Valdžia Rusijoje keisis, arba Kaip grius milžinas molinėmis kojomis?

EPA nuotrauka

Balandžio 10 d. netoli Irkutsko esančiame Angarsko kalėjime įvyko maištas. Įkalintieji padegė „zoną“ ir, persipjovę venas, interneto erdvėje pareiškė savo reikalavimus. Maištas buvo nuslopintas, tačiau šis įvykis yra tik vienas iš simptomų nebeatšaukiamiems procesams, kurie prasidėjo Rusijoje.

Bet apie viską iš eilės. Pradėkime nuo simptomatikos. 

Maskvoje stebima itin negatyvi pandemijos COVID-19 plitimo dinamika. Regis, ten bręsta dar vienas Niujorko atvejis, tik dar blogesnis. Artėjančios 2–3 savaitės bus lemiamos, bet prognozės nedžiugina. Šalies prezidentas atsakomybę dėl pandemijos įveikos verčia sričių gubernatoriams, tačiau jokių resursų kovai neduoda. Sukitės, kaip išmanote. Putinas nemėgsta tapatintis su nelaimėmis ir pralaimėjimais, tačiau visuomet atsiranda ten, kur kvepia susireikšminimu, šlove ar garbe. Taip ir šį kartą. 

Sunku pasakyti, kodėl Rusijos valiutos ir aukso rezervas iki šiol nepradėtas naudoti. Matyt, tikimasi dar blogesnių laikų. Vietos analitikai neslėpdami pripažįsta, kad Putinas daro klaidą po klaidos, ir tai jam nėra gera naujiena. Pasitikėjimo atsargos išnaudotos ir pastarieji jo veiksmai – 2018 m. pensijų reforma ir Konstitucijos pataisos dėl papildomų prezidentavimo kadencijų – privertė nuo jo nusisukti daug ištikimų gerbėjų. Visai tikėtina, kad net rengiant neskaidrius rinkimus jis gali pralaimėti. 

Karštligiškai ieškoma, kaip „išrasti“ tai, kas nebeegzistuoja. Kremliaus planas dėl Krymo veikė apytiksliai dvejus metus. Pusiasalio okupacijos sukeltas furoras gyventojus tonizavo neilgai. Paskui buvo sugalvota Sirijos akcija: pasiųsta kariuomenė, vėl bandyta įsitvirtinti tarptautinėje arenoje, bet vidaus entuziazmo ši žinia nepakėlė. 

Gyventojai aiškiai suvokė, kad jų šaliai šis karas per brangus. Panašaus atoveiksmio sulaukė ir pastarųjų savaičių bandymai „padėti“ Italijai ar JAV. Dabartinis Rusijos prezidentas nebeturi jokių galimybių padidinti savo reitingus, ir tai aiškiai suvokia didžiųjų ir turtingųjų sričių gubernatoriai, kurie tik ir laukia progos susitarti su Maskvos elitu, kad užimtų jo vietą. 

Dar viena nemaloni Kremliui aplinkybė: taip ilgai puoselėta ir kurta „valdymo vertikalė“, pasirodo, neveikia. Rusija šiuo metu dar valdoma iš „centro“, bet nepaliaujamai artėja akimirka, kada įtakingiausieji gubernatoriai suvoks, jog atėjo jų galimybė iškilti, ir ta proga jie pasinaudos, paskelbdami vienokią ar kitokią autonomiją. Čečėnijos pavyzdys seniai bado akis. 

Toliau – prognozės. Papunkčiui bandysiu nusakyti didžiosios kaimynės laukiančią ateitį, kuri, kaip minėjau, mums turėtų kelti nemenką susirūpinimą. 

Pirma, 2019-ieji Rusijoje buvo paskutiniai santykinai ramūs metai, o dabar ši šalis atsidūrė sisteminės krizės prieangyje. 2020 m. reikalai tik blogės, o 2021-ųjų pabaiga bus tas metas, kai politinė valdžia pasikeis. 

Antra, kol šalyje karaliaus COVID-19, jokių demonstracijų ar piketų nebus, bet nekonvencinių įvykių tik daugės. Pradžioje paminėtas vos prieš kelias dienas įvykęs maištas Angarske yra tik pradžia, kuri turės tąsą. Blogės kriminalinė situacija, gali padaugėti turtingų parduotuvių plėšimų, didės smurto lygis.

Trečia, kol kas neįmanoma pasakyti, kas ir, svarbiausia, kaip užims naujojo lyderio vietą, tačiau, jeigu taip atsitiks, galima prognozuoti, kad tai bus vienas iš gubernatorių, kuris: a) bus sėkmingai pasirodęs kovoje su koronavirusu ir šiaip bus įrodęs savo tinkamumą kaip geras srities valdytojas, b) bus priimtinas Maskvos sylovykų klanams, c) tiesiog bus pirmasis, kuris nepabijos Kremliaus šutvės, kuri vis labiau panašėja į milžiną molinėmis kojomis. 

Paklausite, iš kur visa tai žinau? Viskas labai paprasta: tai, kas dabar vyksta Rusijoje, yra veidrodinis atspindys procesų, kurie vyko yrant Sovietų Sąjungai. Prisiminkite Borisą Jelciną, ekonomikos krizę, ir viskas stos į savo vietas. 

Minėtas B. Jelcinas anuomet buvo Sverdlovsko (dabar Jekaterinburgas) srities komunistų partijos pirmasis sekretorius. Prasidėjus perestroikai, jis tapo aršiu Michailo Gorbačiovo oponentu, o galiausiai – jo įpėdiniu. Anuo metu Sovietų Sąjungos ekonomika taip pat buvo praktiškai sustojusi, šalis buvo ant įsipareigojimų nevykdymo ribos, tad reikėjo reikšmingų sprendimų ir naujo lyderio, kuris turi pasitikėjimo kreditą. 

Tai, kas anuomet vadinta Sovietų Sąjunga, iširo ir radosi naujas darinys, kuris pavadintas federacija. Paskutiniai Sovietų Sąjungos gyvavimo ir nykimo metai sutampa su tuo, kas dabar vyksta Rusijoje. Tik kiti veikėjai ir metai ne tie. 

Beje, 1916 m. prasidėjęs carinės Rusijos imperijos griuvimas taip pat priskirtinas šiam algoritmui. Per porą metų imperija subyrėjo. Įdomu tai, kad Rusija niekuomet negali procesų atgręžti atgal. Nepavyks ir šį kartą. 

Visada įtariai žiūriu į tuos, kurie ploja katučių, išgirdę kokią nors prastą Rusijai naujieną arba viešina visokius memus apie Putiną. Galbūt tai nuskambės paradoksaliai, tačiau dabartinis Kremliaus šeimininkas yra mums nuspėjamas ir žinomas. Koks bus naujasis – visiškai neaišku. Tai rizika, kurios suvaldyti negalime. 

Tačiau yra dalykų, kuriems reikia rengtis iš anksto, kad nenutiktų taip, kaip nutiko susidūrus su COVID-19, kai paaiškėjo, jog valstybės pasirengimas tokiai situacijai buvo gana prastas. Sienų apsauga, imigracijos suvaldymas, finansų kontrolė, galiausiai kariuomenės parengtis – tai sritys, kurias reikia stiprinti jau dabar. 

2021-ieji ne už kalnų…