Lietuviškasis epidemijų, karų ir kitų negandų kryžius – karavykas

Tolimame Ispanijos Karavaka de la Kruse gimusios pamaldumo raiškos formos netruko pasiekti ir Lietuvą. Pakelėse, kryžkelėse, prie sodybų galima išvysti dviejų, kai kada – net ir trijų kryžmų kryžių, kurių pirmavaizdis – ispaniškasis Karavakos kyžius. Tiesa, Lietuvoje karavaka virto karavyku, o neretai šis kryžius vadinamas ir daugeliu kitų vardų – maro, „pavietrės“ (iš lenk. powietrze – „oras“, šiuo atveju reiškusio orą, kuriame sklando maro užkratas – powietrze morowe), Šv. Zacharijo, Šv. Benedikto, Šv. Roko ir netgi Vyrų kryžiumi.

Daug karavykų Lietuvoje pastatyta 1848 m. įsiplieskus dėmėtosios šiltinės ir dizenterijos (kitaip dar vadintos Kruvinąja) epidemijoms, 1893 m. – vėl siaučiant dizenterijai, 1913–1919 m. – plintant cholerai. Ir šiandien nestinga naujų karavykų statymo, sunykusių atkūrimo ar atnaujinimo atvejų.

Centrinę ir Rytų Europą pamaldumas Karavakos kryžiui pasiekė pirmiausia per iš piligriminių kelionių į Italiją grįžtančius piligrimus, kurie į namus parsigabendavo Karavakos kryžiaus formos relikvijorių. Esama nuomonių, kad pirmuosius tokių kryželių egzempliorius į Lenkiją parvežė karaliaus Žygimanto Senojo sekretorius – kardinolas Stanislovas Hozijus, dalyvavęs Tridento susirinkime, kurio metu mieste pasklidus maro užkratui susirinkime dalyvavę Ispanijos kardinolai šaukėsi stebuklingojo Karavakos kryžiaus užtarimo. Ilgainiui tarp į piligrimystės vietas vykstančių tikinčiųjų išplito paprotys ant kaklo ar įsegtus į drabužius nešioti nedidelio dvigubo kryžiaus formos relikvijorius.

Lietuvą karavykai turėję pasiekti XVI a. pabaigoje–XVII a. pradžioje. Pamaldumas karavykui, arba Karavakos kryžiui, ne tik ėmė reikštis nešiojant relikvijorius, bet ir įgijo naujų išraiškos formų. Karavyko formos relikvijoriai tvirtinti prie namų durų, praėjus epidemijos pavojui ar sėkmingai išgijus, kaip padėkos ženklai bažnyčioms buvo aukojami karavyko formos votai (tokios formos votai minimi, pavyzdžiui, Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios ir kitų šventovių inventorinėse knygose). Spaudiniai su Karavakos kryžiaus atvaizdu ir šv. Zacharijo palaiminimo maldomis platinti per religines šventes ir atlaidus.

Bene ryškiausias ir iki šiol gyvas su Karavakos kryžiumi susijęs paprotys – karavykų statymas pakelėse, kryžkelėse, aukštumose, kur šie kryžiai gerai matomi iš tolo, bažnyčių šventoriuose ar prie sodybų. Esant įsišaknijusiam įsitikinimui, kad maro ir kitų greitai plintančių ligų užkratą atvežantys iš svetur atvykstantys asmenys ar netgi kad ligos užkratas klajojantis kaip tam tikra nerimstanti blogio jėga, karavykai dažnai statyti visose keturiose kaimų, gyvenviečių pusėse, manant, jog išvydęs kryžiaus ženklą keliaujantis blogis – užkratas – aplenksiantis tą vietą.

Neretai karavykai, dar įvardinami kaip šv. Benedikto, šv. Roko kryžiai, būdavo puošiami dviejų šventųjų – šventojo Benedikto ir šventojo Roko, kurių užtarimo ypač šauktasi plintant marui ir kitiems užkratams, skulptūrėlėmis.

Iš tiesų garsusis Karavakos kryžius – tai patriarcho arba kardinoliškojo kryžiaus formos kryžius, kurio viršutinė (trumpesnioji) kryžma simbolizuoja lentelę su užrašu INRI (Iesus Nazarenus Rex Iudeaorum – „Jėzus Nazarietis – žydų karalius“), kurį, pasak evangelijų, prie Kristaus kryžiaus liepęs pritvirtinti Poncijus Pilotas, taip glaustai nusakydamas Jėzui pareikšto kaltinimo ir nuteisimo esmę. Šis kryžius pirmąsyk buvo pavaizduotas valdant Bizantijos imperatoriui Justinianui II, 705–711 metais nukaldintose monetose. Patriarcho kryžius vaizduotas ir benediktinų vienuolijos naudotuose herbiniuose ženkluose bei antspauduose, kur jį dažniausiai regime iškilusį ant trijų kalvų masyvo, su ant žemutinės kryžmos įrėžtu įrašu – Pax (lot. – „ramybė, taika“).

Karavykų puošimas benediktinų vienuolijos įkūrėjo – šv. Benedikto Nursiečio – skulptūrėlėmis glaudžiai siejasi ir su Šv. Benedikto kryžiumi. Neretai karavykuose buvo įrėžiamos ne tik raidės, kuriomis prasideda šv. Zacharijo palaiminimą (apie šį palaiminimą rašyta aptariant Karavakos kryžiaus istoriją) sudarančios maldos, bet ir raidės, kurios buvo įrašomos Šv. Benedikto kryžiuje ir jį vaizduojančiuose medalionuose, taip pat laikomuose kovos su blogio jėgomis ir apsaugos ženklu. Šventasis Benediktas, be kita ko, laikomas ir mirštančiųjų globėju.

Ne rečiau nei Šv. Benedikto karavykai buvo puošiami ir šv. Roko skulptūrėlėmis. Šio XIV amžiaus šventojo gyvenimas sutapo su viena didžiausių Europą sukrėtusių maro epidemijų, kurios metu šventasis išgarsėjo maru užsikrėtusių ligonių slaugymu ir pagalbos jiems teikimu. Jo vardu – gailestingaisiais Šv. Roko broliais – pavadinta ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įkurta ir čia veikusi rokitų vienuolija. Rokitai, kadaise veikę prie Vilniaus Šv. Stepono, Kauno Šv. Gertrūdos bažnyčių, Žemaitijoje, be kita ko, rūpinosi ligonių slaugymu užkrečiamųjų ligų epidemijų metu, taip pat ir nuo šių ligų mirusiųjų palaidojimu. Teigiama, kad ir viena garsiausių senojo Vilniaus religinių simbolių ir piligrimystės vietų – Šnipiškėse, prie Šv. Rapolo bažnyčios ir Žaliojo tilto, stovėjusi koplytėlė su kryžiumi nešino Kristaus skulptūra, 1720 m. ant kalvelės, kurioje laidotos 1709–1710 m. maro epidemijos aukos, iškilo taip pat ir siekiant priminti vienuolių rokitų pasiaukojimą: likę mieste globoti sergančiųjų ir laidoti mirusiųjų, visi jie mirė nuo maro.

Karavykas Lietuvoje dar vadintas ir Vyrų kryžiumi, o kryžiaus pavadinimas ne sietas su Ispanijos Karavakos miestu, bet kildintinas iš žodžių „karas + vadas“ ar „karas + vykti“. Karavykai statyti išleidžiant į kariuomenę, tikintis ir prašant, kad išlydėtieji į karą iš jo sugrįžtų gyvi ir sveiki.

Susiję:

Marius Jonaitis

9 min

Stebuklais ir malonėmis pagarsėję Vilniaus šventovių krucifiksai

Marius Jonaitis

5 min

Jeruzalės Sopulingoji

Marius Jonaitis

14 min

Adventas: kai ima rasoti debesys

Marius Jonaitis

18 min

Prieš trisdešimtį metų atgimusi Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčia: praeitis ir šiandiena