2020 04 19

Monika Zavistauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Muzika karantino būčiai

Lietuvos nacionalinė filharmonija. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Šiuo neįprastu laikotarpiu visi įprasti kultūriniai renginiai ir reginiai jau spėjo pakeisti formas – atsivėrė galybė virtualių peržiūrų langų, kviečiančių ir toliau gyventi aktyvų (gal net dar aktyvesnį nei įprastai) kultūrinį gyvenimą. Žanrų įvairovė itin plati – nuo skirtingiausiuose pasaulio muziejuose ar galerijose eksponuojamų parodų iki bibliotekų, kultūros ir mokslo paveldo, šiuolaikinio kino, teatro, šokio reginių, dar labai neseniai nugulusių į archyvus. Nors virtualus lankymasis parodose ar koncertų klausymas tiesiogiai turbūt labiausiai kyla iš siekio pakeisti mums įprastas, tačiau šiuo metu neleistinas pramogas, vis dėlto galima šiuose veiksmuose įžvelgti ir kiek kitokių prasmių. 

Virtualių langų ir durų atvėrimai atskleidžia anksčiau neprieinamą ir dėl to natūraliai ypatingą turinį, kurį, naudojantis proga, tiesiog reikia pažiūrėti. Archyvai naudingi tiek atvėrusiajam, tiek atvėrimu besidžiaugiančiajam. Gal kiek per pompastiška būtų tai vadinti solidarizavimusi su visais kultūros žmonėmis, vienaip ar kitaip nukentėjusiais dėl koncertų, festivalių ar renginių atšaukimo, tačiau virtualus meno patyrimas tampa stipriu abipusio dalijimosi, netgi vieningumo simboliu. Tik šįkart šie mainai, prisitaikant prie situacijos, kiek kitokie – kiekvieno asmeniškai virtualiam menui skirtas dėmesys bent trumpam tampa tarsi užmokesčiu kūrėjui.

Šiame straipsnyje siūlomi įvairių laikotarpių muzikos kūriniai ir jų įrašai, nors ir parinkti subjektyviai, bet, tikiuosi, paskatinsiantys šį laiką praleisti peržvelgiant filharmonijų, koncertų salių, orkestrų archyvus, kurie šiuo sudėtingu metu yra atviri kiekvienam. Leidžiantys atrasti muziką, kuri galėtų padėti atsipalaiduoti.

Kristina Vasiliauskaitė „Choralas“, „Tokata“ ir „Postliudas“ iš „Simfonetės“

Atlieka Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentas Modestas Pitrėnas, 2018 m.

Įspūdingi, didingi „Choralas“, „Tokata“ ir „Postliudas“ iš „Simfonetės“, parašytos 1980 m., vienos ryškiausių dabartinių Lietuvos kompozitorių Kristinos Vasiliauskaitės (g. 1956 m.). K. Vasiliauskaitė kuria vokalinę, chorinę, instrumentinę ir orkestrinę muziką, kompozitorės kūryba plačiai žinoma tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Kaip tam tikras skiriamasis šios kompozitorės muzikos bruožas iškyla polinkis naudoti lietuvių liaudies muzikos dermes, skambesius ir melodines linijas, tai galima pastebėti net ir religinėje muzikoje, kuriai dėmesio skiriama išties daug. Skaidri, tarsi kelianti aukštyn muzikinė faktūra, būdingas emocingas melodinis pakilumas girdimi ir šiose K. Vasiliauskaitės „Simfonetės“ dalyse, ypač kai jos atliekamos Lietuvos nacionalinės filharmonijos sezono atidarymo koncerte 2018 m. Į skaitmeninę Lietuvos nacionalinės filharmonijos salę nukeliauti išties verta – siūloma gausybė puikių koncertų, atliekami tiek klasikinės, tiek šiuolaikinės muzikos kompozitorių kūriniai. 

Nuoroda šiai pakiliai kelionei čia.

Arturo Márquez „Danzón No. 2“ 

Atlieka Detroito simfoninis orkestras, dirigentas Carlos Miguelis Prieto, 2017 m.

Arturo Márquezas (g. 1950 m.) – šiuolaikinis meksikiečių kompozitorius, savo kūryboje naudojantis meksikiečių liaudies dainų ir šokių motyvus. Orkestrinė kompozicija „Danzón No. 2“, parašyta 1994 m., išgarsino kompozitorių visame pasaulyje, ypač po to, kai kūrinį diriguoti ir į programą įtraukti pasirinko vienas garsiausių šių laikų dirigentų Gustavo Dudamelis. Kūrinys išraiškingas, dėmesį prikausto tiek muzikoje subtiliai įpintos Lotynų Amerikos liaudies šokių melodijos, tiek ritmo, tempo, dinamikos kaita, emocingas „Danzón No. 2“ muzikinis pobūdis perteikia ir savotišką nostalgijos jausmą. 

A. Márquezas, kalbėdamas apie idėją parašyti šį kūrinį, prisimena kelionę į Meksikos miestelį Malinalco kartu su draugais tapytoju Andrés Fonseca ir šokėja Irene Martínez: „Juodu abu turėjo kažin kokią aistrą šokiui danzón, tą aistrą juodu perdavė ir man… Kelionės į Malinalco metu pradėjau suprasti, kad danzón būdingas lengvumas, tuo pat metu kupinas ir jausmingo, gilaus rimtumo. Jį senieji meksikiečiai šoka vienu metu ir nuotaikingai, ir nostalgiškai. Buvau sužavėtas, po šios patirties pradėjau mokytis tradicinių danzón ritmų, jo formos, melodinio kontūro.“

Šio „nostalgiško nuotaikingumo“ kviečiu paklausyti atveriant Detroito simfoninio orkestro interneto svetainėje esančius archyvus, puikiai atliekamos muzikos ten tikrai nemažai.

Krzysztofas Pendereckis „Agnus Dei“

Atlieka Varšuvos filharmonijos choras, dirigentas Henrykas Wojnarowskis, 2016 m.

Į šią nedidelę rekomendaciją įtraukti norėčiau ir neseniai anapilin iškeliavusį Krzysztofą Pendereckį (1933–2020 m.). Sunku rasti tinkamų žodžių šio kompozitoriaus iškilumui, subtilumui, išskirtinumui nusakyti, visi jie tarsi per paprasti, ne visiškai taiklūs. Šviesaus atminimo K. Pendereckis visiems puikiai žinomas dėl įspūdingų atonalinės muzikos, avangardo eksperimentų, tačiau šįkart norėtųsi atsigręžti į kompozitoriaus kurtą religinio pobūdžio muziką. Malda „Agnus Dei“ chorui a cappella parašyta 1981 m. po to, kai K. Pendereckis gavo žinią apie gero draugo, simboline dvasinio pasipriešinimo komunistiniam režimui Lenkijoje figūra tapusio, vyskupo Stefano Cardinalo Wyszyńskio mirtį. 

Šioje vietoje žodžiai turbūt turi užleisti vietą muzikai – subtiliai, kiek graudžiai, tačiau raminančiai sielą – atliekamai Varšuvos filharmonijos choro. Tiesa, ši nuoroda veda į patį Varšuvos filharmonijos archyvą, ten tarp visų siūlomų įrašų rasite ir K. Pendereckio „Agnus Dei“.

Sergejus Rachmaninovas „Symphonic Dances, Op. 45“

Atlieka Karališkasis „Concertgebouw“ orkestras, dirigentas Andris Nelsonsas, 2013 m.

Duoklę atiduoti norisi ir vėlyvajam romantizmui – čia iškyla rusų kompozitorius, pianistas, dirigentas Sergejus Rachmaninovas (1873–1943 m.). Vienas garsiausių rusų romantizmo atstovų, turbūt geriausiai žinomassavo fortepijono kūriniais. Talentingas pianistas kurdamas ir daug jėgų skyręs fortepijonui ilgainiui pasižymėjo kaip dirigentas – pradėjo rašyti kompozicijas simfoniniam orkestrui.

Nors kompozitorius dažniausiai priskiriamas minėtam vėlyvajam romantizmui, tačiau itin stiprus muzikinio stiliaus pokytis vėlyvajame kūrybos periode yra vienas esmingiausių S. Rachmaninovo bruožų. Bene geriausiai tai reprezentuoja paskutinis kompozitoriaus kūrinys – „Symphonic Dances, Op. 45“ simfoniniam orkestrui, parašytas likus dvejiem metams iki mirties, 1940 m. Ritminis gyvybingumas, harmoninė kaita, savotišką bangavimą kuriantis staigus, įmantrus melodinis judėjimas, rusų romantizmo sentimentalumas – keistas viso to mišinys kuria didingą, netgi kiek groteskišką vaizdinį. 

Puikiai, subtiliai paskutinį S. Rachmaninovo muzikinį šedevrą atlieka Karališkasis „Concertgebouworkestras, šio orkestro archyvuose pasikapstyti giliau tikrai verta. 

Ferencas Lisztas „Les Préludes“

Atlieka Berlyno valstybinės operos orkestras, dirigentas Danielis Barenboimas, 1998 m.

Šį trumpą muzikinių pasiūlymų sąrašą norėčiau užbaigti vengrų muzikos klasiko kompozitoriaus, dirigento, puikaus pianisto Ferenco Liszto simfonine poema „Les Préludes“. Sunku susilaikyti nuo asmeniškumo – kūrinys širdžiai ypač mielas – beveik kaip ir visa F. Liszto kūryba. Stipriai išplėsdamas romantizmui būdingos harmonijos spalvų specifiškumą, kompozitorius netgi savotiškai griauna tonalumą (ausiai įprastą derantį akordinį skambesį, atsiremiantį į kūrinio tonaciją, būdingą XVIII–XX a. profesionaliai muzikai) suteikdamas melodinio sodrumo, derančio su jautrumu ir emocionalumu.

F. Lisztas parašė daugiau nei 700 kompozicijų fortepijonui, orkestrui, yra 19-likos vengriškų rapsodijų autorius. Šis kompozitorius yra ir simfoninės poemos pradininkas, šiam laisvos formos vienos dalies kūriniui simfoniniam orkestrui būdingas siužetiškumas, sonatiškumas, tam tikra literatūros ar dailės kūrinių simbolinė idėjų raiška, visa tai girdėti galime ir „Les Préludes“. Ypatinga vieta čia skirta variniams pučiamiesiems, jų griausmas tarsi atspindi, „atrakina“ poetines idėjas, reiškiamas muzikos kalba – kūrinį sudaro penkios atkarpos – penkios savotiškos idėjos: Abejonė, Meilė, Audra, Bukoliška ramybė, Mūšis ir pergalė. 

F. Liszto „Les Préludes“ galime atrasti garsiosios Berlyno filharmonijos archyvuose – metų metus į geriausių pasaulio simfoninių orkestrų 5-uką patenkantis Berlyno valstybinės operos orkestras puikiai žinomas visame pasaulyje. Iki šių dienų išlikęs 1998 m. koncerto įrašas, kuriame skamba ne tik „Les Préludes“, bet ir Ludwingo van Beethoveno, Roberto Schumanno kūriniai, o koncertą galingai užbaigia Richardo Wagnerio „Valkirijų skrydis“. Tiesa, norint patirti Berlyno filharmonijos Digital Concert Hall archyvų teikiamą džiaugsmą reikalinga trumpa registracija, tačiau tam skirti laiko tikrai verta – suteikiama galimybė 30 dienų nemokamai mėgautis tūkstančiais įrašų, publikuojamų vienos garsiausių pasaulyje filharmonijų. Nuoroda čia.