Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

A. Gailius: „Laisvė yra dovana, kurią privalome branginti kaip visų didžiausią turtą“

Poetas, vertėjas Antanas Gailius. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centras rengia pokalbių ciklą su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais – rašytojais, literatūros ir kitų meno sričių atstovais. Lietuvai atšventus laisvės jubiliejų, kilo mintis su ryškiais kultūros veikėjais apsvarstyti per 30 metų nueitą kelią ir padiskutuoti apie nūdienos padėtį tiek visoje šalyje, tiek meno, ypač literatūros, lauke.

Vertėjui ir poetui ANTANUI GAILIUI Nacionalinė premija 2008 metais įteikta už literatūros klasikos vertimus ir lietuvių kalbos profesionalumą. Su A. Gailiumi kalbamės apie laisvos Lietuvos nueitą kelią, vertimus, Nerijos Putinaitės knygų svarbą ir įvertinimą, kurio kartais gali sulaukti tiesiog gatvėje.

Lietuva prieš 30 metų ir dabar: kokių esminių skirtumų ir panašumų regite? Kas išlieka iš esmės nekintančio?

Pats didžiausias ir tikrai esminis skirtumas yra tas, kad anuomet nebuvome laisvi, o dabar esame. Laisvė yra ta dovana, kurią anuomet gavome ir kurią privalome branginti kaip visų didžiausią turtą.

Sunkiau atsakyti į antrąjį klausimą. Galėčiau tik spėlioti, kokio atsakymo tikitės. Aš pats manau, kad Herakleito panta rhei yra viena seniausių žmonijos įžvalgų, kurios dar niekas nemėgino nuneigti. Aišku, esminga ir nekintama yra tai, kad buvome ir esame žmonės. Bet šiaip jau keičiasi viskas, žinoma, keičiasi ir Lietuva. Kai kurie pasikeitimai labai greiti, kiti, priešingai, labai lėti. Kai jie lėti, mes gal ir pradedame manyti, kad čia nekintama esmė. Bet net jei, pavyzdžiui, sakysime, kad iš esmės nekintama yra mūsų kalba, tai nebus tiesa. Kas šiandien šiuo aspektu įdėmiau pasiklausys anuometinių Sąjūdžio mitingų, pamatys, kaip smarkiai mūsų kalba pakitusi.

Nesakau, kad tas nuolatinis kitimas yra pažanga, nesu koks pažangos gerbėjas. Visai gali būti, kad kai kurie pasikeitimai mums gal ir nepatinka. Tada mėginame, kiek įstengdami, juos koreguoti. Tačiau pirma turime suprasti, kad kuriame upėje, kurios, pavyzdžiui, kokiais nors draudimais nesustabdysi. Labai liūdna matyti žmones, kurie ima piktintis dėl to, kad upė teka.

Kokios, jūsų akimis, didžiausios šalies pergalės ir pralaimėjimai?

Jei kalbėsime apie politiką, pergalės buvo turbūt trys. Pačią pirmąją jau minėjau – atgavome laisvę, atkūrėme savo valstybės nepriklausomybę. Antra ir trečia būtų mūsų gebėjimas tapti NATO ir Europos Sąjungos nariais.

O jei kalbėsime apskritai apie gyvenimą, tai nesu linkęs jo vertinti pergalėmis ir pralaimėjimais. Nuolat vis pacituoju sau ir kitiems Rainerį Marią Rilkę: „Kas apie pergales kalba? Ištverti – tai viskas.“ Man tas galioja ir kaip valstybės piliečiui. Na, jei norite, tai, kad Kovo 11-osios Lietuvos valstybė gyvuoja jau ilgiau nei Vasario 16-osios, kad daug ką ištvėrėme, irgi yra pergalė.

Kultūra yra viso mūsų gyvenimo raiška, ji tikrai nėra vien „literatūra ir menas“, kaip buvome įpratę galvoti prie sovietų. Abstrakčiausiai kalbėdamas, pasakyčiau, kad daugelyje sričių esame daugmaž vidutiniai europiečiai, nors ir ne visai atsikratę viso sovietinio palikimo, kuris, žiūrėk, ima ir išlenda kartais net labai netikėtose vietose.

Kokia, jūsų manymu, bus ateities Lietuva?

Tikrai visai nelaikau savęs jokiu pranašu. Tai, kokia bus Lietuva, priklausys ir nuo pasaulio tėkmės, ir nuo to, kiek gebėsime amžinąjį kitimą suprasti ir pakreipti mūsų trokštama linkme.

Šiomis dienomis žmonėms, regis, neretai sunku apibrėžti savo tapatybę, ypač jei tėvai skirtingų tautybių, o gimsti ir augi šalyje, kuri nė vienam iš jų net nėra tėvynė. Ką jums reiškia lietuviška tapatybė ir su kuo ją pirmiausia siejate?

Lietuvišką tapatybę man skyrė Viešpats ir padovanojo tėvai. Tikrai ne mano nuopelnas, kad gimiau Lietuvoje, kad čia klostosi visas mano gyvenimas, kad man net nekyla klausimas, kokia mano tapatybė. Nežinau, ar apskritai įmanoma iš tikrųjų savo tapatybę apibrėžti. Joje pernelyg daug neracionalių dalykų, nuojautų, reakcijų, kurių nė pats kitą kartą negalėtum paaiškinti.

Suprantu, kad žmonėms, kurių tėvai skirtingų tautybių ir kuriems sunku išsiaiškinti, kur yra jų tėvynė, gyvenimas nėra lengvas, jeigu tik jie apie savo tapatybę apskritai susimąsto. Bet jeigu nesusimąsto arba jeigu susimąstę vienaip ar kitaip apsisprendžia, tai tokia jų tapatybė ir yra. Tautybė yra tik vienas, gal ir labai aiškiai matomas, bet ne vienintelis ir turbūt net ne svarbiausias žmogaus tapatybės elementas.

Kokius laikus šiandien, jūsų manymu, išgyvena literatūra, kultūra?

Klausimas apie kultūrą man regisi pernelyg platus, kad galėčiau į jį atsakyti rimtai, ne šiaip paviršybėmis. Kultūra yra viso mūsų gyvenimo raiška, ji tikrai nėra vien „literatūra ir menas“, kaip buvome įpratę galvoti prie sovietų. Abstrakčiausiai kalbėdamas, pasakyčiau, kad daugelyje sričių esame daugmaž vidutiniai europiečiai, nors ir ne visai atsikratę viso sovietinio palikimo, kuris, žiūrėk, ima ir išlenda kartais net labai netikėtose vietose.

O literatūra turbūt irgi gyvena taip, kaip gyvename mes patys. Irgi daromės vis panašesni į vidutinius europiečius, gal su šiokiu tokiu Vidurio ar Rytų Europos prieskoniu. Įdomus dalykas gal tas, kad proza, kaip man regisi, dabar kur kas labiau dominuoja, o poetai, sakyčiau, per daug užsiėmę savo išskirtinių individualybių raiška. Žinau, kad spuogas pažastyje ar pakinklyje žmogui yra svarbus dalykas, bet gyvenime, ne literatūroje, tiek daug apie savo spuogelius nekalbame.

Kokias per nepriklausomos Lietuvos 30-metį sukurtas knygas vertinate labiausiai?

Tikrai labiausiai vertinu tas knygas, kurios mėgina suprasti, susivokti, iš kur mes atėjome. Jų vis daugėja, ir nedrįstu kiekvienos skyrium minėti, nes galiu kurią netyčia praleisti, o autoriui tai būtų skaudu. Paminėsiu tik vieną Neriją Putinaitę – ne todėl, kad ji būtų visų visų svarbiausia (nors man tikrai labai svarbi), bet stengdamasis nusakyti pačią vertinamų knygų kryptį. „Nenutrūkusi styga“ ir „Nugenėta pušis“, manau, priklauso prie vertingiausių.

Ne kartą esate kalbėjęs apie tai, kad yra dar nemažai klasikinių knygų, kurių vertimai į lietuvių kalbą niekaip nepasirodo. Galbūt galėtumėte išskirti tris, kurias labiausiai norėtumėte pamatyti ir lietuviškai?

Tris išskirti būtų labai jau sunku, nes jų yra per daug. Beje, pastaraisiais metais padėtis, man regis, gerėja, randasi leidėjų, kurie tokių knygų imasi. Vadinasi, randasi ir skaitytojų, kurie tokias knygas skaito. Man dėl to smagu.

Per savo gyvenimą iš vokiečių ir olandų kalbų esate išvertęs daug knygų. Ar yra tokių, kurias dar itin norėtųsi išversti?

Aišku, kad yra. Ir ne viena ar dvi, sąrašas būtų ilgas. Sunkiau rasti leidėją. Jei toks rastųsi, pavyzdžiui, gal net surizikuočiau imtis Hermanno Brocho „Vergilijaus mirties“, nors tai būtų košmariškas darbas. Kartą vienuose vertėjų namuose buvome drauge su šios knygos vertėju į bulgarų kalbą. Jis pasakojo, kad labai apsidžiaugė, kai ties viduriu knygos leidėjas jo paprašė padaryti pertrauką ir per ją išversti Johanno Wolfgango Goethės „Fausto“ antrąją dalį. Tai buvo jam šiokia tokia atgaiva.

Koks gyvenimo įvertinimas jums yra svarbiausias?

Kiekvienas įvertinimas yra malonus. Jei esi gavęs Nacionalinę premiją, didesnio lyg ir nebeturėtum geisti ar tikėtis.

Pasitaiko ir ne tokių didingų, bet labai svarbių įvertinimų. Kartą prieš kokį turbūt jau dešimtmetį išėjau rytą pasivaikščioti su šunimi ir gatvės gale sutikau ten gyvenančią šiek tiek pažįstamą moterį. Mudviem pasisveikinus, ji ir sako: „Bet kokią nuostabią knygą išvertėte, skaitau pasidėjusi ją ant naktinės spintelės.“ Paklausiau, apie kurią knygą ji kalba. Paaiškėjo, kad apie Gershomo Scholemo „Žydų mistiką ir jos pagrindines sroves“. Versdamas šią knygą nuoširdžiai maniau, kad ji tokia sudėtinga, jog rimtai ją skaitys gal viena kita dešimtis žmonių. O čia – še tau. Pasakykit, kad tai nėra labai brangus įvertinimas…

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.