būti pavyzdžiu ir kitiems Lietuvos miestams“. Panašios stačiakampės struktūros stengtasi prisilaikyti ir ketvirtame XX a. dešimtmetyje miestui plečiantis į netoli geležinkelio buvusias bendras ganyklas (dab. Daržų, Vytauto, Mažvydo ir kt. gatvės).

Tauragės centrinė aikštė. 1923 m. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Nepaisant sugriovimų, nemažą reikšmę Tauragės vaizdui ir funkcionavimui turėjo ir senieji pastatai. Buvusioje Tauragės muitinėje (pilyje) veikė įvairiausios įstaigos. Nuo 1916 m. čia veikusią psichiatrinę ligoninę perkėlus į Kalvariją, įkurta miesto ligoninė, o nuo 1925-ųjų – ir aukštesnioji komercijos mokykla. Buvusioje miesto gaisrinėje įsikūrė miesto valdyba. Karo metais nenukentėjusio dvaro teritorijoje iš pradžių kūrėsi įvairios miesto įstaigos, ligoninė, vėliau evangelikų liuteronų labdaros draugija „Sandora“, o nuo 1934 m. ir kareivinės. Dalis dvaro žemių buvo išdalintos planuojant naujus sklypus. Taip 1927 m. buvo suformuota Naujakurių gatvė (dab. Bokšto gatvės fragmentas). Visgi į šią pusę miestas stipriai nesiplėtė, o dvarą perėmus Lietuvos kariuomenei, anot Tauragės tyrėjo Edmundo Mažrimo, dvaras buvo „atribotas nuo miesto“.

Stoties ir Gimnazijos (dab. J. Tumo-Vaižganto) gatvių kampas. 1934 m. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Tuo tarpu naujoji Tauragė kilo nedideliais, tačiau užtikrintais žingsniais. 1919 m. pastatyti pirmieji 48 mediniai pastatai, kitais metais – dar 55. Nuo 1921-ųjų pradėjo rastis ir mūrinės statybos – buvo pastatyti pirmi 7 mūrininiai objektai. Apskritai per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, iki 1932 m., kai Tauragė tapo antros eilės miestu, čia iškilo 818 medinių ir 179 mūriniai pastatai. Nors vertinant proporciją akivaizdus medinės architektūros dominavimas, visgi centrinėje dalyje mūro pastatų buvo gerokai daugiau. 1932 metais mieste netgi buvo identifikuotas mūro kvartalas, o ir kitose „svarbesnėse ir sutvarkytose gatvėse planuota neleisti statyti medinių namų“.

Teniso aikštė Tauragėje. 1930 m.Vytauto Didžiojo karo muziejaus (LIMIS) nuotrauka

Apie 1930-uosius vietinė ir respublikinė spauda Tauragę vis dažniau pristato kaip sparčiai augantį ir modernų miestą: „Jei kas sako, kad Tauragė nekultūringas apskrities miestas – tas labai nesimpatiškai klysta. Miestas kuo puikiausias, gatvės pilnos gyvenimo. Naujų namukų pridygę lyg grybų iš po lietaus.“ Skaitant amžininkų atsiliepimus, į akis krinta itin dažnai minimos įvairios miestietiško laisvalaikio formos: mieste nuo 1922 m. veikė miesto sporto sąjunga, 1925-aisiais įsiteigė teniso mėgėjų klubas, o 1930 m. jau veikė net dvi teniso aikštės: viena – prie Šaulių namų, kita – Mokytojų seminarijos kieme). Šaulių rinktinės pastangomis, „žiemos metu įrengiama moderni čiuožykla su radijo muzika bei elektros apšvietimu“. Mieste dėl žiūrovų konkuravo net du kino teatrai: „Spindulys“ bei „Atlantika“. Netenka stebėtis, kad 1933 metais tokioje gyvybingoje aplinkoje iškyla impozantiški, vieni iš didžiausių Lietuvoje, šaulių namai.

Šaulių namai, arch. Karolis Reisonas, 1933. Lietuvos centrinio valstybės archyvo Fotodokumentų skyriaus nuotrauka

Svarbus tarpukario miesto modernėjimo rodiklis buvo ir gamtos elementų panaudojimas miesto reikmėms. Deja, Tauragėje žaliųjų erdvių nebuvo gausu. Neatsitiktinai netoli esantis Pajūrio kaimas dėl šalia esančio „didelio sauso pušyno“ buvo planuojamas paversti į miesto vasarvietę. 1936 m. netgi pradėta svarstyti apie sklypų vilų statybai skirstymą. Pačiame mieste sodui buvo paskirtas kvartalas šalia Dariaus ir Girėno gatvės. Šalia parko įrengtas ir sporto stadionas. Po Antrojo pasaulinio karo šiame skvere buvo įkurdintos karių kapinės. 1934–1936 buvo sutvarkytas ir kairysis Jūros krantas, kuriame „įrengta poilsio zona bei vadinamoji „Meilės alėja“. Žaliųjų erdvių stoką atsvėrė gana gausiai želdinamos gatvės. Antai 1932 m. „miestui pagražinti pasodinta per 2000 jaunų liepos medelių“, o 1937 m. pavasarį – net 8000.

Nepaisant pozityvių ženklų, mieste būta ir problemų. Viena iš jų – negrįstos, nesutvarkytos miesto gatvės bei neįvesta kanalizacija. Miesto higienos problemos istorinėje medžiagoje piešiamos itin ryškiai. 1932 metais skundžiamasi: „Plento gatvėje ties mokytojų seminarija, kur yra nuleidžiamas 350 m. ilgio griovys ir stovi jame pūvantis vanduo, nuo ko seminarijos mokiniai, gydytojo pranešimu serga maliarija.“ Galbūt tam turėjo įtakos, kad „karo metu vokiečiai visą grindinį išardė ir sunaudojo apkasų statybai“. Deja, tokia situacija išliko iki pat nepriklausomybės pabaigos. 1939 m. Tauragė buvo vienintelis pirmosios eilės miestas, kuriame negrįstų gatvių buvo daugiau nei dvigubai. 32 kilometrams negrįstų gatvių teko tik 10 kilometrų grįstų.

Tiltas per Jūros upę. 1931 m. Tauragės krašto muziejaus nuotrauka

Tiesa, buvo dedamos įvairaus pobūdžio pastangos sutvarkyti infrastruktūrą. 1930 m. pastatytas geležinis tiltas per Jūrą. 1936 m. mieste pradėti nutekamojo vandens kanalizacijos darbai. 1937 m. išleistas šaligatvius tvarkyti privalomas įsakymas, pagal kurį namų savininkai privalėjo savivaldybės ką tik įteigtoje šaligatvių plytų dirbtuvėje pagamintomis plytomis „pergrįsti visus šaligatvius“. Beje, demokratijos šiame procese būta mažai. Jei kas būtų tokio sumanymo atsisakęs – būtų baudžiamas 500 litų bauda, o už savivaldybės nutiestą šaligatvį išreikalaujamos lėšos. Tiesa, Tauragė čia nebuvo išimtis. Reikalauti iš savininkų tvarkyti šalia namo esančius šaligatvius tarpukario Lietuvoje buvo įprasta praktika.

Bendrovės „Maistas“ mėsos perdirbimo ir bekono fabrikas, inž. Antanas Breimeris, Pranas Markūnas ir kt., 1932 m. Nuotrauka iš knygos „Tauragės Kraštass: Istorija, kultūra, meno paminklai“, 2007

Buvęs bendrovės „Maistas“ mėsos perdirbimo ir bekono fabrikas. Evgenios Levin/Bernardinai.lt nuotrauka

1932 m. pradeda veikti ir stambiausia pramonės įmonė – bendrovės „Maistas“ mėsos perdirbimo ir bekono fabrikas. Statyboms išleidus apie 3,5 milijono litų, komplekse pastatyta skerdykla, kiaulidė, mėsos paruošimo cechai, darbininkų valgykla, krautuvė ir kt. Fabrike buvo įrengta elektros stotis, iš kurios elektra vėliau tiekta ir miestui. Darbo procesas mėsinėje veikė remiantis moderniais principais: „Pilietis, atvežęs kiaulę, iš vežimo iškelia prie svarstyklių. Čia pasveriama, apžiūrimas tinkamumas, ir, jei tinka, į ausį įsega numerį, ir kiaulė varoma į kiaulides. Kiaulidėse laikoma 4–6 dienas. Čia jos pailsi, išsilygina mėsa. Jas šeria miežiais, sėlenomis. Kiaulidės šildomos, oras vėdinamas ventiliatoriais. Paskui kiaulės varomos į skerdimo kambarį.“ Tiesa, nors įmonė ir moderni, sukūrė ne tik darbo vietų bei pajamų, bet ir paskleidė kvapų: „Esantiems netoli fabriko tikra bėda. Kai pučia pietų vakarų vėjas, tai tauragiškiai turi užsiimti nosis. Visoks kraujo, deginamų kaulų kvapas tiesiog užima nosis.“

Pramonė Tauragėje nepasiribojo „Maistu“. 1939 m. statistiniame leidinyje nurodyta, kad Tauragės apskrityje veikia 27 daugiau nei 5 darbininkus turinčios įmonės. Iki šių dienų išliko 1922 m. įsteigtas Gitkino malūno pastatas (dab. Tilžės pl. 1). Beje, nemaža dalis pramonės vienaip ar kitaip siejosi su statybomis. Be lentpjūvių, mieste veikė trys plytų gamybos įmonės, iš kurių garsiausia buvo tėvo ir sūnaus Leopoldo ir Liudviko Gregerių plytinė. 1937 m. „miesto savivaldybė įsteigė tašytų akmenų dirbtuvę. Šiais akmenimis planuota grįsti Tauragės gatves“.

Tauragės apskrities ligoninės projektas, arch. Karolis Reisonas, 1931. Brėžinys iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo

Raudonojo kryžiaus kursantės prie Tauragės ligoninės. 1948 m. Tauragės krašto muziejaus nuotrauka

Tauragės apskrities ligoninės pastatas. Evgenios Levin/Bernardinai.lt nuotrauka

Pramonės skatinamas ekonominis miesto augimas sudarė sąlygas ir brangesnių visuomeninių pastatų statyboms. Pirmasis išraiškingos architektūros visuomeninės architektūros pastatas – 1928 m. iškilusi geležinkelio stotis. Pastatą, tuo metu vadinamą keleivių namu, projektavo žymus to meto Lietuvos inžinierius-architektas Edmundas Alfonsas Frykas. 1932 m. pastatyta moderni Tauragės apskrities ligoninė, kurią suprojektavo Lietuvoje ne mažiau žinomas latvių kilmės architektas Karolis Reisonas. Ligoninėje 62 lovas dalinosi „chirurginis, vidaus ligų, moterų ligų ir užkrečiamųjų ligų skyriai“. Kiek vėliau dvaro teritorijoje iškilo naujos kareivinės, pastatoma turgaus halė, kelios pradžios mokyklos. Sparčiai augantis apskrities centras 1935 metais tapo pirmosios eilės miestu. 

Tauragės geležinkelio stotis, 1928, inž. Edmundas Alfonsas Frykas. 1932 m. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus nuotrauka

Atskiro dėmesio nusipelno Lietuvos banko Tauragės skyriaus rūmai. Tai, ko gero, įspūdingiausias tarpukariu statytas Tauragės visuomeninis objektas. Amžininkų atsiliepimuose netgi jaučiams nerimas dėl pernelyg demonstruojamos prabangos ir ekstravagantiškos pastato išvaizdos. Vykstant statyboms, 1935 metais Statybos ir sauskelių inspekcija kreipėsi į architektą VDU profesorių Mykolą Songailą: „Aukštai gerbiamas profesoriau! Tamstos, projektuojamųjų rūmų išvaizda atrodo per turtingai ir per iškilmingai mažam apskrities miestui.Ūkininkai drovėsis įžengti į baltus marmuro imitacija papuoštus rūmus.“ Visgi kreipimasis ir siūlymas projektą peržiūrėti buvo pavėluotas. Banko valdybos nutarimu Tauragės skyriaus statybai skirta 329 tūkst. litų, tačiau panašu, kad statybos atsiėjo dar brangiau, apie 400 tūkstančių litų. Architektūros solidumu su impozantiškuoju banku Tauragėje lenktyniauti galėjo nebent 1939 m. iškilę Taupomųjų kasų rūmai.

Buvęs Lietuvos banko Tauragės skyriaus pastatas, arch. Mykolas Songaila, Arnas Funkas, 1936. KTU ASI archyvo nuotrauka, 1964 m.

Buvęs Lietuvos banko Tauragės skyriaus pastatas, arch. Mykolas Songaila, Arnas Funkas, 1936. Evgenios Levin/Bernardinai.lt nuotrauka

Mūrinių gyvenamųjų namų architektūroje tauragiškiai dažniausiai rinkosi istorinius stilius. Šią tendenciją puikiai iliustruoja du greta vienas kito stovintys neobarokinės stilistikos pastatai: Bažnyčių g. 2 ir Stoties g. 3. 1927 m. Stoties gatvėje neobarokinį namą pasistatė ir apskrities gydytojas F. Proscevičius. Apie 1930-uosius gyvenamojoje architektūroje pradėjo reikštis architektūros racionalėjimo tendencijos. Tauragėje iškilo keletas art deco stilistikos dvasia pastatytų namų. Dariaus ir Girėno bei Vytauto gatvių sankryžoje stovėjo dviaukštis Zablecko namas. Įdomu, kad vertikaliomis linijomis ir laiptuotu frontonu dekoruotas pastatas taip pat buvo papuoštas betoniniais burbulais, kurie buvo gana populiarus Tauragės motyvas: naudoti ir 1927 m. statytame name Bažnyčių g. 3 ir 1939 m. iškilusiame Taupomųjų kasų pastate. Deja, šiandien Zablecko namu galime pasigrožėti tik iš tarpukario fotografijų. Art deco motyvų galime aptikti ir kuklesnio mastelio Augustino Vymerio name, Stoties gatvėje bei gydytojo Jofės name Žemaitės g. 17. 

Namas Bažnyčių g. 2, pastatytas 1924 m. KTU ASI archyvo nuotrauka, 1964 m.

Zablecko namas Vytauto ir Dariaus ir Girėno gatvių kampe, 1936 m. Nuotrauka iš A. Batavičiaus knygos „Žemaitija. Tauragės kraštas senose fotografijose“, 2000

Namas Stoties g. 3, pastatytas 1927 m. Evgenios Levin/Bernardinai.lt nuotrauka

Kaip ir daugelyje tarpukario Lietuvos miestų, Tauragėje netrūko ryškių kontrastų. Miestiečiai gyveno ne tik prabangiuose centro mūrinukuose, bet ir skurdžiausiuose Šilalės gatvės lūšnynuose. Nors spaudoje nevengiama pasigirti, kad gatvės „savo platumu ir tvarkingumu po Kauno Lietuvoje užima bene pirmą vietą“, iš senųjų nuotraukų bei šaltinių galime susidaryti vaizdą, jog tolėliau nuo centro keliai liko negrįsti. „Rudenį palijus, čia telkšo balos, o vasarą dulkų debesys apdumia keleivio akis, drabužius, trobas, darželius.“ Visgi, nepaisant kontrastų, apskrities centro funkcijas atlikęs miestas tarpukariu išaugo teritorija bei gyventojų skaičiumi ir neabejotinai tapo dar vienu puikiu sparčiai modernėjančios Lietuvos pavyzdžiu.

Dr. Vaidas Petrulis yra architektūros istorikas, KTU Architektūros istorijos ir paveldo tyrimų centro vadovas