2020 04 18

Giedrius Saulytis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Blogio problema Augustino raštuose (I). Kaip formavosi filosofo požiūris

Gioacchino Assereto. Šv. Augustinas ir šv. Monika (fragmentas), 1600–1649.

Wikipedia.org nuotrauka

Mano gyvenimą valdė trys paprastos, tačiau labai stiprios aistros: meilės troškimas, pažinimo alkis ir nepakeliamas sielvartas dėl kenčiančios žmonijos. Šie jausmai blaškė mane kaip stiprūs vėjai virš gilios skausmo jūros, nusviesdami į pačią nusivylimo gelmę. Meilė ir pažinimas pakylėdavo mane aukštyn, tačiau sielvartas visuomet grąžindavo žemėn. Skausmo šauksmų aidas skamba mano širdyje. Badaujantys vaikai, engėjų suluošintos aukos, bejėgiai seni žmonės, tapę nekenčiama našta savo vaikams, – pasaulis, pilnas vienatvės, skurdo ir skausmo tyčiojasi iš normalaus žmogiško gyvenimo sampratos. Aš trokštu sumažinti blogį, bet negaliu ir taip pat kenčiu. Bertrand Arthur William Russell

Blogio egzistavimo problema nuo seniausių laikų jaudino žmonių protus. Ir filosofai, ir paprasti žmonės stengėsi suvokti, kodėl pasaulyje tiek blogo ir kas už tai atsakingas. Vienas antikos mąstytojų, kėlusių blogio ir gėrio egzistavimo suderinimo klausimą, buvo Epikūras. Davidas Hume‘as Filono lūpomis svarsto: „Senieji Epikūro klausimai vis dar neatsakyti. Gal Jis nori sustabdyti blogį, bet negali? Tuomet Jis yra bejėgis. O gal Jis gali, bet nenori? Tuomet Jis piktavalis. O gal Jis ir nori, ir gali? Iš kur tuomet blogis?“ Panašų klausimą Senajame Testamente kelia ir Jobas. Nors jis, tiesa, labiau formuluotinas taip: ar gali Dievas bausti nekaltą žmogų? Dėl ko kenčia teisūs ir geri žmonės? Vienas pirmųjų krikščionių mąstytojų, sprendęs blogio egzistencijos ir dieviško gėrio santykio paradoksą, buvo Aurelijus Augustinas.

Augustiną blogio problema domino nuo pat jaunystės ir, matyt, būtent šios paieškos jį labiausiai skatino gilintis į įvairias religines bei filosofines sistemas. Septintoje Išpažinimų knygoje Augustinas atskleidžia, kaip karštai jis troškęs rasti atsakymą į blogio klausimą: „Audringai ieškojau, iš kur yra blogis? Kokios tos mano gimdančios širdies kančios, kokios dejonės, Dieve mano! […] Ieškojau, iš kur blogis, bet ieškojau blogai ir nemačiau blogio pačiame mano ieškojime.“ Tuomet jam buvo trisdešimt vieneri, jis dar netikėjo Kristumi ir atsivers tik po metų. Išauklėtas pamaldžios motinos, į krikščionybę jis žiūrėjo skeptiškai. Cicerono iškalba jam labiau imponavo nei biblinės istorijos, bet, vedamas savo „blogo“ ieškojimo, labiausiai jis buvo susižavėjęs manicheizmu, kuris, pasak jo, „sugebėjo įtikinamai paaiškinti blogio problemą, – tai, ko savo prielaidomis negalėjo išspręsti ortodoksinė krikščionybė“ (šiai kvazireliginei mokyklai jis kaip auditorius pasaulietis priklausė devynerius metus).

Giedrius Saulytis.

Šiaulių vyskupijos pastoracinio centro nuotrauka

Susižavėjimas manicheizmu

Manicheizmas būties pagrindu laikė tris pradus: dievišką gerumą, dievišką visagalybę ir blogį, atskirdami pastarąjį nuo Dievo gerumo ir visagalybės. Pagal šią sampratą blogio egzistavimas yra nepriklausoma galia, amžinai kovojanti su gėrio galybe. Manicheizmo požiūriu, blogis gali būti prilyginamas materijai, o gėris dvasiai. Taigi žmogaus kūnas yra blogas, o siela gera. Amžinas visatos konfliktas tarp gėrio ir blogio atsikartoja ir mikrokosme – žmoguje vyksta nuolatinė kova tarp sielos ir kūno: „Nuo pasaulių sukūrimo siela ir kūnas yra nesutaikomi priešai“, – rašoma manichėjų psalmyno 248-oje psalmėje.

Tad būdamas manichėju Augustinas tikėjo, kad ir gėrio pradas, ir blogio pradas yra tam tikros objektyvios substancijos, nekildinamos viena iš kitos. Blogis, nors ir mažesnis už gėrį, vis dėlto begalinis: „Aš nutariau, kad egzistuoja dvi viena kitai priešingos masės, abi beribės, tik blogoji siauriau, o geroji plačiau, o po šios pražūtingos pradžios man iš paskos vilkosi kitos šventvagiškos išvados.“ Manicheizmas traktavo Dievą ne kaip absoliutą, o tik kaip „pranašesnį už blogį“, vieną iš dviejų amžinai konfliktuojančių jėgų. Žmonių sielos yra tartum geros dvasios kibirkštys, pakliuvusios į blogų materialių kūnų spąstus. Išsigelbėti jos gali tik išsilaisvindamos iš kūno, žmogui išsižadant visų fizinių malonumų. Žmogus gali išsivaduoti iš blogio tik per gnosį, tariamai tikrąjį pažinimą, susivienydamas su gėrio pradu. Visgi pastaroji samprata, aiškinanti žmogaus prigimties dvilypumą, Augustino iki galo neįtikino ir jis vis labiau ėmė ja nusivilti.

Išpažinimai atskleidžia, kad Augustinas suabejoja manicheizmo patikimumu dar būdamas uoliu šios mokyklos adeptu. Tašką padėjo jo pokalbis su vienu iš judėjimo lyderių Faustu: „Ir beveik devynerius metus, kol klausiausi jų klaidžiojantis protu, perdėtai laukiau atvykstant šio Fausto. Mat kiti iš jų, su kuriais man teko susidurti, šalindamiesi mano užduotų klausimų apie tokius dalykus, žadėjo man tokį žmogų, kuriam atvykus ir su kuriuo pasikalbėjus visai lengvai ir suprantamai bus išnarplioti ir šie, ir dar didesni, jei kartais juos užduočiau, mano klausimai.“ Faustas Augustino abejonių nesugebėjo „išnarplioti“. Priešingai, Augustinas suprato esąs geriau išsilavinęs už savo mokytoją ir net pasiūlė Faustui skaitymo programą, padėsiančią jam bendrauti su Kartaginos inteligentija.

Vittore Carpaccio. Šv. Augustino vizija, 1502.

Wikipedia.org nuotrauka

Nors vėliau, tapęs krikščioniu, Augustinas paneigė esmines manicheizmo tezes, svarstytinas kai kurių tyrėjų požiūris, kad, nagrinėdamas blogio problemą, Augustinas iki galo taip ir neišsivadavo iš manicheizmo įtakos, perdėm įtariai vertino materialius dalykus, asketizmą grindė ne bibliškai, o remdamasis manichėjų konflikto tarp sielos ir kūno paradigma. Kad ir kaip būtų, svarbu paminėti kitą šaltinį – neoplatonizmą, padėjusį Augustinui surasti atsakymus į blogio egzistavimo klausimą.

Neoplatonizmo įtaka

Italijoje platonizmą atgaivino du trečiojo mūsų eros amžiaus graikų akademikai – Plotinas ir Porfirijus. Marijaus Viktorino į lotynų kalbą išversti neoplatonikų raštai itin domino imperijos sostinės intelektualus, taip pat ir Augustiną, kuris prastai mokėjo graikiškai. Beje, Viktorinas, kaip ir Augustinas, buvo retorikos dėstytojas, kilęs iš Šiaurės Afrikos ir tapęs krikščioniu. Neoplatonizmas Augustinui tapo savotišku intelektualiniu tiltu iš manicheizmo į krikščionybę, nes blogio problemą aiškino, atmesdamas dviejų viena kitai priešingų galių dichotomiją. Metafizinėje Plotino sistemoje vienas iš aukščiausiosios esaties aspektų yra gėris, o blogis jame neturi nė menkiausios dalies. Eneadose Plotinas rašo: „jei blogis apskritai egzistuoja, jis pasilieka nebūties erdvėje ir yra tam tikra nebūties apraiška […]. Žinoma, neturėtume suprasti taip, kad nebūtis yra tai, kas neegzistuoja, – ji tiesiog absoliučiai skirtinga nuo autentiškos būties […]. Mąstyk apie blogį kaip apie nuolatos neapibrėžiamą, niekad nepailstantį, visa apimantį, bet niekaip nepasisotinantį absoliutų trūkumą.“

Taigi neoplatonizmas manicheistiniam dualizmui pateikė svarią alternatyvą, blogio egzistavimą laikydamas ne autentiška esatimi, bet gėrio trūkumu. Būtent pastaroji prielaida ir tapo esmine Augustino teze blogio problemą nagrinėjančiuose jo tekstuose. Augustino kūrybiškumas pasireiškė tuo, kad jis Plotino metafizinės sistemos hierarchinę schemą sugebėjo teologiškai susieti su bibliniu genezės naratyvu. Dievas Augustinui, kaip ir neoplatonikams, yra aukščiausioji būtis ir aukščiausiasis gėris: „Aukščiausioje pakopoje yra amžinoji Dievo tikrovė; laikinieji, materialūs, jutiminiai dalykai yra apačioje; tarp šių kraštutinybių yra įvairios dvasingumo pakopos, ir vieną iš jų užima žmogaus siela.“ Visgi būties gradacijos ir vertinimo aspektu Augustinas aiškiai atsiriboja nuo Plotino, – jis nelaiko materijos blogiu. Priešingai, visa kūrinija, taip pat ir materialus pasaulis, yra gera, nors ir gendanti. Biblinis požiūris, kad visa Dievo kūrinija yra gera, tapo vienu pagrindinių Augustino teologijos, kuri priešinga tiek manichėjizmui, tiek ir neoplatonizmui, motyvų. Vienas Augustino raštų tyrėjas taikliai pastebi, kad sugebėdamas džiaugtis šiuo pasauliu Augustinas padeda pamatą krikščioniškam natūralizmui: „Užuot bėgęs nuo pasaulio kaip nuo sielos spąstų, juo naudojasi dėkodamas Dievui už jo begalinį gerumą.“

Ambraziejaus homilijos

Milano vyskupas šv. Ambraziejus. Milano Šv. Ambraziejaus bažnyčios mozaika (fragmentas), IV a.

Wikipedia.org nuotrauka

Galiausiai, aptariant šaltinius, formavusius Augustiną kaip vieną giliausių krikščionių teologų, turime paminėti Milano vyskupo Ambraziejaus homilijas, atvėrusias Augustinui duris į Biblijos pasaulį. Aiškindamas Šventąjį Raštą, Ambraziejus rėmėsi Bažnyčios tėvais, ypač Origenu, tačiau taip pat Filono Aleksandriečio raštais. Būtent iš Ambraziejaus Augustinas perėmė pasaulio sukūrimo koncepciją, sujungiančią tiek biblines, tiek ir reikšmingas filosofines įžvalgas. Įžvalgių Ambraziejaus pamokslų pasėtos sėklos galiausiai sudygo Augustino širdyje ir jam atsivėrė Raštuose slypinčios tiesos. Iš Išpažinimų sužinome, kad lūžis įvyko jo nuomojamo namo sode, kuomet giliai kontempliuodamas ir verkdamas Augustinas išgirdo vaiko balsą: „Imk ir skaityk.“ Atsivertęs Naująjį Testamentą ir perskaitęs Laiško romiečiams 13 skyriaus 13-ą bei 14-ą eilutes, jis atrado ramybę, kurios taip ilgai ieškojo: „Tu paveiki mus taip, kad šlovinti tave yra malonu, nes sukūrei mus, nukreipdamas savęsp, ir mūsų širdys nežino ramybės, kol nenurimsta tavyje.“

Augustinas blogio problemą paliečia beveik visuose savo raštuose. Galbūt daugiausia dėmesio jai skiriama veikale Apie laisvąjį valios sprendimą, tačiau ir tokiuose veikaluose kaip Dievo miestas, Apie tikrąją religiją, Apie gėrio prigimtį, Enchiridionas, taip pat ir prieš manichėjus nukreiptuose traktatuose Prieš Manio laišką, Apie manichėjų moralę bei daugelyje kitų Augustino darbų nemažai kalbama apie blogį, jo priežastis, pasireiškimo būdus bei jo ramifikacijas. Aptariant blogio problemą Augustino tekstuose, norėtųsi įvardinti šiuos aspektus: dvi blogio sampratas – prigimtinį ir moralinį blogį, blogio prigimtis, blogio kilmę, blogį Dievo numatymo kontekste ir galiausiai blogį kaip gėrio visumos dalį.

Du pamatiniai Augustino teodicėjos principai: prigimtinis ir moralinis blogis

Vėlesnieji filosofai tvirtins, jog krikščioniškasis teizmas pats sau prieštarauja ir deramai nepaaiškina, kodėl visatoje egzistuoja blogis. Šis dedukcinis argumentas paprastai išdėstomas taip:

  • Dievas yra absoliučiai geras
  • Dievas yra visagalis
  • Blogis egzistuoja
  • Jei egzistuotų absoliučiai gera ir visagalė būtybė, blogio nebūtų.

Be abejo, kad šis, kaip jau minėta, epikūriškas argumentas buvo žinomas Augustinui. Enchiridione jis rašo:

Jei nebūtų gerai, kad blogis egzistuotų, jam egzistuoti neleistų visagalis Gėris, kuris, be jokios abejonės, labai lengvai gali neleisti vykti tam, ko jis nenori, taip pat ir leisti vykti tam, ko jis nori. Jei manome kitaip, tuomet abejotinas tampa mūsų credo, kuriuo išpažįstame tikį į Dievą Tėvą visagalį. Nes Jis nepagrįstai būtų vadinamas Visagaliu, jeigu negalėtų daryti visko, ko nori, ar jeigu Jo visagalę valią slopintų kokio nors kūrinio valia.

Tad Augustinas imasi atremti minėtą išvadą, pasak kurios, jei egzistuotų geras visagalis Dievas, blogio nebūtų. Augustino teodicėją galime apibendrinti ontologine ir antropologine sampratomis. Kalbėdamas apie blogį ontologiniu aspektu, t. y. apie jo egzistavimą visatoje, Augustinas jį traktuoja kaip gėrio ir būties praradimą arba stygių. Antropologine prasme, turint omenyje blogio poveikį žmogui, jis apibūdina blogį kaip geros žmogaus prigimties, sukurtos pagal imago Dei (Dievo atvaizdą), sugedimą, iškrypimą, laisvai renkantis pačiam žmogui (daugiau apie tai kitoje dalyje). Pirmuoju aspektu blogis traktuojamas kaip prigimtinis, o antruoju kaip moralinis. Tai pasakytina apskritai apie visą augustiniškąją tradiciją: ji atsakymą į blogio problemą pateikia, remdamasi stokos ir sugedimo motyvais.

Bus daugiau

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.